Erikai Vitulskienei – 32-eji: „Noriu būti laiminga dabar, o ne po 5 metų ar minus 5 kilogramų“

Žmonės.lt kalbinta Erika pasakojo, kad šiemet šventės neplanavo ir po visų karantino metu kliuvusių iššūkių šįkart jai labiausiai norėjosi tiesiog ramybės ir harmonijos, o ne šventiško šurmulio.

„2020-ieji metai buvo išties keisti, kupini nelabai malonių netikėtumų, todėl nusprendžiau neiti prieš save, o daryti kaip sako širdis – ji šįkart norėjo ramybės, nebuvo noro pasileisti plaukus (juokiasi). Sakau nuoširdžiai – jokių dovanų per gimtadienį niekada nesitikiu, aš mėgstu tiesiog nuoširdų dėmesį, išskirtines akimirkas. Sau to ir palinkėčiau – nuoširdžių išskirtinių akimirkų“, – šypsosi žinoma moteris.

32-eji metai. Jums tai – daug ar mažai?

Neseniai gulėjau ir mąsčiau – koks amžius moteriai jau yra  TAS? Dvidešimt kelių jos būna labai gražios fiziškai – tobula oda, plaukai, kūnas, bet galvoje dažniausiai vyrauja sumaištis. Tada sulauki trisdešimties, galvoje jau darosi gerokai šviesiau, tačiau tada jau, žiūrėk, oda nebe tokia skaisti, plaukams reikia daugiau priežiūros, kūno linijos keičiasi ne į gera...

Tai kur yra tas aukso viduriukas? Manau, kad vis dėlto geriausias moters amžius yra būtent nuo trisdešimties – tokia moteris jau turi patirties, vidinės stiprybės, o ir išvaizda, nors jau įdedant pastangų, vis dar puiki!

Prisipažinote, kad šie metai buvo nelengvi finansine prasme, bet jūsų plius dydžio moteriškų drabužių verslas „Erika Vitulskienė mados namai“ išsilaikė ir po karantino.

Kai turi savo verslą, niekada negali atsipalaiduoti – jaučiu didelę atsakomybę už savo klientes, darbuotojus. Verslas skaičiuoja trečius metus, fizinė parduotuvė – metus, tačiau per šį laiką jau kliuvo daug didelių iššūkių.

Daug kas klaidingai mano, kad užtenka būti žinomo vyro žmona, ar pačiai kažkiek žinomesniu veidu ir tai jau – verslo sėkmė. Patikėkite, taip nėra. Visur reikia didelio įdirbio, tad po trejų metų jau pradėjau matyti šviesą tunelio gale: įgauti moterų pasitikėjimą, jų norą vėl sugrįžti.

Mūsų visuomenė plius dydžio moterų vis dar nelabai nori prisileisti, tarsi vis stumia į šoną. Pradžioje galvodavau, kad gal aš kažką netaip darau, kad susiduriu su tokiu žmonių požiūriu, tačiau stengiausi klausytis savo vidinio balso ir viską dariau jo vedama. Šiai dienai galvoju, kad nesuklydau.

Labai bijau antros koronaviruso bangos, nes esu atsakinga už savo darbuotojus – jie turi šeimas, paskolas, taigi verslo sunkumai pandemijos metu nėra vien tik galvojimas apie pinigus, tai kur kas didesni iššūkiai. Negaliu pati ramiai naktį miegoti žinodama, kad kitiems blogai. Tikiuosi, kad visi vieni kitus palaikysime ir išgyvensime negandas.

Sunkumus daug lengviau spręsti turint tvirtą šeimos užnugarį. Ar vyras visada ištiesia pagalbos ranką?

Visada kartojau ir kartosiu – šeima gyvenime yra didžiausias turtas. Mes su Merūnu esame vienas kito problemų „sugertukai“, kaip kokie berželiai remiamės vienas į kitą. Bandome vienas kitą nuraminti, ieškoti sprendimų, patarti, laviruoti tarp kasdienių iššūkių.

Labai džiaugiuosi, kad Merūnas jau santykių pradžioje suprato, kad esu stipri asmenybė – su savais norais, lūkesčiais ir tikslais gyvenime. Ir kad su manimi lengva nebus (juokiasi).

Taigi nuo pat pradžių laikėmės požiūrio, kad gyvenime abiems teks prisiimti įvairių pareigų, neskirstant jų į neva moteriškas ar vyriškas. Indų plovimas ar kotletų kepimas nėra vien tik mano reikalas, o padangų keitimas – vien tik jo. Jeigu Merūnas dirba ir negali, nuvažiuoju ir pasikeičiu tas padangas pati. Ir dėl to tikrai nepriekaištauju. Jeigu kasdien skaičiuotume, kas ką padarė ar nepadarė, tai vestų tik į konfliktus. O mūsų tikslas – vienas kitam padėti ir palaikyti siekiant savų svajonių.

Viena iš jūsų bendrų svajonių – susilaukti mergaitės. Pametinukai Ajus ir Herkus jau ūgtelėję, tad gal jau svajojate drąsiau?

Ši svajonė niekur nedingo – mano galvoje šeimos modelis piešiasi iš penkių asmenų. Jeigu jų būtų daugiau – tai jau kaip papildoma vyšnaitė ant torto.

Aišku, mes puikiai suprantame, kad konkrečios vaiko lyties neužsisakysi, bet tiesiog augindami du berniukus jaustumėmės be galo laimingi sulaukę ir mergaitės.

Apie šeimos pagausėjimą pakalbame vis dažniau, tačiau galvojame, kad galbūt pirmiausiai reikėtų berniukus išleisti į mokyklą. Auginti pametinukus buvo tikras iššūkis – treji metai be kokybiško miego tikrai atėmė daug jėgų. Dabar su sūnumis jau galime susitarti, jie daug ką pasako, paaiškina. Susikūrėme tam tikrą komfortą, tad pagalvojus apie kūdikystės etapą, kur tiek daug neaiškumų, kyla šiek tiek nerimo, tačiau kai noras didesnis, negu abejonės, supranti, kad jis tikras. Šeimoje yra trys vyrai ir aš viena moteris, o vienas lauke – ne karys, tad reikėtų šiek tiek palyginti balansą (juokiasi).