Erikas SATIE (1866–1925) buvo moderniosios muzikos pradininkas. Ir – Monmartro pažiba: vietos gyventojai pripažino, kad vyrukas pranoksta net keisčiausius bohemos personažus.
PRIEVARTA. Jo likimą lėmė pamotė. Pianistė Eugénie Satie panoro, kad ir Erikas taptų muziku, užrašė jį į parengiamuosius Paryžiaus konservatorijos kursus. Porą metų paauglys ten nuobodžiavo ir buvo išprašytas lauk kaip tingiausias studentas. Kai Satie antrą kartą pateko į konservatoriją, ją paliko pats: papildė armijos gretas. Prancūzai su niekuo nekariavo, o Erikas, augęs pasiturinčioje šeimoje, neilgai kentė kareivines. Pusnuogis parymojo ant sniego ir tris mėnesius praleido ligoninėje, net buvo pripažintas neįgaliu.
BE PRIETARŲ. Satie negrįžo į namus. Išsinuomojo butuką Monmartre ir įsidarbino taperiu kabarete „Juoda katė“. Čia vyrukas interpretavo garsių kompozitorių darbus, maišė klasiką su miuzikholų ir restoranų repertuaru. Tai formavo jo stilių, nes Satie kūrė ir pats. Kabaretuose ir naktiniuose klubuose jis dirbo ilgai ir laimingai. Tik skundėsi, kad pianistui visi siūlo išgerti ir nė vienas lankytojas neatneša sumuštinio.