Ermitos Gedutės skrydis iš Tenerifės į Vilnių – tarsi filmo siužetas: „Spruko pro atidarytas lėktuvo duris“

Apie savo kelionę iš Tenerifės į Vilnių ji prakalbo socialiniame tinkle „Facebook“. Garsi moteris pasidalijo, kaip jos kelionė tapo visiškai nenuspėjama ir pilna netikėtų posūkių.Vos paviešinta istorija netrukus ėmė plisti žaibo greičiu.

Įrašu E.Gedutė sutiko pasidalinti ir su portalo Žmonės.lt skaitytojais.

„Kaip Kauno oro uostas dviejų pabėgėlių ieškojo.

Penkta ryto. Sukaupusi paskutinius gyvybės ir kantrybės likučius bandau užrašyti istoriją, vertą plojimų, kai lėktuvas pagaliau nusileidžia.
Antrą valandą nakties, vaikų juoku ir atostogų nuovargiu alsuojantis lėktuvas iš Tenerifės, leidosi į Vilnių. Kai atrodė, kad žemė jau čia pat, sausakimšas orlaivis staigiu judesiu vėl pašoka aukštyn.

Nespėjusioms nuo išgąsčio išsipūsti keleivių akims, stiuardesė švelniu balsu praneša:

„Viskas gerai. Dėl tiršto rūko nusileidimas nepavyko. Bandysime dar kartą.“

Kol lėktuvas suka ratą, išgirstame tą patį malonų balsą. Sakantį nemalonią tiesą dar užkritusioms ausims:

„Apgailestaujame, antro bandymo nebus. Oro uostas užsidaro dėl pasiklydusių balionų. Skrendame į Kauną.“

Išalkę ir išvargę nusileidžiame Kaune. Aplink – tamsu ir tylu. Galėčiau sakyti, kad ore tvyrojo įtampa, bet ir to oro lėktuve jau nebuvo daug.
Staiga iš kabinos išeina pilotė. Su keleiviais ima kalbėti taip, lyg šiuos žodžius sakytų artimam savo draugui. Žmogiškai, jautriai, neslėpdama savo apmaudo dėl tokios situacijos:

„Panašu, kad Kauno oro uostas mūsų nelaukia.

Jis taip pat uždarytas. Visi darbuotojai – jau namuose. Mes negalime palikti lėktuvo.“

Kantrybė senka, bet pilotės laikysena įkvepia.Ji čia – su mumis, ne virš mūsų. Vienoje komandoje. Kurioje vietoj pasipiktinimo gimsta bendras išlikimo tikslas.

Galiausiai pavyksta rasti du vyrukus – jie pasirūpina metaliniais laiptais išlaipinimui. Trumpam atrodo, kad viskas išsisprendė. Bet ne mums.
Laiptais gali naudotis tik ankstesnė įgula, skridusi iš Vilniaus į Tenerifę. Jie keliauja ilsėtis, o MES – su savo pilote ir stiuardais – liekame toliau laukti.

Kol įgula komandiškai ieško pagalbos, viena besikeikianti porelė sprunka pro atidarytas lėktuvo duris ir, kaukšėdama tais pačiais metaliniais laiptais, išnyksta lyg ežiukai rūke.

Po kelių minučių pilotė praneša, kad išsilaipinti Kaune nepavyks, tačiau pavyko gauti kuro, todėl skrendame atgal į Vilnių.

Bet po minutės – vėl pranešimas:

„Pakilti negalime. Kol nebus surasta pora – neturime teisės skristi. Policija jų jau ieško.“

Taip mes, 200 žmonių, kurių ateitis dabar priklausė nuo dviejų „random“ pabėgėlių, likom toliau kalėti. Naktis tęsėsi.

Visą šį laiką – įgula su mumis. Pilotė kalba, ramina, paaiškina viską, ką gali. Be dirbtinio mandagumo, be tuščių frazių. Stiuardesės dalina paskutinius tris buteliukus vandens. Jų akyse nuovargis ir tas pats situacijos absurdiškumas.

Galiausiai – duotas leidimas išlipti. Kas randa taksi, važiuoja namo.Kiti – lieka oro uoste gulėti ant grindų ir iki ryto laukti bagažo. Mes su vaikais grįžtame į Vilnių.

Man šis skrydis buvo įsimintinas ne dėl įmantraus pakilimo ar eilinio balionų šou. O dėl to, kad iš labai arti galėjau stebėti aukščiausio pilotažo krizinę komunikaciją – tiesiogiai, gyvai.

Daugiau nei 10 valandų praleidę lėktuve, įgulą palikome su plojimais ir dėkingumu. Tikiu, kad šįkart nebus nė vieno skundo. Nes krizes įveikia ne komunikacijos taisyklės iš paruoštuko, o žmonės, mokantys kalbėti laiku ir iš širdies.

Jei mūsų politikai dažniau skraidytų su tokiomis įgulomis, gal ir jie išmoktų tokio bendravimo meno.

O Vilnius ir Kaunas pagaliau susitartų, kaip priimti vienas kito keleivius, kai debesys nusileidžia žemiau.

Nes jei nesusikalba du oro uostai, kaip turėtų susikalbėti valstybės?
Todėl pas mus skraido balionai“, – rašė E.Gedutė.