Erotikos kupiną knygą parašiusi Palmira Galkontaitė: „Manęs klausė, ar iš tikrųjų taip buvo“

„Mes tikrai iškreiptai mąstome, kad seksualumas tėra išimtinė jaunų žmonių teisė. Nors aš manau, kad yra atvirkščiai – tikrai mėgautis seksu gali jau subrendusios, save pažįstančios moterys“, – teigia P.Galkontaitė.

Palmira, knyga pasitinka drąsiu pavadinimu „Kol dar nesibaigė mūsų galiojimo laikas“. Kas pastūmėjo rašyti šį kūrinį?

Ši knyga yra kreipimasis į mano kartos moteris. Dar prieš pradėdama rašyti knygą, turėdama dar tik sumanymą, jau žinojau, kad... kūrinys prasidės žodžiais „I was made for loving you baby“, iš grupės „Kiss“ dainos (šypteli).

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad mes į šį pasaulį ateiname mylėti ir būti laimingi. Tai yra mūsų paskirtis. Jeigu mes mylime ir būname laimingi, mes pasaulį darome jaukesnį ir laimingesnį. Jeigu kiekvienas tai sugebėtų, pasaulyje būtų daug jaukiau gyventi, aš esu tuo tikra. Tegul mane kaltina naivumu, kuo nori, bet aš taip manau.

Tokie, atrodytų, patys paprasčiausi dalykai, mylėti ir būti laimingu, yra sunkiausiai pasiekiami. Tada pradedi galvoti, o kodėl? Kodėl taip sunku tiesiog mylėti ir būti laimingu? Gal mes iš tiesų keliame per didelius lūkesčius, per didelius reikalavimus tiek sau, tiek kitiems. Kaip dažnai mes naudojame žodį „turi“, „privalai“, kalbėdami apie kitą asmenį? Čia buvo mano pagrindinis postūmis rašyti tai, ką parašiau.

Knygos veikėjos – vyresnės moterys, jau nebetikinčios meile. Ar dažnai susiduriate su tokiomis moterimis savo kasdienybėje?

Jos nėra nebetikinčios meile, jos atvirkščiai – labai tiki meile. Jos tik nesitiki, kad jų gyvenime dar gali būti kažkokie svaigūs pokyčiai. Jos gyvena savo gyvenimą ir jaučia diskomfortą, jaučia, kad joms nėra visai gerai, nėra prasmės, kad dienos tapo tik kažkokiais įprastais, besikartojančias ritualais. Mes dažnai taip ir gyvename – viskas susidėlioja į lentynėles ir mes, nieko negalvodami, tekame ta pačia vaga, nepaisydami gyvenimo siunčiamų signalų.

Prisipažinsiu, kai aš matau 50-metę moterį, kuri vos susitikusi, iš karto rodo anūkų nuotraukas, o savo gyvenimą mato tik per vaikų ar anūkų prizmę, man tampa labai liūdna. Ji negyvena savo gyvenimo. Aš nesakau, kad anūkai yra nesvarbu, tačiau yra ir kitų reikalų, apie ką kalbėti. Mes su draugėmis labai retai kalbame apie buitį, o dažniau kalbame apie būtį. Aš matau labai daug moterų, kurios yra jaunesnės už mane, o jau save vadina „babikėmis“. 

Jos nemyli savęs. Būtent apie tą nemeilės sau užkratą ir galvojau rašydama knygą. Juk kai moteris nemyli savęs, nepriima savęs, jai tampa sunku priimti ir kitus, ir savo vyrą. Moteris pradeda atstumti vyrą ir net erzinasi: eina šikt, po galais, kokios čia meilės ar erotikos tokiame amžiuje? Ir gaunasi toks užburtas ratas – moteris nustoja rūpintis savimi, vyras praranda interesą moterimi, tad nustoja stengtis atrodyti gerai arba pradeda tai daryti prieš kitą.

Tai yra grandininė reakcija. Jeigu skleidi nemeilės virusą, tai jis ir plinta. Viskas vyksta geometrine progresija.

Sakote, kad vos sulaukusios anūkų, net ir 50-metės pradeda save vadinti „babikėmis“. Kaip jums pačiai pavyksta kovoti su šiais stereotipais?

Aš niekada gyvenime nepaisčiau stereotipų ir visą laiką stengiausi kiek imanoma su jais kovoti. Mano draugai buvo ne tie, kurių reikėjo, mylėdavau ne tuos, kuriuos turėčiau, o atstumdavau tuos, kurie kitiems atrodydavo, kaip laimingas loterijos bilietas. Aš manau, kad nuo stereotipų labai sunku atsitraukti. Pažiūrėkit į pasakas – jos visos baigiasi vedybomis. Tada jie „gyveno ilgai ir laimingai“. O kas toliau?

Nesupraskite klaidingai, aš esu už santuoką, už gražią santuoką, už gražius tarpusavio ryšius, bet santuoka neturi gniuždyti žmogaus. Santuoka kaip tik turi dar labiau išlaisvinti, o jeigu ji gniaužia, jeigu ji uždaro, jeigu ji įkalina, tai yra negerai. Norėjau parodyti, kad kartais žmonės gyvena iš įpročio, iš patogumo, iš nesaugumo jausmo arba dėl aplinkinių. Gi kaip skamba – močiutė skiriasi?

Apie vyresnių žmonių meilę kalbama retai. Net ir romanai dažniau apima jaunų žmonių istorijas. Kokių reakcijų sulaukėte, pristatydama erotikos nestokojančią knygą?

Viena iš mano draugių, vos perskaičiusi mano rankraštį, iškart man sako: „Klausyk, tai bomba, nes apie tai niekas nekalba“. Iš tikrųjų, kalbėti apie vyresnio amžiaus žmonių tarpusavio intymų bendravimą yra neprimtina, nepadoru ir netgi gėdinga. Nežinau, iš kur tai kyla, galbūt iš tėvų, senelių tai pareina. Juk namuose, mes apie tuos dalykus iš vis nešnekame.

Kurioziška, nes mes galime kalbėti apie visokius fiziologinius dalykus, net apie tuštinimąsi, bet apie intymumą nekalbame. Ir čia ne tik su vaikais, bet ir su sutuoktiniu. Maža to, netgi bučiuotis neleidžiame sau prie vaikų, tarsi darytume kažką gėdinga. Jei esame netikėtai „pagauti“ artimiau prisiglaudę, kaip mat atšlijame.

Kalbėti apie vyresnio amžiaus žmonių tarpusavio intymų bendravimą yra neprimtina, nepadoru ir netgi gėdinga.

Beje, rašydama erotines scenas, susidūriau su man iki tol nežinoma problema: kaip maža lietuvių kalboje žodžio „falas“ sinonimų, kokie jie grubūs ir netašyti. Be jokios didybės, be kruopelės meilumo. Teko atlikti apklausą – klausinėjau savo draugių, vyro, buvo smagu.

Mes tikrai iškreiptai mąstome, kad seksualumas tėra jaunų žmonių privilegija. Nors aš manau, kad yra atvirkščiai – tikrai mėgautis seksu gali jau subrendusios, save pažįstančios moterys. Galbūt dabartinis jaunimas jau yra gerokai išlaisvėjęs, tačiau mano kartos moteris jaunystėje varžė tikra galybė visokiausių kompleksų ir baimių. Ypač baimė pastoti.

Kaip jūsų šeima reagavo į šią knygą?

Mano vaikai, nors ir yra suaugę bernai, perskaitę net ne knygą, o žinią, jog parašiau erotinį romaną, sutriko. Jauniausias sūnus, kuriam 19 metų, sakė, kad neskaitys mano knygos, nes kaipgi mes galime apie tokius dalykus šnekėti. Visgi romaną perskaitę žmonės pamato, kad ten nėra nieko vulgaraus. Šias temas tiesiog lydi stereotipai.

Kai kuriems jūsų knyga primena „Seksas ir miestas“ scenarijų. Ar jūs pati matote panašumų?

Aš nesu jo mačiusi. Kai išgirdau apie „Seksą ir Miestą“, žinojau, kad tai labai populiarus serialas, kurį, deja, praleidau. Nežinau, kodėl taip gavosi, gal man atrodė, kad ten pernelyg daug serijų. O jei kažkas įžvelgė panašumų, tai gal ir visai gerai.

Knygą parašėte per pusantro mėnesio. Kaip atrodė šis kūrybinis procesas?

Knygą kūriau gerokai ilgiau, tačiau ją užrašiau per pusantro mėnesio. Dar prieš pradėdama rašyti draugei papasakojau įsivaizduojamą siužetą, ji nustebo ir sako: „palauk, tu jau turi visą knygą mintyse, tu tik rašyk“.

Mintys knygai kaupėsi tikrai ne sėdint prie kompiuterio, o kažkur einant, plaukiant baseine, einant į parduotuvę. Juoką keldavo tai, kad renkantis produktus, aš staiga pamiršdavau, ko aš čia stoviu prie tos lentynos, kam aš čia atėjau, nes mintyse tuo metu regzdavau istorijas. Būdavo, kad kiti pastebėdavo parduotuvėje mane stovint ir kažką burbant panosėje. Tikriausiai, kad iš šalies atrodydavo, jog man yra kažkoks nervinis tikas (juokiasi).

Buvau tiesiog apsėsta rašymo. Namuose mechaniškai atlikdavau visus buities darbus, permąstydama idėjas. Atrodo, atsitraukdavau, bet vis tiek nejauti ir vis prieini prie to kompiuterio, nes vėl kažkokia mintis kyla. Būdavo, kad žiūriu filmą, sustabdau, einu parašyti.

Romane yra ir ištraukų iš įvairiausių dainų, ji net prasideda grupės „Kiss“ kūrinio eilute. Kuo jūsų gyvenime svarbi yra pati muzika?

Muzika visada yra šalia manęs. Yra tokie muzikiniai „gabalai“, kurie lydi mane nuo jaunystės laikų iki šiol. Sąmoningai aš nesiekiau, kad knygoje būtinai būtų kažkokios konkrečios dainos ar atlikėjai. Tačiau kai rašiau, kai įsijaučiau į savo personažų tos akirmikos išgyvenimus, būsenas būtent tos dainos, būtent tos eilutės išsyk iššaudavo. Nes tai mano. Nes jeigu man būtų taip, norėčiau girdėti būtent tai... Muzika mane visuomet labai emociškai veikia ir veikdavo. Būna, nuotaika švelniai tariant ne kokia, vairuoju automobilį, spūstys, ir staiga užgroja kokį gerą „gabalą“, pasigarsinu radijo imtuvą, ir jau nenoriu, nei kad tos spūstis baigtųsi, nei kad šviesoforai pasitiktų žalia šviesa, bliaunu perrėkdama atlikėją ir visai nenoriu, kad mano kelionė baigtųsi. Prastos nuotaikos nelieka nė kvapo.

Skaitydama įsivaizdavau jus rašančią būtent su šiomis dainomis. Ar jų klausėtės ir rašymo metu?

Kai rašau, aš nieko neklausau, jokios muzikos, nes kartais aš pradedu su savimi kalbėtis, pradedu pusbalsiu murmėti, būna balsiai kuriu dialogus, tad bet koks pašalinis garsas man trukdytų. Važiuojant – taip, bet rašant – ne (šypteli).

Minėjote, kad kiekviename žmoguje gali atsiskleisti šios knygos veikėjai. Ar šios knygos herojės turi panašumų į jus?

Be abejo. Šią knygą pradėjusios skaityti mano draugės iš karto puolė joje ieškoti ir savęs, ir manęs. Buvo gerokai suglumusios, nes iš pradžių pamanė, kad, va, čia tai jau tikrai aš, paskui žiūri, kad ir čia aš, ir ten... Buvo ir tokių, kurios nustebo ir manęs klausė, ar taip buvo iš tikrųjų mano gyvenime. Sakiau „baikit, panos, juk žinot, kad būčiau papasakojus“. Tačiau ką reiškia buvo – visaip gyvenime buvo, galbūt kažkas fantazijose ir sklandė (šypteli).

Tai galime sakyti, kad ir jūsų pačios išgyvenimai čia sugulė?

Mes visi žiurime į gyvenimą pro savo rakto skylutę ir matome jį taip, kaip matome. Kitas žmogus pastebi kitokius dalykus. Tikrai neišvengsime autobiografiškumo, nes kiekvieno santykis su pasauliu yra skirtingas, būtent toks, o ne kitoks.

Knygoje liko dar daug intrigos. Ar yra planų išleisti antrąją dalį?

Iš tiesų, mano kompiuteryje yra aplankas, kuris jau vadinasi „Antra dalis“. Ir jis jau pučiasi nuo galvon šovusių minčių, naujų pastebėjimų. Aš dar nežinau, kaip ši knyga parsiduos ar ji bus skaitoma? Galbūt niekam nebus įdomu, tai tada kam rašyti? Bet mano draugės vėlgi rėkia: tai tu tą antrą dalį vėl mums rašyk (juokiasi).