Ji gulėjo purvo klane, važinėjosi Vilniaus dailės akademijos parodų salės „Titanikas“ liftu ir sąsiuvinyje rašė kažkokius keistus simbolius.
Garsiai skaitė savo trejus metus rašytą dienoraštį, stovėjo šachmatų laukeliais išmargintoje dėžėje ir kartojo žodžius „tikra netikra“, vaikščiojo vilkėdama nuotakos suknelę su metaline dėže ant galvos ir kvietė pro mažą skylutę pažvelgti jai tiesiai į akis, sėdėjo ant knygų krūvos kambaryje ir skaitė tuos puslapius, kuriuos išrinkdavo performanso žiūrovai, ropštėsi į metalinio vamzdžio viršų, o ten į ją, sėdinčią ant stiklinės pertvaros, žmonės žvelgė iš apačios, viešai išpažino savo nuodėmes ir sėdėjo per karštį stiklo dėžėje. **Monika Dirsytė** (31) sako, kad bet kuris jos veiksmas ir sumanymas nėra būdas, kaip kam nors gali pasirodyti, save kankinti. Greičiau – netikėta ir labai atvira galimybė kalbėti apie šių laikų žmogui svarbius dalykus.