Estrados legenda Jonas Mašanauskas – apie „Vilniaus stogus“, santuoką su Undine Nasvytyte ir sūnų Kiprą

(Interviu publikuotas 2023 metais)

Kada prasidėjo jūsų muzikinė kelionė?

1950 metais būdamas Kauno 8-osios gimnazijos mokinys su pučiamųjų orkestru važiavau į pirmąją po karo Dainų šventę – grojau mušamaisiais. Baigęs septynias klases įstojau į Mokytojų seminariją. Nelabai norėjau, bet tėvai prispaudė, sakė, kad muzika – niekai, nerimta, turiu rinktis: inžinierius, mokytojas ar gydytojas. Jei ne sovietų valdžia, gal mama būtų norėjusi mane ir į kunigus leisti... O man muzika prie širdies. Gal iš tėvo paveldėjau – jis buvo labai muzikalus, turėjo gerą balsą. Jam net siūlė važiuoti mokytis dainavimo į Italiją. Tėvas nesutiko, bet muzikai trauką jautė visą gyvenimą, labai mėgo operą. Gal į savo suvalkietį tėvą aš ir ilgaamžiškumu atsigimęs: jis nugyveno devyniasdešimt ketverius metus, jo sesuo šimto penkerių sulaukė. Man balandį tik aštuoniasdešimt šešeri sueina.

Tačiau vienintelis iš giminės vėliau vis dėlto pasirinkau muziko kelią. Baigęs Kauno mokytojų seminariją, atvažiavau į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti geografijos ir biologijos. Ten Vytauto Vilkončiaus vadovaujamame estradiniame orkestre pradėjau groti mušamaisiais, o paskui ir uždainavau. 1955–1956 metų Vilnius buvo nušiuręs, nupiepęs, studentų gyvenimas – irgi nelinksmas. Man pasisekė, nes pakvietė Ryšių klube groti šokiams. Tris kartus per savaitę ten grodamas mušamaisiais ir dainuodamas neblogai uždirbdavau: su draugais galėdavau sau leisti sekmadienį eiti pietų į restoraną „Vilnius“.

Iš tremties grįžęs dirigentas Hermanas Perelšteinas tame klube turėjo solistų ratelį – girdėdavo, kaip per šokius muzikuojame. Kartą pasikvietęs paprašė atlikti vieną kitą vokalizės pratimą. Išklausęs įvertino, kad duomenis turiu, sakė, metus mane ruoš stoti į konservatoriją mokytis vokalo. Neprieštaravau, sutikau pabandyti, kas iš to išeis.

1959-ųjų rudenį, studijuodamas paskutiniame instituto kurse, stojau į konservatoriją. Ir mane priėmė! Jeigu nebūtų pavykę, gal būčiau mokytojavęs kur nors provincijos kaime...

Jums švietė ateitis operos arba muzikinio teatro scenoje!

Aš – lyrinis baritonas. Pirmus metus mokiausi pas profesorę Vladą Mikštaitę, paskui – pas Valentiną Adamkevičių, tuo metu vieną stipriausių dramatinių tenorų. Baigęs, matyt, būčiau gavęs paskyrimą dirbti teatre. Tačiau vieną gražią dieną konservatorijoje sutikau Lietuvos radijo estradinio orkestro vadovą Joną Vadauską. Jis paklausė, ar nenorėčiau pabandyti užimti laisvos perkusininko vietos. Kokią savaitę bandžiau dirbti su orkestru. Kadangi neblogai skaičiau natas iš lapo, man parinkdavo sudėtingesnius kūrinius. Netrukus pranešė, kad ruoščiausi į darbą: 1960-ųjų lapkritį buvau priimtas į orkestrą. Konservatorijos dėstytojams tai nelabai patiko – estradinė muzika atrodė nerimta. Vėliau ir pats įsitikinau, kad ne kiekvienas gali traukti du vežimus: gerai atlikti ir klasikinę, ir populiariąją muziką nelengva.

Darbas orkestre tapo jums pagrindinis?

Kasdien nuo dešimtos ryto iki pietų vykdavo arba repeticijos, arba įrašai. Sovietų Sąjungoje viskas buvo reglamentuota, net orkestras turėdavo įvykdyti mėnesio normą. Orkestre fortepijonu grojo kartu su manimi konservatorijoje kompoziciją studijavęs Rimvydas Racevičius, jis žinojo, kaip dainuoju, todėl vadovui pasiūlė išnaudoti mano balsą. Taip prasidėjo solisto karjera.

Kompozitorių sąjunga savo narius ragino mūsų orkestrui rašyti vadinamąją estradinę muziką. Pagrindinis kompozitorius buvo Benjaminas Gorbulskis. Jam galėjai pasakyti: „Beni, rytoj reikia dainos...“ Ir visada išgirsdavai: „Bus!“ Labai talentingas kūrėjas! Tuo metu atsirado ir daugiau jaunų gabių kompozitorių, kurie mūsų orkestrui rašė dainas bei instrumentinius kūrinius: Rimvydas Racevičius, Teisutis Makačinas, Vygandas Telksnys, Mikas Vaitkevičius, Mindaugas Tamošiūnas, Mikalojus Novikas... Per mėnesį paruošdavome apie penkiolika kūrinių. Sukviesta komisija juos įvertindavo ir siūlydavo įsigyti radijui arba atmesdavo. Nupirktas dainas įrašydavome, kad radijas papildytų fondus.

Reikėjo, kad būtų kam tas dainas atlikti. Kurį laiką pagrindinis mūsų solistas buvo dar studijuodamas estradinę muziką pradėjęs dainuoti Virgilijus Noreika, taip pat Eduardas Kaniava, Romanas Marijošius. Iš moterų – Irena Žukaitė, Stasė Laurinaitytė, Elena Saulevičiūtė ir kitos. Vienu pagrindinių orkestro solistų tapau ir aš.

Atrodo, gana paprastas tekstas, bet aprėpia ir seną, ir naują Vilnių. Tais metais kaip tik buvo baigiami statyti Žirmūnai, paskui pradėjo kilti Lazdynai.

Kaip jūsų repertuare atsirado „Vilniaus stogai“?

Dainų autoriai tardavosi su konkrečiais dainininkais, kad atliktų vieną ar kitą jų kūrinį. 1964 metais Mikas Vaitkevičius, su kuriuo buvome pažįstami nuo Kauno laikų, pasidžiaugė, kad sukūrė pirmą lietuvišką tvistą. Klausė, ar sudainuosiu. Sakiau, gerai, nešk!

Tą dainą jis parašė pagal Edmundo Juškevičiaus žodžius. Atrodo, gana paprastas tekstas, bet aprėpia ir seną, ir naują Vilnių. Tais metais kaip tik buvo baigiami statyti Žirmūnai, paskui pradėjo kilti Lazdynai – daina labai tiko, iš sykio tapo itin populiari. Po metų kažkas sugalvojo, kad reikia sukurti „Vilniaus stogų“ vaizdo klipą. Jis buvo nufilmuotas per vieną dieną – 1965-ųjų birželio 25-ąją. Kaip dabar atsimenu, buvo labai karšta, o filmavime dalyvavome trys Jonai, išvakarėse šventę Jonines... Kažkaip atvargome, po senamiestį vėžindamiesi sena „Pobeda“. Tais laikais niekas kelių bandymų nedarė – per brangi kino juosta, kurioje klipas įamžintas. Tačiau kokia komanda dirbo! Klipo režisierius – Henrikas Šablevičius, operatorius – Jonas Marcinkevičius, dailininkas – Mikalojus Vilutis.

Paskui „Vilniaus stogus“ suko ir per radiją, ir per televiziją, kiti atlikėjai dainavo ir perdainavo – nepastebėjau, kaip ir 2022 metai atėjo, kai vėl manęs prireikė. Labai greitai laikas praskriejo...

Kurios dar dainos sukurtos specialiai jums?

Iš iki šiol plačiai žinomų – Jono Lapašinsko ir Algimanto Raudonikio „Lauksiu tavęs ateinant“, kurią daugelis vadina „Skinsiu raudoną rožę“. Ją atlikdavau su Stase Laurinaityte. Raudonikis turėjo Dievo dovaną kurti melodijas: kur tik nuvažiuodavome koncertuoti, visi norėdavo tą dainą išgirsti. Ji buvo be galo dažnai leidžiama ir per radiją: dėl nuolatinio naudojimo juosta sudilo, sutrūko – pasidarė netinkama naudoti eteryje, o antrą kartą nebeįrašėme. Vėliau Raudonikis tą kūrinį pasiūlė Juozo Tiškaus estradiniam orkestrui – „Lauksiu tavęs ateinant“ tapo Jurgio Žukausko ir Nijolės Ščiukaitės daina.

Dar viena iki šiol žinoma daina iš mano repertuaro – „Elektrėnų žiburiai“. Tuo metu Elektrėnų elektrinė jau veikė, iškilo kultūros namai, į jų atidarymą suvažiavo visa sovietinės Lietuvos grietinėlė, net partijos vadovas Antanas Sniečkus. Koncertas irgi rengtas atitinkamo lygio – su mūsų orkestru, choru, operos solistais. Kompozitoriams buvo „iš aukščiau“ nurodyta sukurti Elektrėnams skirtą dainą. Stasys Žlibinas parašė tekstą. Pagal jo žodžius dainos ėmėsi Kompozitorių sąjungos pirmininkas profesorius Eduardas Balsys. Ją atlikti jis pasirinko mane. Gal sudainuoti būtų norėjęs ir kas nors kitas, bet niekas nedrįso purkštauti. „Elektrėnų žiburių“ premjera pritariant orkestrui, chorui įvyko tose iškilmėse.

Man savo dainas nešė Gorbulskis, Telksnys, Makačinas, esu dainavęs daug Raudonikio. Kartais paklausau – jos neblogai skamba ir šiandien. Sūnus Kipras sako, kad reikia išleisti vinilo plokštelę. Šiek tiek pakoregavus, gal ir neprastas produktas būtų.

Gal tuose pačiuose radijo koridoriuose sutikote ir būsimą žmoną Undinę Nasvytytę?

Ji dirbo Lietuvos radijo diktore ir mūsų orkestro koncertų vedėja! Kai susipažinome, jau buvo išsiskyrusi, augino du vaikus. Undinė buvo išvaizdi, charizmatiška moteris. Su visais labai lengvai rasdavo kontaktą. Kadangi turėjo aktorinį išsilavinimą, dirbo ne vien diktore, bet ir aktore – per radiją ir pasakas vaikams skaitydavo, ir literatūrinius tekstus, poeziją, dalyvaudavo radijo spektakliuose. Tai – talentingos Nasvyčių šeimos talentingas žmogus.

Man savo dainas nešė Gorbulskis, Telksnys, Makačinas, esu dainavęs daug Raudonikio. Jos neblogai skamba ir šiandien.

Kodėl 1970 metais pasitraukėte iš scenos?

Pasikeitė ir orkestro, ir mano šeimos situacija: atėjo naujas vadovas, prasidėjo intrigos – pagalvojau, kam man to reikia? Be to, 1970-ųjų kovo pabaigoje gimė mūsų Kipras. Su žmona reikėjo derintis sūnaus priežiūrą. Undinė buvo radijo diktorė – pamainomis dirbdavo dieną naktį, septynias dienas per savaitę. Teko susitarti, kuris turės pastovesnį darbą.

Garso režisūra man seniai labai patiko. Dar dainuodamas stebėdavau, kaip daromi įrašai, žiūrėdavau, kaip dirba garso režisieriai, nes tokius specialistus ruošė tik viename institute Sovietų Sąjungoje, tuomečiame Leningrade. Todėl tų metų rudenį pradėjau dirbti radijo fondų įrašų garso režisieriumi, paskui tapau vyriausiuoju garso režisieriumi. Veiklos ir čia buvo labai daug: tiesiogiai transliuodavome koncertus iš filharmonijos, Palangos vasaros estrados, kitų miestų ir koncertų salių. O svarbiausia – radijo fondams padarėme daug garsiausių to meto solistų ir kolektyvų įrašų: užkonservavome epochos muziką!

Kaip jus priėmė suaugę Undinės vaikai?

Gerai sutariau ir su jos dukra Ramune Ambrasaite, pasirinkusia architektūrą, ir su sūnumi Arvydu Ambrasu, ryškiu poetu, dailininku, dramaturgu. Deja, su juo vos penkerius metus buvo lemta bendrauti. 1970-ųjų rudenį, būdamas tik beveik dvidešimt trejų, jis mirė nuo onkologinės ligos. Vežėme į Maskvą pas garsiausius specialistus – niekas nepadėjo... Parašęs pjeses „Duobė“, „Maratonas“ bei „Pirmadienio popietė“, Arvydas buvo vadinamas absurdo teatro Lietuvoje pradininku. Į Dailės akademijoje vykusią „Maratono“ premjerą net Juozas Miltinis atvažiavo, susirinko sostinės kultūros elitas. Ryškus kultūrinio gyvenimo įvykis buvo ir 1974 metais išleista Arvydo eilėraščių rinktinė „Žeme, nepalik mūsų“. Lietuva neteko didelio talento...

Kai mirė Arvydas, jūsų Kipras buvo kūdikis. Jis nuo mažens linkęs į muziką?

Mačiau, kad sūnus gabus, todėl kai atėjo laikas eiti į pirmą klasę, nusprendėme leisti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Kaip ir dauguma berniukų, Kipras buvo padykęs, bet kokių dešimties su draugais jau subūrė ansambliuką „Tik tiek“. Jam labai patiko Vytauto Kernagio „Baltojo Nieko dainelės“, pirmiausia su bendraklasiais dainavo jas, o nuo septintos klasės pradėjo ansambliui dainas kurti pats. „Tik tiek“ gyvavo, kol Kipras meno mokykloje baigė kompoziciją pas Bronių Kutavičių.

1988-ųjų pavasarį Lietuva jau gyveno Atgimimo nuotaikomis. Vieną dieną sūnus mane su Undine pasikvietė į savo kambarį ir padainavo „Kokia nuostabi, Lietuva, esi“. Mes netekome žado... Spalio 22–23 dienomis vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Tiesiogines transliacijas per radiją ir televiziją sekė visa šalis. Suvažiavimo pertraukos metu paleidome per radiją Kipro dainą „Lietuva“. Matyt, tai buvo didžiausia reklama tam kūriniui. Paskui jis skambėjo visur. Kipras jį atlikdamas nugalėjo jaunimo estradinės dainos konkurse. Visgi sūnus nenorėjo rinktis atlikėjo kelio: Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo kompoziciją. Tuo gyvena iki šiol.

Vasarą bus jau septyneri metai, kai nebėra jūsų Undinės. Pripratote prie vienatvės?

Iš pradžių buvo sunku. Kaskart grįžęs namo garsiai klausdavau: „Undine, kur tu?“ Mudu buvome labai artimi, puikiai sutarėme. Jei sėdėdamas prie kompiuterio internete rasdavau ką nors įdomaus, kviesdavau ją iš kambario parodyti, aptarti – mudu nesiskyrėme. Negalvokite, kad tik kaip čiulbuonėliai gyvenome, – ir kivirčų, pasiginčijimų neišvengdavome. Tačiau tai vienas, tai kitas nusileisdavome – kitaip penkiasdešimt metų kartu nebūtume išgyvenę. Kai jos neliko, namai ištuštėjo, nutilo.

Atrodo, kad dabar turiu daug laisvo laiko, bet jo vis mažiau ir mažiau. Kiekvieną rytą vedžioju Kipro augintinę – Sibiro laiką Kailą. Ši mano panelė dar vyresnė už mane: vasarą jai bus penkiolika metų. Ji ypatinga – labai graži, mielo charakterio. Vienuoliktą ryto prie durų jau laukia manęs pasirodančio. Paskui prasideda mano „darbo diena“: daug laiko praleidžiu prie kompiuterio, tvarkau archyvus.

Tenka pasirūpinti ir buitimi. Niekada nemėgau gaminti, bet augdamas mačiau, kaip šeimininkauja mama, paskui – žmona: dabar pasiruošti valgį, apsitvarkyti namus man nėra sunku. Anūkės sako: ateisime padėti, tačiau dar galiu pats. Buitis lieka buitimi, bet jaučiu didelę dvasinę tuštumą. Juk žmogaus viduje kiekvienas artimasis užima tam tikrą vietą. Undinė buvo artimiausiame lauke.