Estrados legendai Nijolei Tallat-Kelpšaitei – aštuoniasdešimt: pasveikino ir prezidentė
Žinomų hitų „Alyvos žydės” ir „Ne, nereikia ašarų” atlikėja N.Tallat-Kepšaitė šiandien švenčia jubiliejų – estrados legendai sukako aštuoniasdešimt. Lietuvos estrados dainininkę, Kauno miesto politinę bei visuomenės veikėją su garbinga sukaktimi pasveikino ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Esate populiariosios muzikos legenda, daug metų džiuginanti Lietuvą savo dainomis. Jūsų balsas, daugeliui puikiai pažįstamos melodijos ir šiandien yra ypatinga dovana Jus mylinčiai ir vertinančiai publikai bei vis naujoms klausytojų kartoms“, – sveikinime rašė šalies vadovė D. Grybauskaitė.
Prezidentė dainininkei padėkojo už neblėstančią meilę muzikai ir ilgą sceninės kūrybos kelią bei jubiliejaus proga palinkėjo sveikatos ir stiprybės.
Pati atlikėja akcentuoja ne laukianti garbų jubiliejų, o tai, kad skaičiuoja jau penkiasdešimt penktus metus scenoje. „Penkiasdešimt penki metai scenoje prabėgo labai greitai. Apima didžiulė nostalgija prisiminus, kiek visko būta“, – sentimentų neslėpė viena ryškiausių Lietuvos estrados žvaigždžių.
Paklausta apie muzikinio kelio pradžią, Nijolė mintimis nuklysta net į vaikystę. Moteris teigė, kad visada norėjo dainuoti, nors buvo minčių ir apie aktorystę.
„Nuo vaikystės norėjau dainuoti, mokiausi muzikos mokykloje. Po vidurinės mokyklos pabaigiau ir dramos studiją, buvo minčių apie aktorystę. Važiavau į Peterburgą, kuris tada buvo vadinamas Leningradu, įstojau į teatrologiją. Vis dėlto gyvenimas taip pasisuko, kad mane skatino dainuoti. Kaune buvo tokia anuomet garsi kavinė „Tulpė“, kurioje ir pradėjau dainuoti. Buvau 25-erių...“ – portalui Žmonės.lt pasakojo N.Tallat-Kelpšaitė.
Iš kavinės – į didžiąją sceną
Dainininkė teigė, kad labai džiaugėsi, jog į anuomet labai populiarią kavinę ją noriai kviesdavo dainuoti, ir apie platesnius vandenis net nedrįsusi svajoti. Jeigu ne joje besirenkantys „įvairiausi ponai“, Nijolė tikino, kad į didžiąją sceną pati turbūt ir nebūtų užlipusi.
„Toje kavinėje susirinkdavo daug įvairiausių inteligentų. Vienąkart joje apsilankė garso režisieriai iš Vilniaus. Jiems labai patiko mano pasirodymas, kalbėjo, kad būtinai reikia daryti įrašą. Taip nuo 1966-ųjų mano balsas pradėjo skambėti per radiją“, – džiugiai prisiminė ji.
Anot moters, radijas ir buvo tas laiptelis, po kurio ji tapo labai populiari ir žinoma. Dainininkė prisipažino buvusi labai kukli ir iš pradžių net nesuvokusi, kodėl jai reikėtų plaukti į gilesnius vandenis, jeigu minėtoje populiarioje kavinėje ji buvo laukiama ir galėjo dainuoti.
Buvau kukli, nesupratau, kam man ta didžioji scena, jeigu puikiai sekasi dainuoti kavinėje.
„Pasipylė laiškai, kvietimai į didžiąją sceną. Tuomet buvau kukli, nesupratau, kam man ta didžioji scena, jeigu puikiai sekasi dainuoti kavinėje. Tada man paaiškino, kad scena yra scena, o kavinė – tiesiog kabakas, kuriame niekada nebus tikro didelio koncerto“, – savo jaunatvišką naivumą prisiminė Nijolė.
Dainininkė su nostalgija prisiminė, kaip žmonės rinkosi į įspūdingą jos koncertą ir tyliai širdyse džiaugėsi šventėmis. „1971-aisiais metais įvyko didelis mano rečitalis. Dviejų dalių koncertas tada sutapo su Kūčiomis ir Kalėdomis. Žmonės, nors ir bijodami, bet juk vis tiek tyliai švęsdavo. Pirma renginio dalis buvo su „Nerija“, o antroji – su Lietuvos radijo ir televizijos orkestru, kuriam dirigavo Aloyzas Končius. Tada prasidėjo didysis mano populiarumas, buvo įrašinėjamos plokštelės“, – dėstė Nijolė, iki smulkmenų atsimenanti bene įspūdingiausio savo koncerto akimirkas.
Tikisi sveikatos ir koncertų
N.Tallat-Kelpšaitė prisipažino, kad šiuo metu jos gyvenime koncertų jau beveik nelikę. Dainininkė dėl to nesikremta, nes tai, anot jos, elementaru, juk ji jau įkopė į devintą dešimtį, o ir mirus vyrui vienai viską organizuoti pasirodė per sunku.
„Kai mirė mano vyras, viskas gerokai aprimo. Niekada jokių vadybininkų neturėjau, pati nemokėdavau organizuoti koncertų, visa tai derindavo jis. Kai jis iškeliavo Anapilin, beliko tik tiek pasirodymų, kiek patys žmonės man paskambina ir kažką pasiūlo. Dainuoti scenoje – didelė atgaiva ir palaima sielai, bet jau ir metai nebe tie, kad po tris koncertus per dieną atlaikyčiau“, – teigė Nijolė.
Kalbėdama apie dainų kūrybą ir auksinius karjeros metus, dainininkė savo sėkmės priežastimi įvardijo vyrą Antaną Ignatavičių, kuris buvo ne tik širdies draugas, bet ir vadybininkas, besirūpinantis talentingos moters karjeros sėkme ir tuo pačiu neišleidžiančiu jos iš akiračio nė sekundei: „Jis sekė kiekvieną mano žingsnį, kiekvieną judesį”.
Šiais laikais – lengviau
Moteris įsitikinusi, kad šiais laikais jaunimui dainuoti tam tikra prasme yra lengviau, nes daug ką už juos sprendžia prodiuseriai, kurie pasirūpina visais sudėtingais organizaciniais reikalais. Vis dėlto Nijolė neslėpė, kad muzikos kokybė, jos akimis, yra gerokai suprastėjusi.
„Dabar viskas yra kitaip. Jaunimą iškelia prodiuseriai, padaro trumpus konkursus, per kelias savaites atrenka dėmesio vertesnius žmones. Bet kaip galima per tokį trumpą laiką, pavyzdžiui, pajausti dainą? Kopijuoti nuo žinomų pasaulio dainininkų gali, bet kad pats pačiupinėtum, pagalvotum, apie ką kūrinys, padarytum savaip – juk tam mėnesių prireikdavo!“ – greita muzikantų „gamyba“ stebėjosi dainininkė.
„Prodiuseriai surenka jaunuolius, paduoda jiems kokią nors užsienio atlikėjų dainą, parepetuoja truputėlį, parodo per televiziją ir pažiūri, ką žiūrovas galėtų paimti. Kitus tiesiog numeta. Iš tokių, kaip pavyzdžiui, Radžis, jie pamatė, kad gali uždirbti ir apsiėmė jį globoti“ , – pridūrė ji.
Paklausta, ko sau palinkėtų artėjančio garbingo jubiliejaus proga, Nijolė nedvejojo: „Sau linkiu sveikatos ir kad būtų dar tų progų padainuoti scenoje...“