Šį pavasarį pasirodė lituanisto, poeto Arno Ališausko knyga apie aktorių, režisierių, muzikantą Kostą SMORIGINĄ (67). Knygoje „Kostas. Eskizai scenos generolo portretui“ nugulė atviri pokalbiai su scenos grandu apie jaunystę, teatrą, kiną, santykius su žmona ir kolegomis, taip pat artimųjų prisiminimai. „Žmonėms“ Kostas Smoriginas papasakojo apie lemtingas savo gyvenimo kryžkeles.
Gyvenate Palangoje. Kaip dabar atrodo jūsų dienos?
Kasdien su šunimi nueinu apie tris su puse kilometro palei jūrą ar miškais. Palangoje labai gera, ypač kai nėra žmonių.
Priešingai nei teatre, kur nuolat buvote žmonių apsupty. Kaip prasidėjo kelias į sceną?
Lankiau dramos būrelį. Labai įsitraukiau, susidomėjau teatru. Nors tuo metu daug užsiėmiau ir sportu, lankiau irklavimą. Pasiekimai buvo neblogi, tačiau supratau, kad mane traukia lyderystė, norėjau būti naudingas žmonėms, norėjau, kad į mane atkreiptų dėmesį. Mokiausi labai rimtoje muzikos mokykloje. Tos šiuolaikinės muzikos mokyklos, kurias lankė ir mano sūnus, pavyzdžiui, „Ąžuoliukas“, kažkokios palengvintos. O mes mokėmės rimtai: ir muzikos literatūros, ir solfedžio. Sėkmingai baigiau tą mokyklą, bet tėvai neturėjo pinigų pianinui, teko pasitenkinti akordeonu. Tik jis merginoms pasirodė visai neįdomus, tad nutariau pereiti prie gitaros (juokiasi). Paskui įstojau į konservatoriją (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija – red. past.). Visko buvo besimokant: ir dvejonių, ir nusivylimų...
Knygą „Kostas. Eskizai scenos generolo portretui“ galite įsigyti internetiniame knygyne zmonesknygos.lt, paspaudę čia.