Etnologas Libertas Klimka: „Verbinės – gražiausia Vilniaus šventė“

Nuo seno ypač spalvingai Verbų sekmadienis pasitinkamas Vilniaus krašte. „Kas nežino garsiųjų Vilniaus verbų? Malonu jas rinktis, derinti vieną su kita, eiti su jų glėbiu pavasarėjančiu Senamiesčiu. Ar begali būti gražesnė miesto šventė!“ – neslėpdamas susižavėjimo apie Vilniaus verbų tradicijas pasakoja žinomas etnologas prof. Libertas Klimka.

Vilniaus verbos – bene dinamiškiausias tautodailės reiškinys. Tačiau apie puošniųjų verbų kilmę, jų raidos ypatybes ne tiek daug ir žinome. Nors tai galėtų duoti peno teorinei minčiai nagrinėjant apskritai visos Lietuvos etninės kultūros ištakas. Mūsų etnografai, orientuodamiesi į lietuviško kaimo kultūrą, atsainiai vertino Vilniaus verbas, laikydami jas sulenkėjusio krašto fenomenu. O kai kurias jų rūšis – ir apskritai miesto niekdarbiais – kiču. Išties vilnietiškųjų verbų formavimosi užuomazgų reikia ieškoti būtent miesto tradicijose. Štai yra žinoma, kad cechų amatininkų iškilmingų procesijų, rengiamų per didžiąsias šventes, taigi ir Velykas, dalyviai nešdavosi popierines „palmas“, kad primintų Atpirkėjo įžengimą Jeruzalėn. Antikos laikais, beje, palmės šakelę rankoje laikydavo olimpinių žaidynių teisėjai. Per šv. Kazimiero, Lietuvos dangiškojo globėjo, pagerbimo procesijas būdavo nešamos popierinės lelijos – karalaičio simbolis. Ilgainiui procesijų palmes ir lelijas imta gražinti karpinių kaspinėliais. Taip susidėstė tipiška vilnietiškos verbos forma.

Dar prieš dešimtmetį kitą popierinėmis verbomis būdavo prekiaujama per Verbų sekmadienį prie Aušros vartų. Senučiukės jas atsinešdavo iš Senamiesčio tarpuvarčių, susmeigtas į patogų rankai stovelį; laikydavo iškeltas virš minios. Tačiau paklausos jos nebeturėjo. Lietuvio akiai nepriimtinas aštrokas popierinių gėlių spalvų – mėlynos, rausvos, baltos ir žalios – derinys... Nosį nuo jų suko ir Vilniaus dailininkai, kuriems nedaug terūpėjo senojo miesto tradicijos. Juolab sostinės snobai, mat gražiomis laikytos tik mažai dažytos, beveik natūralių džiovintų augalų verbos. Tenka apgailestauti, kad popierinių verbų didesnio rinkinio nesumojo įsigyti ir muziejai, neužrašyti ir pasakojimai apie jų gamybą. Mūsų akyse sunyko viena iš originaliausių miestelėnų kūrybos saviraiškos formų. Tegu ir nelietuviškos kilmės. Tačiau be šių popierinių „grožybių“ nebūtų nė Vilniaus verbų. Augalinėms verboms jos padovanojo savo formą, spalvingumą, puošnią nendrių ar lendrūnų viršūnę.

Valstiečiai iš artimesnių kaimų Verbų sekmadienį į Vilniaus bažnyčias atsiveždavo šventinti savąsias verbas – žilvičio ar gluosnio rykštelę su kačiukais, kadagio, beržo šakelę. Kaimo žmogui verba – atgimstančios augalijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis. Įsižiūrėkime į Kanuto Rusecko 1847 m. tapytą paveikslą, vaizduojantį lietuvaitę su glėbiu verbų Vilniaus bažnyčios prieangyje. Jos verbos – rykštelės, aptaisytos žibuoklėmis, šakelės su rausvais žiedeliais ar raugerškio uogytėmis. Gėlės dar nesudėstytos į kokį nors ornamentą, o ir pati verba dar neturi dabartinio pavidalo. Taigi kaimo verbos Vilniaus bažnyčių šventoriuose susitikdavo su miesto popierinėmis. Viena rūšis veikė kitą, skolinosi, mainėsi forma ir spalvomis. Kaimiškosios, surištos iš lauko ir miško augalų, labai patiko Vilniaus dailės mokyklos auklėtiniams ir jų dėstytojams. Girdavo įpynus gėlių, ragindavo kitąmet daugiau tokių atvežti. Išaugus paklausai, verbas pradėta gaminti masiškai. Sausus žiedus imta dažyti vilnonių siūlų dažais, dėlioti juos į ornamentus. Naudoti, beje, tradiciniai raštai, paimti iš kaimo rankšluosčių ir juostų. Netrukus tai tapo amatu, kuriuo buvo verčiamasi šiaurės vakarinio Vilniaus pakraščio kaimuose: Buivydiškėse, Zujūnuose, Kriaučiūnuose, Platiniškėse, Koplyčninkuose, Papiškėse, Vaivadiškėse. Gretimoje Pilaitės  gyvenvietėje būta Vilniaus universitetui priklausiusio dvaro, kur mokyta agronomijos. Tik išvardytuose kaimuose, o ne spinduliu aplink Vilnių, kaip teigiama kai kuriose publikacijose, nuo seno rišamos verbos. Ledynmečio suformuotos vaizdingos jų apylinkių kalvelės – labai įvairių ir net retų žolynų augimvietės.

Pokario metais kaimiečiai atveždavo parduoti verbas, surištas iš katpėdėlių, pataisų, šlamučių. Ir ne ilgesnes kaip 50 centimetrų. Žavėdavo jų spalvingumas, „kiliminis“ raštas. Vėliau verbų formos ir dydžiai keitėsi. Vėlgi taikantis prie pirkėjų skonio, varžantis su konkurentais.

Šiandien verbas riša ne tik kaimo žmonės, bet ir tautodailininkai, meno mokyklų jaunimas. Todėl nuolat atsiranda naujų formų, netikėtų darinių.

Kokių tik nepamatysi Verbų sekmadienį ar Kaziuko mugėje: plokščių, figūrinių, šakotų, pūstašonių, net žmogaus ūgio. Kaziuko kermošiui pagaminama verbų, primenančių šv. Kazimiero karūną ar širdį. Labai padidėjo naudojamų augalų įvairovė. 1990 m. etnografai jų  suskaičiuodavo iki 45 rūšių. Dabar verbos dažniausiai rišamos iš motiejukų, sausažiedžių, javų varpų, dagių. Taip darbas vyksta sparčiau – kas gi varginsis su smulkiomis katpėdėlėmis... Įpinama ir eglių bei pušų kankorėžių; panaudojami šiaudų ir linų pinikai. Išmonės išties nestokojama.

Verbų rišėjų kaimus yra apvaikščioję kultūros paveldo tyrinėtojai, kraštotyrininkai. Pasidžiaugta, kad pirminis unikalaus amato arealas tebėra išlikęs. Būtina išsaugoti šių kaimų gamtinę aplinką, augalų bendrijas, o kartu ir jų gyventojų tradicinį užsiėmimą. Būtent čia išlaikomas Vilniaus verbų „klasikinis” stilius. Šiuose kaimuose yra ir etnografiniu požiūriu vertingų statinių. Turime vienintelę tokią pasaulyje tautodailės rūšį, tad išsaugokime ir jos židinį. 

Tekstas prof. Liberto Klimkos