Verbų sekmadienis, kuris šiemet švenčiamas kovo 20-ąją, yra gražiausios pavasario šventės – Velykų pradžia. Tai diena, kuomet miestuose ir miesteliuose šventinamos ypatingą simbolinę reikšmę mūsų tautos papročiuose turinčios verbos.
Lietuvoje jas turime dvejopas – apeigines, surištas iš gluosnio, kadagio ar kitų gyvų augalų šakelių, ir garsiąsias tik šiam miestui būdingas Vilniaus verbas, kurios gaminamos iš džiovintų augalų ir yra tikras tautodailės meno kūrinys, tačiau labiau dekoratyvinis. Tiek vienos, tiek kitos pašventintos verbos, kaip tikėjo mūsų senoliai, gali apsaugoti namus nuo negandų, o žmogui suteikti sveikatos bei gyvybinių jėgų.
Tikriausiai kiekvienas atsimintų ir pagrindinę Verbų sekmadienio tradiciją – plakimą jau pašventintomis apeiginėmis verbomis. Jis atliekamas iškart po bažnyčios arba grįžus namo – taip pažadinant ir į bažnyčią patingėjusius atsikelti savo namiškius.
„Visuose senovės lietuvių papročiuose vyravo kontaktinės magijos elementas; buvo tikima, kad prisilietus prie tam tikro daikto, žmogus ar gyvulys įgaus ir to daikto galią bei skleidžiamą energiją. Dėl to ir kilo tradicija per Verbų sekmadienį įvairių medžių ar augalų (kadagio, gluosnio, ąžuolo) šakelėmis plakti žmogų juokais sakant „Ne aš plaku, verba plaka!“ arba „Ne aš mušu, verba muša!“. Šis plakimo paprotys buvo paplitęs visose vietovėse, tik dzūkai tai darydavo kiek išraiškingiau, o žemaičiai – santūriau.
Amžinai žaliuojantys augalai lietuvių pasaulėjautoje apskritai turėdavo labai ypatingą ir netgi maginę reikšmę, toks yra ir kadagys. Tad iš jo ne tik buvo rišamos Verbos, bet jis būtinai turėdavo puošti ir Velykų stalą“, – tikina Vilniaus etninės kultūros centro vyr. koordinatorė Marija Liugienė.
Jai antrinantis etnologas Libertas Klimka sako, kad nors verbų rišimas ir plakimas paplitęs visoje Lietuvoje, verbų šakelės kiekviename krašte rišamos į jas įpinant ir kitokių augalų: „Dzūkijoje ir Suvalkijoje bažnyčioje šventinamos kadugio (ėglio) šakelės; žemaičiai dar prideda alyvos ar tujos rykštelę, aukštaičiai – beržo, žilvičio susprogusių pumpurų šakelę; karklo, gluosnio „kačiukus“. Rytų Lietuvoje prie „kačiukų“ priderindavo ąžuolo šakelę su pernykščiais lapais. Daug kur verbą papuošdavo ir spalvotomis popierinėmis gėlytėmis. Kartais surišdavo ją raudonu vilnoniu siūlu, kuris pašventinus įgydavęs gydomųjų savybių“.
Etnologė Marija Liugienė pasakoja, kad anksčiau pirmiausia pavasarį išsprogstančių augalų (gluosnių, blindžių, karklų) šakeles namų šeimininkės išsisprogdindavo namuose ir jomis taip pat puošdavo savo verbas ar Velykų stalą – ypatingą reikšmę čia turėdavo ir pumpurėlių skaičius.
„Būdavo tikima, kad kuo daugiau ant šių augalų išsprogo pumpurėlių, tuo geresni metai laukia. Taip pat ir su kadagio šakelėmis – ją laužiant buvo žiūrima, kad tik kuo daugiau uogų būtų. Merginos verbas dar puošdavo įvairiais popierėliais, kaspinėliais ar gyvom gėlėm. Verbą surišti paprastai turėdavo seniausias šeimos narys – jam priklausydavo ir didžiausia bei vešliausia verba“, – tikina M.Liugienė.
Buvo tikima, kad plakant pašventinta verba, medžio gajumas kartu pereis ir į žmogų, taigi jis visus metus bus sveikas, linksmas, gyvybingas ir darbingas.
Anot etnologės, buvo tikima, kad plakant pašventinta verba ir kartu sakant „Ne aš plaku, verba plaka!“, medžio gajumas kartu pereis ir į žmogų, taigi jis visus metus bus sveikas, linksmas, gyvybingas ir darbingas. Tačiau, kaip tikėjo senovės lietuviai, pašventinta verba saugodavo ne tik žmogų, bet ir gyvulius bei namus, todėl ir vieta jai laikyti būdavo ypatinga.
„Senovėje grįžus iš bažnyčios verbos buvo užkišamos už balkio, už šventų paveikslų arba įdedamos į vazelę ir laikomos visus metus. Buvo manoma, kad jos apsaugos namus nuo žaibų ir kitų negandų. Taigi, pradėjus griaudėti, namų šeimininkė eidavo per trobą smilkydama verbos šakelę ir taip šventindavo namus, kad žaibas nepatektų.
Taip pat smilkant verbos šakelę buvo pirmą kartą į laukus išgenami gyvuliai ar nuraminami kokio išgąsčio apimti vaikai. Kitaip tariant, verba namuose smilkoma buvo bet kokios grėsmės atveju, nes buvo tikima, kad ji apsaugos nuo visų negandų ir palaimins tiek žmogų, tiek gyvulius, tiek ir namus. Būtent dėl šio jos sakralumo pernykščių metų verbos jokiu būdu nebūdavo galima tiesiog išmesti – ją būtinai reikėdavo sudeginti“, – pasakoja etnologė.
Anot jos, Verbų sekmadienį jokiu būdu nebuvo galima eiti į bažnyčią rankoje neturint verbos šakelės, mat senovėje buvo manoma, kad tokiu atveju „velnias uodegą į ranką įkiš“.
Vilniaus verba – unikaliausia pasaulyje
Ypač graži Didžiosios savaitės pradžia, anot etnologo Liberto Klimkos, yra Vilniuje, mat per Verbų sekmadienį sostinės gatvės tiesiog pražysta spalvomis. Tai bene labiausiai kintantis, besirutuliojantis mūsų tautodailės reiškinys.
Etnografai yra suskaičiavę per 40 rūšių verboms naudojamų augalų, nors dabar jos daugiausia pinamos iš motiejukų, sausažiedžių, javų varpų, dagių. Įpinama net eglių bei pušų kankorėžių, panaudojami šiaudų ir linų pinikai.
„Kas nežino garsiųjų Vilniaus verbų? Kokių tik jų nėra: plokščių, figūrinių, šakotų, pūstašonių, net žmogaus ūgio. Kitados pintos pagrindinai iš katpėdėlių ir šlamučių, kasmet nustebina išmone ir įvairove. Ką žinome apie jų kilmę, juk niekur kitur, tik Vilniuje, galime jomis grožėtis?
Vilnietiškųjų verbų radimosi užuomazgų reikia ieškoti būtent miesto tradicijose. Iškilmingų velykinių bažnytinių procesijų dalyviai nešdavosi vadinamąsias „palmas“ – žalumynų puokštes. Per šv. Kazimiero, Lietuvos dangiškojo globėjo, pagerbimo procesijas būdavo nešamos popierinės lelijos – karalaičio skaistybės ir pamaldumo ženklai. Ilgainiui procesijų palmas ir lelijas imta gražinti karpinių kaspinėliais. Taip susiklostė tipiška vilnietiškos verbos forma.
Kaimo verbos Vilniaus bažnyčių šventoriuose „susitikdavo“ su miesto popierinėmis. Viena rūšis veikė kitą, mainėsi forma ir spalvomis. Išaugus paklausai sausus žiedus imta dažyti vilnonių siūlų dažais, dėlioti juos į ornamentus. Čia, beje, buvo panaudoti tradiciniai raštai, paimti iš kaimiškų audinių – juostų, lovatiesių ar rankšluosčių. Tyrinėtojai Vilniaus verbų ornamentikoje įžvelgia prosenoviškus gyvybės medžio ir žemės maitintojos simbolius“, – portalui Ji24.lt tikino etnologas Libertas Klimka.