Etnomuzikologė Zita Kelmickaitė: „Esu darboholikė ir to nesigėdiju“

Nuo pat mokyklinių metų esate tokia energinga?

Visada buvau pravadyrius. Trejais metais jaunesniam broliui poetui, kolekcininkui Edmondui Kelmickui trijų žmonių jau būdavo per daug, o man ir trijų tūkstančių per mažai! Esame labai skirtingi. Net stebiuosi – kai su juo kalbamės apie praeitį, kiekvienas prisimename visai kitus dalykus. Iš vaikystės man įstrigę keli tarsi filmo kadrai: kaip mama mus nuveda į mažą bažnytėlę Klaipėdoje, kaip pasakoja, kas yra prakartėlė.

Tarsi tebematau velykinę procesiją, mergaites, barstančias gėles, tą daugybę žmonių ir kermošinius saldainius, iš kurių, aišku, labiausiai patikdavo karameliniai laikrodžiai. O tie šventųjų paveikslėliai! Žiūrėdavau ir žiūrėdavau – įdomu, kas juos paišo? Mama turėjo tokį šventą paveikslėlį su angeliukais, ir aš, vaikas, galvodavau, kad jie – tai mes su broliu, o tas vienas ilgais plaukais – kaip mama.

Iš jos paveldėjote gyvybingumą ir muzikalumą?

Ji tikrai buvo labai gyvybinga, o muzikali – visa mūsų giminė, ir iš tėvo, ir iš mamos pusės. Kaip jie visi dainuodavo! Buvo neturtingi žmonės, mama – net iš keturiolikos vaikų šeimos. Kai jos mama, mano močiutė, trisdešimt aštuonerių mirė gimdydama jauniausią – mano tetą, susirinkę į pagrabą žmonės, sako, tik ir kalbėję, kad nieko ji gyvenime nematė – tik gimdė.

Kai iš Klaipėdos atvažiavote studijuoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (tuometę konservatoriją) – koks jums pasirodė Vilnius? Greitai tapo savas?

Kai mokiausi Klaipėdoje, S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, atvažiavau į mokslinę konferenciją – J. Tallat Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje skaičiau pranešimą apie šiuolaikinę muziką. Tada pirmą kartą pamačiau Vilnių ir pamaniau – Dieve, va čia norėčiau gyventi! Viską darysiu, kad tik įstočiau į Konservatoriją! Man taip patiko šis miestas – tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Amžinai! Ir kai vėliau, jau baigusi studijas, metams išvažiavau dirbti į Klaipėdą, sapnuose matydavau Vilnių.

Klaipėda jau nebebuvo mano svajonių miestas – tik vaikystės. Mielai į jį nuvažiuoju ir dabar, jis jau kitoks, išpuoselėtas, tuo labai džiaugiuosi, nes pamenu tuometę: tamsią, mažytėmis purvinomis gatvėmis. Nė vienos sekundės nesigailėjau pasirinkdama gyventi Vilnių – tai pats gražiausias, pats jaukiausias miestas. Aš esu žmonių žmogus, man jų reikia, tarp jų ir nuo jų nepavargstu, jų nesišalinu, juos myliu. Nors reikia ir erdvės sau – kad galėčiau pabūti viena. Ir ne tik namuose – kartais rytais vaikštau po tuščią senamiestį, užeinu į kokią bažnyčią – Dieve, koks kaifas!

Pamenate pirmąsias savo etnografines ekspedicijas?

Be abejo, jų neįmanoma užmiršti. Pirmoji didelė mūsų ekspedicija buvo Dubičiuose, Varėnos rajone. Į ją važiavau po pirmo studijų kurso. Kai rinkdavome tautosaką, dar rasdavome tą gyvąją tradiciją, dar gyvus senovinius žmones, kurie be atodairos dainavo, dainomis reiškė savo gyvenimą, nes jiems nieko brangesnio nebuvo.

Jie sakydavo: „Mes stodavom dainuoti, o kitas kaimas už septynių kilometrų atitardavo. Klausydavom, kuris gražiau dainuoja.“ Jūs įsivaizduojate tokį vaizdą, tokį skambesį? Jie ir kėlė, ir ėjo, ir dirbo su daina. Pamenu, vienoje ekspedicijoje, prie Adutiškio, moteriškės, kuri pasakojo, kaip per rugiapjūtę dainuodavo, klausiu: „O jūs dainavot ir pjovėt?“ Ji net pasipiktino. Tuoj nuėjo į kambarį, atvilko rankinį pjautuvą, įdavė ir sako: „Papjauk ir pabandyk dainuot!“ Rodo, kaip susilenkus reikia rugių gniūžtę patraukti, kaip tik šmikšt šmikšt nupjauti.

Man taip nesiseka – dzirinu ir dzirinu tuo pjautuvu. Taigi – sunkus darbas. Pasilenkęs nepadainuosi! Dainuodavo tik susmeigę pjautuvus į žemę, sustoję pailsėti. Vienas laukas pradeda, kitas atitaria. Tuo savo gyvenimą ir gražino, saldino, tuo ir įprasmino – dainomis. Buvau laiminga, kad mano karta dar matė senojo kaimo tradicijas.

Bet dabar kaimas negrįžtamai pasikeitė...

Džiaugiuosi, kai vis dar matau gyvastingų žmonių – kaip tas Dzūkijos Lynežerio kaimo spanguoliautojas, kurį prieš dvylika metų filmavau laidai „Gyvenimo ratu“. Atrodo, kas čia tokio – spanguolės. Mums jos tik kisielius, o toms moterims tas visas raistas, kemsynė, tos uogos – kaip kurortas. Ir joms, sakė, bus pati nelaimingiausia diena, kai nebegalės ten eiti rinkti spanguolių.

Dabar kaimuose daug atvykėlių iš miestų, jie ten nusiperka trobas ir, ačiū Dievui, gyvena – juk jei norime, kad kaimai nesugriūtų, reikia, kad kas nors užimtų ištuštėjusias vietas. Gražu, kad yra garbingų žmonių, kurie nusipirkę seną trobą išsiklausinėja, kas joje gyveno, o dar išlikusias senas nuotraukas pagarbiai pakabina, – atmintis dar saugoma. Tradicijos yra pats galingiausias ginklas. Kaip mamos glėbys – jauku, saugu ir tikra.

Kadaise į ekspedicijas kelioms savaitėms išvažiuodavote visi studentai. Turbūt būdavo smagu?

Aišku. Adutiškyje esu laimėjusi polkos maratoną – nesustodama šokau gal tris valandas! Ekspedicijų buvo įvairių. Didelės, apie pusantro šimto žmonių, kompleksinės, kurias organizavo šviesaus atminimo Norbertas Vėlius, o mes prisidėdavome kaip Konservatorijos studentai muzikologai.

Mums būdavo didelis džiaugsmas – važiuodavome su istorikais, kalbininkais, biologais. Gerai pamenu, kaip režisieriaus Gyčio Padegimo tėvas tikrino kaimo žmonių sveikatą, domėjosi socialiniais jų įgūdžiais. Pamenu, Aukštaitijos kaime vienoje šeimoje jis paklausė, ar žmonės naudoja dantų šepetukus. „Taigi nugi“, – patvirtino. „Kiek žmonių čia gyvena?“ – „Saptyni.“ – „O tai turite tik vieną dantų šepetuką?“ – „O tai kiekgi jų raikia?“ Kaime matydavai ir skurdo, ir varganos buities, bet tie žmonės buvo kažkas nepaprasto!

Pusantro šimto žmonių užplūsdavo vieną kaimą?

Ne, ne vieną – visą apylinkę. Buvo sistema: paskirstoma, kur link ir kas grupelėmis turi eiti, – vieni renka žoles, kitiems rūpi senosios dainos. O būna, kad žoliautoja – ir gera dainininkė, tai ji dainuoja, o kokie nors botanikai stovi ir laukia eilės. Sakydavome, nelaukit, ateikit kitą dieną, mes dabar tą bobutę iškratysim! Nes jau kai dzūkės dainuoja – tai po pusantro šimto dainų per dieną. Atsisėda ir varo!

Gera atmintis!

Juk ne internetiniai žmonės buvo. Jų dar yra, ir šiandien tebemoka, tebeatsimena.

Būdavo, kad į trobą neįsileidžia?

Man nėra buvę.

Tiesiog pabelsdavote ir įsileisdavo?

O kaipgi kitaip?

Na, dabar žmonės skambintų, tartųsi...

Čia inteligentų pezalai. Tokius klausimus užduoda tik žmonės, kurie nevaikšto po kaimus. Jūs ką – pati visiška miestietė?

Ne visai. Vasaras kaime leisdavau.

Taigi ir dabar – žmonės eina ir užeina. Tik kitas dalykas, kad į kaimą niekas nebevažiuoja. Važiuoja į kaimo sodybas. Šiandien, atsukus laikrodį atgal, tiesiog neįtikėtinai atrodo mūsų jaunystės šėliojimai. Susirenka pusantro šimto žmonių ir lekia rinkti tautosakos. Atrodytų, ot įdomumas užrašinėti dainuojančius diedukus ar bobutes. Bet juk paskui – visa naktis iki užkimimo dainuojant, kalbantis apie piliakalnius, užburtus akmenis. Ar pliekdavom anuometinį režimą? Ne...

Tiesiog su Vytautu Kernagiu ir kitais tuometinės konservatorijos studentais suruošdavome Velykas, bet kviesdavome paskubėti į pavasario šventę. Kai su kraštotyrininkais ir jų vadovu Jonu Trinkūnu traukiniu dardėdavome švęsti Naujųjų metų į kokį nors Dzūkijos ar Aukštaitijos kaimą, tik dėl vieno susibardavome – su liaudies dainomis jauniems žmonėms reikia lipti ant scenos ar veikti tyliai.

Aš buvau visada už tai, kad turime reikštis profesionaliai, atvirai, pilna burna ir pilna koja. Daug kas visiškai negalėjo priimti masinių švenčių ir jas tiesiog ignoruodavo, bet būtent per jas liaudies daina pradėjo naują gyvenimą. Kai ji suskambo oficialiai be harmonizacijos, jos sparnų jau niekas nebegalėjo suskleisti.

Dalyvavote trijuose iš keturių LRT projektų „Nacionalinė ekspedicija“. Kodėl vieną praleidote?

Nevykau į Ukrainą, nelabai turėjau ką apie ją pasakyti, o ir ekspedicija nelengva – trys savaitės, didelis fizinis krūvis. Bet šįmet būtinai plauksiu į Žemaitiją ir Latviją! Žemaitijoje esu daug buvusi ir filmavusi, ten pažįstu daug nepaprastai gražių žmonių.

Laidose visi keliauninkai puikiai nusiteikę, atrodo, kad jokio vargo nebuvo...

Žmonės juk visko nemato. Svarbiausias nepatogumas – net ne nuovargis, o jausmas, kad esi nuolat filmuojamas. Juk kartais jautiesi pavargęs, sėdi valtyje ant lentos ir veidas tavo liūdnesnis, bet visą laiką turi būti uch!, nors norėtum pabūti suglebęs ir kojas ištiesęs.

Turi atrodyti kiek įmanoma gerai, natūraliai, paprastai, o tai nėra lengva. Nori siusioti? Nuveža tave į meldus, parveža. Ir vėl valtyje čia pat dvi kameros... Vėl viską fiksuoja, ką kalbame, o paskui esi filmuojamas pokalbiams, visos dienos reziumė. Jau vakare galvoji, va dabar atsisėsiu sau ramiai, pakirsiu... Nieko panašaus – tave vėl filmuoja, kaip kerti.

Esate sakiusi, kad prėsko gyvenimo nemėgstate. Bet juk jo ir negyvenote?

Visas gyvenimas yra toks, kokį nori susikurti. Jei turėčiau laiko, tikrai dar daug žmonių nufilmuočiau, užfiksuočiau, moku juos prašnekinti ir dėl to noriu palikti tarsi tokį dokumentą – kokie žmonės buvo, kaip kalbėjo. Nepasigendu feisbuko – jo ir neturiu. Man reikia gyvo bendravimo, norisi ir su kitais pasidalyti: „Pasižiūrėk, kokį žmogų radau.“ Juos filmuočiau, kol pavilkčiau kojas...

Kaip randate kokį siuvimo mašinų taisytoją, kuris dar ir puikiai groja armonika ir šiaip yra įdomus?

Tie žmonės juk gyvena tarp mūsų. O aš nemoku atsijungti nė vienai minutei – esu amžinai ieškanti. Net įėjusi į viešąjį tualetą rasčiau, iš ko padaryti laidą. Argi ne pats keisčiausias tualetas yra Vilniaus autobusų stotyje? Įeini, sukasi kažkoks narvas, panašus į kankinimo įrenginį, turi spėti įsmukti į jį, o jei staiga užsidaro – nebeišeini, tai ką – prileidi kelnes?

Parodykite man tą durnių, kuris tai suprojektavo! Ir tuos, kurie tą kvailybę tebetoleruoja. Komandiruotėje Kinijoje mums aiškino, kad žmonės namie tualetų neturi, yra tik viešieji – lauke. O jie tokie kaip kadaise mūsų stotyse – įeini ir ten keturios skylės. Galvoju: O Jėzau Marija!!! Na, ne, ką nors sugalvosiu! Sumečiau, kad reikia užeiti į kavinę. Užsisakome kavos ir deserto. Vėliau klausiu, kur čia tualetas. Mosteli, kad lauke. Tas pats baisusis, kurį ką tik praėjome! Įeinu: tupi mergina, nepakeldama akių brauko išmanųjį telefoną ir jai nė motais.

Tai ar čia ne tema? Arba važiuoji vakare troleibusu ir matai, kad pilna jaunų žmonių, užsikimšusių ausis ausinukais ir nepakeliančių akių nuo telefonų. Gali riaumoti, dainuoti, gali rėkti, ką nors papjauti – niekas nepastebės. Tada galvoji, kad esi kažkokioje nebylių žemėje, pro langą pasigroži žiburėliais bei Nerimi ir supranti, kaip pasikeitė laikas. Pajunti tą laiko bėgimą. O jis – įspūdingas: kažkas čiauška, jau nebe lietuviškai, pilna iš užsienio atvažiavusio studijuoti jaunimo. Gali bambėti kiek tik nori, bet gyvenimas keičiasi.

Jis nebe toks, koks buvo mano jaunystėje. Viskas pasikeitė. Atėjo kita karta. Televizijoje matau jaunų žmonių, tiek viskuo besistebinčių, tiek naujo atrandančių, o mums, tokioms senoms Tortiloms, jau viskas žinoma, patirta. Kita vertus, pavydi – jie tik dabar jaučia gyvenimo skonį, o mums tie skoniai seniai susimaišę... Ir neverta bambėti, kad jie daro „ne taip“. Jie daro kitaip, antraip ir trečiaip.

Žiūriu į jūsų karolius ir galvoju, kad puoštis tai mėgstate...

Vaikystėje pavydėjau draugių mamoms puošeivoms, nes maniškė nesidažė ir neturėjo papuošalų, tik vienus gintarinius karolius, nuobodžius ir neįdomius. Tai aš už ją ir atsidažiau, ir atsipuošiau! Ir dovanotų karolių daug turiu, tas dovanas labai vertinu.

Esate pabėrusi nemažai auksinių minčių apie vyrus: kad vyras – ne bandelė, atsikandusi nesužinosi, koks jis; kad kartais kelyje pasitaiko tokių „vištų sumintų“. Draugės ar giminaitės niekada nesistengė jums ko nors pripiršti?

Oi, ne ne. Tik amžinatilsį mama kartą prasitarė, o kažin kaip būtų, jeigu būtų... Sakau, mamyt, lygiai taip pat. Pažiūrėjo: „Ir tokia pat mandra būtum?“ Tokia pat. Ir visai ne mandra aš. Tik niekas nepasako, kur dygsta geri baravykai. Na, parodykite vietas, kur yra gerų vyrų! Niekas neparodys. Yra žmonių, kurie aplink tave sukasi, važiuoja, kaip traukiniai ar kaip medžiai šalia ūžia, bet jų tiesiog nematai.

Turbūt buvome per daug užsiėmę, įsimylėję savo darbus, kad nepastebėjome tų, kurie mums norėjo kažką pasakyti. Vienas kursiokas kadaise išsitarė: „Kad tu žinotum, kaip buvau tave įsimylėjęs!“ Sakau: „Tai ko tada nesakei?“ O man irgi atrodė, kad žmogus turi suprasti, jog man patinka. Negi imsiu ir sakysiu. Dabar madingas draugų statusas. Gerai, kad draugai, bet jei vyras negali pasipiršti... Popadinių vyrų irgi negalėčiau mylėti. Kiekvienam svarbu, kad būtų žmogus, kuris tave girdi ir kurį tu gali girdėti, – tokia pora yra Dievo dovana. Na, Dievulis man kitokių dovanų davė, pavyzdžiui, gerą liežuvį...

Kokį gyvenimo laikotarpį prisimenate su ypatingu jausmu?

Trisdešimt metų praleidau su ansambliu „Ratilio“, jam vadovavau. Savo ansambliečius labai myliu, pasiilgstu. Ir to laiko, kai kartu buvome, dainavome. Tai buvo ne prabėgantis laikas – mes visi sustojome ir jį prabuvome, išgyvenome, ištrypėme, iššokome, išridinėjome. Tai buvo išdainuotas mūsų laikas.

Jūsų nenervina, kai dainuojant kas nors greta pro šalį traukia?

Ką padarysi – yra visokių, neturintys klausos dažnai ypač garsiai dainuoja. Jei nepataiko į toną, tai arba ant kojos užmini, arba tyliai pasakai, kad biškį nutiltų... Ir tradicinėje kaimo bendruomenėje, kiek esu girdėjusi, pro šalį traukiantiems pasakydavo sėsti ar stoti kur nors toliau, kad mažiau girdėtųsi.

Folklorinis judėjimas, ko gero, nebe toks stiprus kaip anksčiau?

Jis kitoks. Šiandien folklorinio judėjimo banga mažesnė, bet yra daug vaikų, kurie dainuoja, kalba tarmiškai, – aišku, tėvų dėka. Tėvų, kurie gyvena tradicinį kaimo gyvenimą, ir jų vaikai žino, kaip atrodo kalakutas ir kiaulė, atsivedusi paršiokų, o miestietis tų dalykų nemato ir jam visa tai – ypatingybė.

O miestiečiai jus domina? Dažniausiai pasakojate apie kaimo žmones.

Visokius žmones kalbinu. Buvo ir žinomų gydytojų – daktarams esu neabejinga, man jie kaip vaikštantys dievai, nes nuo tėvelių priklauso, ar ateisime į šį pasaulį, o nuo gydytojų – kiek jame išbūsime. Ko vertas vien prieš kelerius metus miręs profesorius Algimantas Jonas Marcinkevičius, kurį dar spėjome nufilmuoti! Kokie įsimintini Argentinos, Kolumbijos, Australijos, Amerikos, Norvegijos, Vokietijos, Turkijos, Izraelio lietuviai išeiviai!

Šių metų velykinis atradimas – signataro, buvusio ambasadoriaus Gedimino Šerkšnio šeima. Talentinga jo dukra kompozitorė Raminta Šerkšnytė, o žmona Elena, nors yra gydytoja, turi nepaprastų menininkės gabumų. Niekada nemaniau, kad ambasadoriaus žmona gali taip nuostabiai marginti margučius! Man visada įdomūs žmonės, kurie geidžia ko nors naujo, kurie kupini gyvenimo geismo, kurie nepasakoja apie savo ligas, nes tikrai neįdomu, ar tu, atsiprašau, pirstelėjai, ar tau pusiaują vakar skaudėjo. Įdomu, ką tu sukūrei, kur buvai, ką pamatei.

Betgi būna, kad ir jums ką nors skauda, liūdna.

Prabūnu, ir viskas. Niekam tai neįdomu, tad ir nerodau.

Esate gera šeimininkė?

Labai. Mėgstu gaminti. Mama mane anksti statė prie plytos, rodė, mokė. Tai vienintelis darbas, kurį verta mokėti moteriai. O visi kiti – beviltiški. Visokie mezgimai, siuvinėjimai, apie dulkių šluostymą net neužsiminkite! Baisiausias dalykas yra kambarius tvarkyti, nes vėl juos apkuiti. O maisto gamyba – tai kūryba, džiaugsmas, juk galvoji apie žmones, kurie ateis į svečius.

Kaip atsigaunate, pailsite?

Reikia dienos ar pusdienio pabūti tik su savimi, kad nereikėtų nieko daryti ir niekam įsipareigoti. Bet nieko nedaryti negaliu: vis vien galvoju, mintyse redaguoju savo tekstus, dėlioju siužeto seką – kad ir eidama į parodą, koncertą ar spektaklį, vaikščiodama po senamiestį. Esu darboholikė ir to nesigėdiju. Tik įsivaizduoju, kad operatoriams sunku su manimi. Man gi visko reikia, visko noriu, smalsu viską pamatyti, pajausti, patikrinti, gyvenimo grožį šaukštais kabinti, ir tą, ir aną dar nufilmuoti reikia, o gal, palauk, dar ir trečią!