Gerų dramaturgų yra daug, bet tik Eugene’as O’NEILLAS (1888–1953) už savo pjeses gavo Nobelio premiją ir keturias Pulitzerio. Buvo turtingas, laimingas, visų mylimas? Nelabai.
NE TAS RAKURSAS. Fotografijose O’Neillas atrodo kaip respektabilus intelektualas, jo žmona Carlotta Monterey – subtili kaip anglų ledi, vaikystėje auklėta griežtų guvernančių. Tačiau nuotraukos meluoja. Abu buvo bohemiški menininkai: girtuokliavo, vartojo narkotikus, riejosi kaip italai, kentė depresijas. Kartais atrodo, kad O’Neillas buvo kone antžmogis, jei sugebėjo parašyti tiek gerų dramų. Tiesa, rašė tai, ką pats išgyveno: apie pražūtingas aistras, priklausomybes, jų naikinamą sielą.
BEGLOBIS. Dramaturgas iškeliavo anapilin Bostono viešbutyje. Prieš tai spėjo pasakyti: „Taip ir žinojau: gimiau viešbučio kambaryje, ten ir mirsiu.“ Tai nebuvo apmaudas, veikiau – priekaištas tėvams. Eugene’as namų neturėjo, nes jo tėvas aktorius Jamesas O’Neillas nuolat gastroliavo ir šeima gyvendavo moteliuose. Tėvas po spektaklių gerdavo, o ligota mama buvo priklausoma nuo morfino, kurį vartojo kaip vaistą.