Europoje garsus tenoras Antanas Zakarauskas: „Žinote, aš norėjau, kad man tektų toks periodas – slaugyti mamą“

Viename Zalcburgo muzikos festivalių jis repetuoja du vaidmenis, kurie atiteko kaip laimėto konkurso „Grandi Voci Competition Istanbul 2020“ prizas. Po konkurso vykusiuose operos žvaigždės Grace Bumbry meistriškumo kursuose pati primadona sutiko nuolat globoti šį lietuvių tenorą ir dalytis dainavimo meno meistriškumo subtilybėmis. Paskui Antanas grįš į Australiją, kur vienintelis iš lietuvių vokalistų turi išskirtinio talento statusą, garantuojantį jam nuolatinį gyvenimą žemyne.  

Turite mėlyno kraujo, Jūsų mamos prosenelis buvo grafas Alexandre’as de Choiseulis-Gouffier, grafaitės Sofijos Tyzenhauzaitės sūnus, kurį pakrikštijo rusų caras Aleksandras I. Nuo vaikystės apie tai žinojote?

Laikai buvo tokie, kad niekas apie tai nešnekėjo. Bet jau laisvoje Lietuvoje, susirinkę po senelio sesers laidotuvių, išsilavinę giminės atstovai, mokslininkai ir menininkai, nutarėme, kad reikia pasirausti didingoje praeityje ir sudaryti genealoginį medį.

Mano mama – iš dešimties vaikų šeimos. Iš to, ką ji pasakojo apie savo vaikystę, susidariau įspūdį, kad net tais tamsokais laikais vaikai buvo auklėjami šiek tiek aristokratiškai, kiekvieną gerbiant kaip asmenybę. Jų tėvas, mano senelis, gimus kūdikiui susisodindavo visus vaikus atskirame kambaryje ir tardavo: „Vaikai, jums gimė brolis (ar sesuo), prašau mylėti ir gerbti, jis toks pat, kaip jūs!“ Senelis grojo keliais pučiamaisiais instrumentais, turėjo subūręs orkestrėlį, visi vaikai irgi buvo mokomi groti vienu ar kitu instrumentu, o per šventes vaidindavo namų teatre.  

Kažkada, kad galėtumėte įsitvirtinti Australijoje, Jūsų mama pardavė butą, būdama jau pensijoje, gerai išmoko anglų kalbą ir išvyko į JAV dirbti slauge. Ne kiekviena taip pasielgtų... 

Mama pardavė mūsų namus – tai buvo didžiulė jos auka. Ir vienintelė viltis, kad aš už kažko užsikabinsiu. Per gyvenimą yra tekę pirkti ar nuomotis įvairių butų, bet nė vienas neturėjo tokios dvasios kaip tas, kuriame gimiau ir užaugau...

Žinote, aš norėjau, kad man tektų toks periodas – slaugyti mamą. Norėjau ir aš jai padaryti ką nors gero.

Žinote, aš norėjau, kad man tektų toks periodas – slaugyti mamą. Norėjau ir aš jai padaryti ką nors gero. Norėjau, kad kai bus sunku, kai labiausiai reikės palaikymo, ji nebūtų viena. Mano tėvai buvo išsiskyrę, tėtis miręs. Su mama buvome labai artimi, sutapo mūsų gyvenimo filosofija ir požiūriai į daugelį dalykų. Ji man kartodavo, kad ne turtus kaupčiau, o investuočiau į savo protą ir sveikatą, nes tik tada įdomiai gyvensiu ir turėsiu širdžiai artimą veiklą. Grįžau iš Australijos, su broliu pasamdėme slaugę ir aš ieškojau išsinuomoti buto arti mamos, kad visada būčiau šalia. Gyvenimas pilnas netikėtumų – susitikau su moterimi, iš kurios sutariau nuomotis butą, žiūriu į jos akis ir matau kažką pažįstamo... Tai buvo mano darželio muzikos vadovė, kuri mamai primygtinai kalbėjo, kad šitą vaiką reikia būtinai mokyti muzikos, – ji ruošė mane, pipirą, „Dainų dainelei“. Jau labai seniai norėjau ją susirasti, o tai atsitiko pačiu sunkiausiu gyvenimo periodu. Širdį tada tiesiog pervėrė supratimas, kad nuo tų dviejų moterų, ponios Virginijos ir mano mamos, globos ir prasidėjo mano kelias.

Tie mėnesiai su mama ką nors pakeitė jumyse?

Išgyvenau labai daug emocijų. Ir ne tik sunkių. Suvokiau, kad ir liūdesyje galima rasti šviesos. Viskas turi prasmę. Labai patiko mano profesorės Sigutės Stonytės kažkada pasakyti žodžiai. Dirbome prie vieno kūrinio interpretacijos, ir ji patarė: „O tu pabandyk šitą liūdną motyvą padainuoti su truputėliu šviesos. Skambės daug įdomiau.“ Tą jos pastebėjimą dažnai prisimenu ir gyvenimiškose situacijose. Taip, vasara buvo ypač liūdna, bet kartu ir šviesi. Pamaitindavau mamą, pakeisdavau tvarsčius ar pleistrus nuo skausmo ir laikydavau jos ranką. Daug kalbėjomės, kol buvo įmanoma. Daugiau nieko negalėjau padaryti ir nieko jai pažadėti. Bet tai buvo labai svarbu mums abiem. Kol, rugpjūčiui baigiantis, ji išėjo...

Mūsų kultūroje gana įprasta nusodinti žmogų. Nuolat daužyti jį per galvą, net jei padaro ką nors geriau nei kiti. Ne vienas menininkas yra sakęs, kad karjeros pradžioje beveik galėjo sužlugdyti žodžiai, kad nieko iš jo nebus. Esate tai girdėjęs?

Daug tokių istorijų. Ir aš tai girdėjau, aišku. Augančiam žmogui tai labai blogai. Turiu mokinių ir noriu, kad muzika, dainavimas jiems būtų oazė, o ne vieta, kur jie skalpuojami. Disciplina labai reikalinga, bet muštras neatveria žmogaus. Gyvenimas susideda iš smulkmenų – gal davęs šansą, šiltai sutikęs ir padrąsinęs tu stumtelsi žmogų svajonės link.  

Neseniai radau mamos man rašytą laišką į Australiją. Tada, kai jį skaičiau, iki galo nesupratau, ką ji norėjo tarp eilučių pasakyti.

Neseniai radau mamos man rašytą laišką į Australiją. Tada, kai jį skaičiau, iki galo nesupratau, ką ji norėjo tarp eilučių pasakyti. O dabar suprantu. Ten buvo tokie žodžiai: „Visiems tiems, kas tau norėjo kišti koją, visiškai atleidžiu, bet tai nereiškia, kad pamirštu...“ Mano mama daug ką puikiai suprato, nes dar studijuodamas Lietuvoje galbūt tiesiog buvau kažkam nepatogus žmogus, tapau kliūtimi, todėl ir teko galvoti, ką daryti toliau.

Yra priežastis, dėl kurios išvažiavote iš Lietuvos?

Taip. Jau baigdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademiją žinojau, kad studijas man reikia tęsti kitur. Išvykau į Australiją. Bet prieš aštuonerius metus, pilnas optimistinių minčių, naivus ir atviras, grįžau. Jei kas klausdavo, kiek pabūsiu, atsakydavau, kad būsiu tol, kol manęs reikės. Pabandžiau. Dabar manęs nereikia, tačiau žiūriu pozityviai: bet kokia patirtis mus brandina ir leidžia kitaip pažvelgti į situaciją.

Australija jus priėmė išskėstomis rankomis?

Po vieno koncerto Lietuvoje sutikau Australijos garbės konsulą Antonio Meschino. Jis lyg tarp kitko tarstelėjo – kodėl man nenuvažiavus dainuoti į Australiją? Ne, pagalvojau, juk kalbos nemoku, krašto nepažįstu. Tada laisvai kalbėjau tik itališkai. Australijoje giminių neturėjau, nieko nepažinojau, niekas manęs nelaukė. Nutariau nuskristi ten tiesiog mokytis anglų kalbos.

Po kurio laiko pastebėjau, kad koledže, kuriame mokiausi, kažkas ne taip: kai tik baigiau kursą, man vėl ėmė siūlyti tą pačią programą nuo nulio.

Po kurio laiko pastebėjau, kad koledže, kuriame mokiausi, kažkas ne taip: kai tik baigiau kursą, man vėl ėmė siūlyti tą pačią programą nuo nulio. Padaviau juos į teismą, laimėjau bylą, atgavau 80 procentų išleistos sumos, dalį pinigų sugrąžinau mamai. O paskui nuėjau į perklausą Australijos operoje. Kitą dieną sulaukiau operos meno vadovės skambučio; ji pasakė, jog darys viską, kad pasilikčiau Australijoje. Gavau stipendiją metams Operos studijoje, paskui ėmiau vis daugiau dainuoti. Pradėjau gauti vaidmenų Operos kompanijose. Lengva nebuvo. Lietuva man davė daug, bet Australija labai pastūmėjo į priekį, ten susiformavau kaip asmenybė.

Buvo žmonių, kurie jums ten padėjo?

Turėjau „australišką mamą“, su kuria keistomis aplinkybėmis susipažinau jau minėtame teisme. Džono Hopkinso universiteto klinikinės psichologijos profesorė ir daktarė Natalia P. Chapanis buvo artimiausia draugė, mane labai palaikė. Iš jos daug išmokau, ji tarsi uždėjo mano asmenybei visus trūkstamus štrichus. Natalia puikiai išmanė klasikinę muziką, su ja analizuodavome skirtingus operų pastatymus, turinį ir svarbiausius psichologinius personažų momentus. Kartais sulaukiu keistų klausimų, kodėl visi draugai už mane vyresni. Tiesiog ne visada jaunas žmogus turi tiek išminties. Natalia buvo bendravusi su Kennedy šeima, pasakodavo man, pavyzdžiui, kaip kosmonautai psichologiškai rengiami skristi į kosmosą, nes buvo dirbusi NASA konsultante. Jos vyras – biochemikas, mokslininkas konsultantas, jo irgi galiu klausytis nekvėpuodamas. Ačiū Dievui, kad gyvenime sutikau daug išmintingų žmonių ir sugebėjau išgirsti, ką jie sako.

Buvo dar vienas įdomus momentas – nusifilmavote keliuose „Didžiojo Getsbio“ epizoduose.

Australijoje turėjau dainuoti, o dar nuėjau ir į atranką, nes epizodiškai dirbdavau modeliu. Mane paėmė, nes mokėjau groti klarnetu, bet kai pamatė CV, kad dainuoju ir galiu diriguoti, paklausė, gal viename epizode padiriguočiau. Taigi pirmoje Getsbio puotoje aš diriguoju džiazo orkestrui. Taip, filmuotis „Fox Studios“ filmavimo aikštelėje buvo įdomu, bet tas nuotykis pareikalavo aukos: pamainos trukdavo po aštuoniolika valandų, dėl įtampos ir nuovargio po filmavimų visiškai praradau balsą. Australijoje gydžiausi, iš naujo mokiausi kalbėti, iš naujo – dainuoti. Tai net nebuvo baisu – tai buvo žiauru.

Nekankino mintys, kad balsas gali nebebūti toks, koks buvo?

Ne. Jokiu būdu negalėjau pasiduoti! Kas bebūtų! Į gyvenimą kabinausi kruvinais krumpliais, nes muzika man – viskas! Kol vėl galėjau padainuoti bent septynias natas, prireikė trijų mėnesių. Dainavimas man nėra tik dainavimas, kaip ir muzika nėra tik muzika, – tai viskas, kas aš esu. Taip, dainininko profesija iš esmės egocentriška: tu stovi scenoje ir tavęs klauso keli tūkstančiai žmonių. Jau nekalbant apie kasdieninį darbą, nuolatinę savo organizmo priežiūrą ir gyvenimo būdą.

Yra ir kita profesijos pusė – tie, talentingieji, kurie bastosi po pasaulį, dažnai neturi asmeninio gyvenimo, nes ryšiai nutrūksta.

Yra ir kita profesijos pusė – tie, talentingieji, kurie bastosi po pasaulį, dažnai neturi asmeninio gyvenimo, nes ryšiai nutrūksta. Mano vokalo pedagogas, su kuriuo turėjau garbės dirbti, Joshua Hechtas, amerikietis, visą gyvenimą dainavęs „Metropolitan Opera“, „New York City Opera“, „San Francisco Opera“, „Opera Australia“, „Oper Frankfurt“ teatruose, kartą pasakė: „Kai gyvenimo tempas buvo siaubingas, kartais ryte pabusdavau nebežinodamas, kurioje šalyje esu. Garsiai to niekam nesakydavau, viešbutyje paklausdavau, koks oras lauke, kaip pakliūti į senamiestį, ir daugmaž paaiškėdavo, kur atsidūriau...“ Buvau paskutinis Joshuos mokinys ir dainavau su juo iki paskutinės gyvenimo dienos, jis mirė pusmečiu anksčiau už mano mamą. Pamenu jo žodžius: „Boy, you have no idea, what you got. You have one of the most rare and prized voice types.“ Jis mane drąsino ruošti Germano, Radameso, Lohengrino, Otelo vaidmenis. Tokių padrąsinimų labai reikia, kad paskui galėtum savo balsu pasiekti klausančio žmogaus širdį.

O kaip jūs išlaikote ryšį su gyvenimo draugu Mariumi?

Reikia norėti būti kartu. Jei santykiai brandūs, niekas nepraranda savo identiteto, nepraranda ir noro susikalbėti su kitu. Japonai moka sudužusius puodelius sulipdyti, sujungti aukso siūlėmis ir paversti beveik meno kūriniais. Tokie turi didesnę vertę, nes yra daug kartų dužę ir daug lipdyti. Santykiai – kaip tie puodeliai: ar tu nori matyti juos idealius, ar daug kartų lipdytus, o gal kam nors užtenka plastikinių?