„Eurovizijai“ besiruošiantis V.Valiukevičius – apie mylimos Deimantės palaikymą, aukštakulnius ir paauglystėje įkvėpusį atlikėją

Beveik atsiriboję nuo praėjusių metų pasirodymo ir kūrinio „On Fire“, šį kartą be konkurencijos laimėję „The Roop“ Lietuvai ir visam pasauliui pristatė kūrinį „Discoteque“. Lažybininkai dar oficialiai nepaskelbus mūsų šalies atstovų jau pranašavo aukštą vietą „The Roop“ finale. Lietuvoje karūnavimas įvyko vakar. Grupė triuškinančiu rezultatu ir palaikymu nustelbė kitus atrankos dalyvius. 

Žaviausia tai, jog pagrindinis vokalistas Vaidotas euforijos spinduliuose nesimaudo. Dar gerokai prieš finišo tiesiąją portalui Žmonės.lt jis sakė, kad svarbiausia pamoka – suvokimas, jog viskas banguoja.

„Vienus metus gali būti itin populiarus, o kitais tavęs jau gali niekas nebeprisiminti. Arba atvirkščiai. Supratau, kad mano, kaip asmens, sėkmė nepriklauso nuo sekėjų skaičiaus. Tai labai sparčiai kinta – kai niekas manęs neprisimena ar neliaupsina – aš vis vien esu tas pats Vaidotas. Lygiai taip būna ir tuomet, kai mane stato ant pjedestalo. Nesikeičiu taip greitai, kaip keičiasi publikos nuomonė“, – sako jis.

Per intensyvų kūrybinį laikotarpį turėjote kada atsikvėpti?

Na, buvo keletas dienų per praėjusius metus. Suskaičiavau jų kažkada net dešimt, įskaitant savaitgalius. Visą laiką skyriau įkvėpimui ir kūrybai, technikai ir galvojimui, ką daryti toliau. Gal truputį ir teko naktimis pasivartyti neužmiegant, bet šiaip – laiko tikrai pakako viskam.

Džiaugiuosi, kad turime susiformavusią komandą ir vadybą, kuri tikrai labai padeda. Be jos pagalbos greičiausiai net neturėtume, kada dainuoti, tektų tik atsakinėti į užklausas ir įvairius prašymus. Visi šie klausimai dabar yra pavesti spręsti ir tvarkytis vadybai.

Kiek laiko prieš finalą skyrėte repeticijoms su grupe?

Išties daug. Repetuodavome ne vien kartu su grupe vienoje patalpoje – nemažai laiko praleisdavome ir dirbdami iš savo namų, kuriuose ir dainuodavome, ir derindavome judesius, o susitikdavome tik po to – tam, kad pamatytume, ar kartu viską darome teisingai. Nebuvome visąlaik „sulipę“ ir nevaikščiojome visur kartu – juk ir dabartinė karantininė situacija nepridėjo lengvumo. Bet mes vis vien norėjome ir norime eiti pirmyn, tad atrandame tam būdų.

Matytas jūsų finalinis pasirodymas šiek tiek skyrėsi nuo pirmojo. Jau tada visi kartojo, kokie jūs tobuli. Panašu – neįtikino, radote prie ko prikibti?

Taip. Manau, kad taip – įdomiau. Kaip ir žiūrint filmą – jeigu jo pradžioje jau numanai, kokia laukia pabaiga – nebebūna įdomu. Taip ir su mūsų pasirodymu – viskas vyko natūraliai, organiškai. Tai buvo  kūrybinis procesas, kurio metu tiesiog po truputėlį žiūrėjome, kas geriau veikia.

Mes tapome atviresni naujovėms ir mažiau bijome

Mes turime daug minčių. Nebijome kažko naujo – visus skaitnu išbandyti, ko dar niekad nebandėte. Dabar mes tapome atviresni naujovėms ir mažiau bijome. Tiesiog reikia būti atviriems  galimybėms.

Pasaulis žavisi ne vien jūsų daina, bet ir išskirtiniu aprangos dizainu – jūs nuo vaikystės mėgote išskirtinumą, mama siūdavo nestandartinius drabužius.

Net nežinau, ar tikrai tai mėgau – tiesiog taip būdavo. Paauglystėje bei ankstyvoje jaunystėje aš, kaip ir turbūt visi kiti žmonės, ieškojau savo stiliaus, arba, kaip dar mėgstu sakyti – tai buvo „nusigrybavimo metas“. Prie dabartinio stiliaus smarkiai prisidėjo ir mano antra pusė – Deimantė. Be to, visuomet kalbuosi ir ieškau naujų derinių  su mūsų stiliste Glorija, kuri ir kūrė dabartinius mūsų pasirodymo drabužius. Be abejo, procese dalyvavo ne vienas žmogus. Žinoma, sceniniai kostiumai turi praeiti ir mano filtrą, kad juos dėvėdamas jausčiausi patogiai, laisvai – bet tai tikrai nėra vieno žmogaus sumanymas ar sprendimas.

Koks jūsų atmintyje labiausiai įstrigęs paauglystės apdaras, kurį siuvo mama?

Pamenu, vaikystėje, kuomet lankiau sportinius šokius, vienam konkursui reikėjo siūti kostiumą. Tais laikais nebuvo tiek daug pasirinkimo parduotuvėse, kaip yra dabar. Gavau brokuotas šokių kelnes – su skyle ant dešinės kojos. Tuomet mama prisiminė, kad turi panašios spalvos emblemą su katino galva, kurią būtų galima prisiūti. Buvau vienintelis tame konkurse, dėvintis tokias išskirtines kelnes.

Pirmumą teikiu kokybei, o ne kiekybei

Kokie drabužiai dabar kabo jūsų spintoje?

Tokie, su kuriais yra patogu ir kuriuos yra smagu dėvėti. Pirmumą teikiu kokybei, o ne kiekybei.

Kam kilo aukštakulnių idėja dabartiniame jūsų pasirodyme?

Pamatę sceninę aprangą supratome, kad reikia batų, o juos siūtis itin ilgai užtrunka. Glorija atrodo šiuos aukštakulnius vienoje užsienio internetinėje parduotuvėje, atsiuntė nuorodą man ir kažkaip iškart pajutau, kad būtent ši pora geriausiai tiktų prie mūsų aštunto/devinto dešimtmečio stiliaus. Tai buvo labai įdomi patirtis. Tiesa, gavau ne vien šių aukštakulnių nuorodą, buvo ir kitų variantų, tačiau šie pasirodė tinkamiausi. Įdomu ir tai, kad jie yra iš paprastos internetinės parduotuvės, vyriškų batų „skyriaus“.

Įdomu, kad toks batų stilius grįžta į madą. Pamenu, kai buvau gal šešerių metukų, matydavau, kaip vyrai audavosi panašaus stiliaus batus. Kai įpratau su jais vaikščioti, atrodo, kad tai – visai patogi batų pora. Galų gale, juk tai nėra vadinamos „špilkos“. Galbūt po pirmojo apsiavimo šiek tiek kojos pavargo, tačiau tai tikrai nebuvo problema.

Paauglystėje dėl išskirtinumo teko susidurti su patyčiomis?

Tikrai buvo visko – kartais jaučiausi lyderiu, kartais – atpirkimo ožiu. Buvo ir patyčių, tačiau tuomet tai atrodė natūralus dalykas, kurį turime išaugti ar iškentėti – niekas neskirdavo tiek dėmesio patyčioms, kaip dabar.

Kada jūsų kurtos dainos pirmą kartą išvydo dienos šviesą?

Rašyti dainas pradėjau būdamas 13-os. Kūrinius, atliekamus pianinu, įrašinėdavau į kasetes – jie ten ir liko. Dar dvi tokias kasetes laikau pas save, o kitas atidaviau draugams. Greičiausiai „dienos šviesa“ būtų galima vadinti mano popmuzikos kūrimo pradžią.

Kartais jaučiausi lyderiu, kartais – atpirkimo ožiu

Yra tekę iš arti pažinti žvaigždžių ligą?

Manau, kad ne. Kiek save prisimenu – visuomet jausdavau vidinį nepasitenkinimą, žinodavau, kad galima viską atlikti dar geriau. Žinau ir dabar, kad „The Roop“ savo ribų dar nepasiekė ir neperžengė. Bet į visa tai dabar žvelgiu laisviau, nes kuriame tai, kas patinka visiems. Man labai artimas visas procesas, krapštymasis, galvojimas – kartais pamąstau, kad tai galbūt mane net labiau „veža“ nei ta akimirka, kai turi visa tai „atiduoti“ visuomenei.

Jūsų mylimoji Deimantė – kuria juvelyriką. Ji taip pat meno žmogus. Dažnai su ja konsultuojatės scenos klausimais?

Ji visąlaik yra šalia ir mato, kur man reikėtų pasitempti, ką reikėtų pakeisti, patobulinti. Tai toks natūralus dalykas. Be abejo, Deimantė labai mane ir komandą palaiko.

Žinoma, nėra ko slėpti – kaip ir visiems, kartais ir mums tenka pasiginčyti.

Asmeninis ir sceninis gyvenimas... manau, šios dvi sferos yra persipynusios.  Pavyzdžiui, daina ir klipas „Keista draugystė“ rodo, kaip mes vienas kitą filmuojame – turbūt tai geriausiai iliustruoja tą persipynimą.

Meilė jus įkvepia?

Aš nesijaučiu nuo jos „atribotas“. Manau, kad kūryba ateina iš paties gyvenimo – koks jis būna tuo momentu, tokia ir būna kūryba. Kiekvienoje dienoje randu peno kūrybai.

Jūsų klipo autorius S.Baradinskas teigė, kad video yra kupinas aliuzijų į tai, su kuo mes užaugome. Prieš pasirodymą įdėmiai analizavote F. Mercury ir kitų scenos grandų judesius?

Be abejo analizavau, be to, tie judesiai ir ta muzika yra manyje, kadangi aš su ja užaugau. Turėjome ne vieną dievaitį. Jų judesius bei įrašus mėgindavau atkartoti nuo vaikystės. Klipe tiesiog paleidau savo vidų. Pavyzdžiui, paauglystėje mano kambarys buvo nukabinėtas Michaelo Jacksono plakatais.

Kokią vietą jūsų gyvenime užima šokis?

Šokis ir daina „žingsniuoja“ kartu – galbūt kai kuriose dainose ir judu mažiau, bet man šokti labai patinka, tuo metu ir pats atsipalaiduoju. Galiu „iššokti“ įtampą, pasikrauti geros energijos. Nesu atsietas nuo šokio. Šokti dainuojant – tikrai žymiai sudėtingiau, nei dainuoti nešokant.

Paauglystėje mano kambarys buvo nukabinėtas Michaelo Jacksono plakatais

Ko dar galime tikėtis iš jūsų pasirodymo? Gal kokio suktuko, kaip vienais metais rodė D.Montvydas?

Ne, suktukų ar kitų drastiškų pokyčių žiūrovai mūsų pasirodymo metu nebeišvys. 

„On Fire“ šokis buvo labai užkrečiamas ir iš karto visi ėmė kartoti judesius. Kaip yra su „Discoteque“? Deimantė jau moka mintinai?

Naujojo kūrinio šokio judesių mes nemokėme, tiesiog klausytojai ir žiūrovai savo iniciatyva ėmė juos kartoti. Žmonės patys jaučia, patys nori šokti, matydami mūsų pasirodymą – nėra jokios prievartos. Tai labai džiugina, šiuo kūriniu ir norėjome parodyti, kad šokiu galime atsipalaiduoti.

Deimantė, beje, šio šokio žingsnelių nemoka – pakanka, kad moku aš (juokiasi).