„Eurovizijos“ balsų pirkimo skandalas: oficialios delegacijos narys atskleidžia, kaip vyksta užkulisiniai sandėriai tarp valstybių dėl pasikeitimo aukštais balais
Gandai apie perkamus ir parduodamus balsus „Eurovizijos“ dainų konkurso užkulisiuose sklando jau seniai, tačiau iki šių metų nebuvo jokių įrodymų, kad populiariausiame Europos televizijos koncerte aukštas vietas laimi ne geriausios dainos, o didžiausi manipulatoriai. Tačiau prieš šiemet Malmėje vykusį konkurso finalą 15min.lt žurnalistams pavyko nufilmuoti bandymus klastoti rezultatus, o dabar apie užkulisinius sandėrius sutiko papasakoti ir vienos oficialios delegacijos narys.
Prisiekusius „Eurovizijos“ dainų konkurso gerbėjus galbūt ir piktina tai, kad kaimyninės šalys atiduoda aukščiausius balus ne geriausiems pasirodymams, o vienos kitoms, tačiau tai priimama kaip neišvengiama blogybė, atspindinti istorinius Europos tautų ryšius. Tačiau kai Azerbaidžanas nuolat gauna 12 balų iš tolimosios Maltos, kyla klausimų.
Vien įtarimų nepakanka, kad konkursą rengianti Europos transliuotojų sąjunga (EBU) imtųsi veiksmų. Vis dėlto šiemet gegužę 15min.lt žurnalistai nufilmavo susitikimą, kuriame pora rusakalbių vyrų siūlė pinigus studentams, kad šie masiškai balsuotų už Azerbaidžano dainą. Vaizdo įrašas pasiekė ir EBU atstovus, kurie pažadėjo atlikti tyrimą.
15min.lt redakciją pasiekė vienos šalies delegacijos nario pasakojimas apie užkulisinius susitarimus klastojant konkurso rezultatus. Į savo tapatybės nepanorusį atskleisti narį kreipėsi trijų delegacijų atstovai, siūlydami vienokį ar kitokį atlygį už aukštą jo šalies komisijos balsą.
***
Galimybė manipuliuoti
Vienokia ar kitokia forma su „Eurovizija“ esu susijęs jau daugybę metų. Konkurse dirbau įvairius darbus, tačiau pastaruosius kelerius metus esu vienos šalies delegacijos narys. Pernai mano pareigos buvo rūpintis dainininkais, žiūrėti, kad viskas funkcionuotų, kaip reikia, pasirūpinti, kad visi laikytųsi tvarkaraščio, ir palaikyti komunikaciją.
Nusprendžiau papasakoti, kaip perkami ir parduodami komisijos balsai, nes šiemet į mane kreipėsi trijų šalių delegacijų nariai, siekdami paveikti rezultatus.
„Eurovizijos“ konkursą per televiziją žiūrėdavau nuo dešimties metų ir anuomet net įsivaizduoti negalėjau, kad vieną dieną ir pats jame dirbsiu. Tačiau tapęs oficialiu darbuotoju, pamačiau, kokie nešvarūs dalykai vyksta „Eurovizijos“ užkulisiuose.
Tad nusprendžiau papasakoti, kaip perkami ir parduodami komisijos balsai, nes šiemet į mane kreipėsi trijų šalių delegacijų nariai, siekdami paveikti rezultatus. Noriu, kad Europos transliuotojų sąjunga (EBU) rimtai pažvelgtų į sukčiavimą ir pradėtų švarų, skaidrų ir atvirą tyrimą – dėl spaudos, EBU narių ir milijonų žmonių, kurie seka konkursą. Iki šiol ši organizacija nesugebėjo to padaryti.
Reikėtų paaiškinti, kaip veikia „Eurovizijos“ balsavimo sistema. 50 procentų priklauso nuo žiūrovų, kurie balsuoja už savo mėgstamą dainą skambindami telefonu arba siųsdami žinutes. Žiūrovų balsavimas kruopščiai stebimas ir bet kokiems balsų blokavimams kelią užkerta vokiečių monitoringo organizacija „Digame“.
Likusius 50 procentų balo skiria penkių narių komisija, kurią skiria kiekvienas konkurse dalyvaujantis transliuotojas. Vis dėlto EBU taisyklės reikalauja, kad komisijos balsavimą kiekvienoje šalyje stebėtų nepriklausomas notaras ir raportuotų reguliuotojams. Kas parenka šį notarą ir komisijos narius? Visuomeninis Transliuotojas. Teoriškai tai leidžia manipuliuoti komisijos balsais – ir tai patvirtina mano paties užkulisinė patirtis šiemet Malmėje.
Siūlymas: apsikeiskime balsais
Pirmojo pasiūlymo mainytis taškais sulaukiau iš Makedonijos.
Žmogus A į mane kreipėsi Malmėje repeticijų savaitės prieš pirmąjį pusfinalį metu. Kaip ir aš, šis žmogus priklausė oficialiai Makedonijos delegacijai. Abudu dirbome netoli arenos, barškinome savo kompiuteriais ir telefonais. Visiškai netikėtai šis žmogus pradėjo pokalbį tokiais žodžiais: „Turiu su tavim pakalbėti apie sandėrį, kuris mums abiem padėtų išeiti į finalą.“
„Ką turi galvoje?“ – paklausiau.
„Galėtume apsikeisti komisijų balsais.“
„Ką tai reiškia apsikeisti balsais?“ – apsimečiau, kad nesuprantu.
„Na, mes galėtume jums pasiūlyti 10 balų, o jūs mums irgi duotumėt 10 balų.“
Buvau priblokštas. Nedviprasmiškas pasiūlymas iš oficialios delegacijos nario, kuris prie manęs priėjo ir aiškiai pasiūlė mainytis balsais.
Aš atsakiau: „O kaip komisija – iš kur jie žinos?“
„Jokių problemų. Makedonijoje viskas bus sutvarkyta. Jie tiksliai žinos, kaip balsuoti.“
Jam atsakiau: „Aš pats negaliu nuspręsti. Turiu pakalbėti su savo delegacija ir tada tau atsakysiu. Ar galim susitikti rytoj išgerti kavos?“
Gandai apie tokius balsų mainus sklido jau daugybę metų, bet su konkrečiu pasiūlymu į mane kreipėsi pirmą kartą. Tiesą sakant, nežinojau, ar ir mano paties delegacija nebuvo įsivėlusi į tokią korupciją. Nuėjau pas juos ir viską papasakojau. Atsakymas buvo aiškus: „Jokiais būdais to nedarysime. Niekada. Jokiu būdu.“
Bet man buvo smalsu, kaip giliai tai siekia. Tad žinodamas, kad sandėrio nebus, vis vien susitikau su žmogumi A ir tariau: „Ką siūlai? Kaip visa tai daroma?“
„Na... tiesiog žinoma, kad mes pakalbėjom, ir sakom, gerai, jūs mums duodat 8 taškus, jūs mums duodat 6 taškus ir taip toliau, toks sandėris.“ Pinigų niekas niekam nesiūlė.
„O kaip man žinoti, kad tikrai gausiu balų?“ – paklausiau.
„Turime pasitikėti vieni kitais“, – atsakė žmogus A.
„Pasitikėti? Tu man pasakoji apie korumpuotą sandėrį, – pagaliau pasakiau garsiai. – Nori manipuliuoti komisijos balsais? Tebūnie. Bet iš kur man žinoti, kad gausiu, ko man reikia?“
Žmogus A atsakė, kad nežino, bet kad turės pašnekėti su kitais Makedonijos delegacijos nariais. Bet viena iš sandėrio sąlygų buvo tokia, kad jei mūsų abiejų šalys pateks į finalą, tas pats susitarimas galios ir ten.
Po kelių valandų žmogus A vėl prie manęs priėjo ir pasakė: „Taip, tai bus aiškus sandėris, bet tu tiesiog turėsi patvirtinti, kad tau tinka sąlygos.“ Aš taip ir neatsakiau. Po tos dienos žmogus A į mano pusę nežiūrėjo ir nekalbėjo su manim iki pat konkurso pabaigos. Manau, kad žinojo, jog padarė kažką nepriimtino.
Tokie dalykai užkulisiuose vyksta dėl kelių priežasčių. Nujaučiu, kad sulaukėme pasiūlymo iš Makedonijos, nes tame pusfinalyje nebuvo kitų buvusios Jugoslavijos šalių, o jie labai norėjo išeiti į finalą. Balkanų šalių žiūrovai visada remia vieni kitus.
Be to, lygiai kaip ir žmogus A, aš iš pradžių buvau atsidavęs konkurso gerbėjas ir tik vėliau gavau darbą oficialioje delegacijoje. Dauguma gerbėjų bet ką padarytų, kad galėtų prisijungti prie delegacijos ir pamatyti „Eurovizijos“ dainų konkurso užkulisius. Galbūt žmogui A buvo pasakyta, kad privalo susitarti dėl balsų mainų, jei nori ir ateityje dirbti delegacijoje. Apie pinigus nebuvo kalbama, tad galbūt žmogui A atrodė, kad tai nėra taip blogai.
Pinigų neskaičiuoja
Visiškai kitokia istorija buvo Azerbaidžano atveju. Jų pasiūlymas paveikti komisijos balsus buvo daug tiesmukesnis, pateiktas su pasitikėjimu, kokiu pasižymi tik turtingos šalys.
Azerbaidžanas „Eurovizijos“ dainų konkurse dalyvauja nuo 2008-ųjų ir kasmet šios šalies atstovai patenka į finalo dešimtuką, o pirmą kartą laimėjo 2011-aisiais. Atrodytų, kad jie „Eurovizijoje“ turi prisiekusių gerbėjų – tokios šalys kaip Malta, kurios su Azerbaidžanu nesieja jokie istoriniai ryšiai, nuolat skiria Azerbaidžano atstovams 12 taškų, o kitos šalys nuolat duoda 8 arba 10. Tai nėra sutapimas.
Azerbaidžano delegacija paprastai nusiperka geriausius užsienio talentus, kad parengtų pasirodymą, išskyrus atlikėją. Dainų kūrėjai, viešųjų ryšių specialistai, choreografai ir t.t. paprastai būna pasamdyti iš užsienio. Žmogus B buvo dirbęs „Eurovizijos“ struktūrose, o 2013 metais priklausė Azerbaidžano delegacijai, kurioje, laikantis tradicijos, azerbaidžaniečių nebuvo.
Šiemet mes vėl susitikome, kaip ir ankstesniais metais, ir ištaikę ramesnę minutę prisėdome išgerti kavos. Žmogus B man papasakojo, kad labai džiaugiasi darbu Azerbaidžano delegacijoje, nes ten labai dosniai mokama. Toks darbas leistų atostogauti šešis mėnesius per metus.
Susitarti dėl ko? „Tiek pinigų, kad tau užtektų pragyvenimui metams.“
Aš atsakiau: „Šaunu. Jie tikrai investuoja tiek daug pinigų?“
„Taip, kartu ir į balus, supranti? Nes jie nenori pralaimėti.“ Apie Azerbaidžano bandymus klastoti rezultatus sklido daugybė gandų, tačiau pirmą kartą išgirdau delegacijos narį atvirai tai pripažįstant. Ir dar viešoje vietoje.
Pasak žmogaus B, komisijos nariai Azerbaidžane gauna atlygį, kad balsuotų taip, kaip jiems liepiama. Žmogus B dar man pasakė: „Žinau, kad tu dabar irgi oficialus delegacijos narys, tad gal galėtume kaip nors susitarti.“
Susitarti dėl ko? „Tiek pinigų, kad tau užtektų pragyventi metams.“ Aš gyvenu brangiame mieste, todėl suprantu, kodėl mažiau principingiems žmonėms toks pasiūlymas gali pasirodyti labai gundantis. Aš vėl papasakojau apie pasiūlymą savo delegacijai, kuri kategoriškai atsisakė tokio sandėrio.
Konkrečios sumos aš taip ir nesužinojau, bet galima įsivaizduoti, kiek pinigų investuojama, jei bent dalis delegacijų parduoda balsus. Šiemet „Eurovizijoje“ dalyvavo dar 38 šalys.
Kodėl Azerbaidžanas taip elgiasi? Manau, dėl paprastos priežasties – tai turtinga šalis, galinti nusipirkti, ko jai reikia. Aukštas vietas užimantys atstovai atlieka panašią funkciją kaip senoji sovietinė propaganda – naudojamasi kultūra demonstruojant intelektą ir pranašumą. Atrodytų, kas sutiktų investuoti tiek pinigų į trijų minučių trukmės dainą, – bet štai pavyzdys. Kuo daugiau pinigų, tuo mažiau moralės.
Bet ne visos šalys tokios tiesmukos kaip Azerbaidžanas. Pavyzdžiui, Malta, kuri taip pat su manimi susisiekė, siūlydama mainytis taškais.
Kiti viliojo ne pinigais
Maltiečių metodas buvo paprastas. Vieną dieną, prieš pat konkursą, suskambo mano telefonas, o ekrane pasirodė nežinomas numeris.
Atsiliepus nepažįstamas balsas (pavadinkime jo savininką žmogumi C) paaiškino, kaip Malta žvejoja komisijų balsus. Priešingai nei Azerbaidžanas, jie pinigais nesižarsto, bet pateikė daug ambicingesnį pasiūlymą nei Makedonija.
Kai telefonu paklausiau, koks siūlomas sandėris, žmogus C paaiškino, kad mainais už balus jie mums surengs didelę viešųjų ryšių kampaniją Maltoje – kad viskas atrodytų įtikinamiau. Galima rinktis iš įvairių pasiūlymų: išsamūs straipsniai viename maltietiškame žurnale, viršeliai kituose leidiniuose, nuolatinės mūsų vaizdo klipo transliacijos. Būtų galima surengti ir mūsų atstovo pasirodymus Maltoje.
Žinoma, aš ir trečią kartą atsisakiau.
Maltoje gyvena kiek daugiau nei 400 tūkst. gyventojų, bet jų balsai „Eurovizijoje“ turi tiek pat svorio, kiek tokių šalių kaip Vokietija. Tad ar gali būti tik sutapimas, kad Malta finale davė Azerbaidžanui 12 taškų ketverius metus iš eilės? Galbūt.
Azerbaidžano atstovas Faridas Mammadovas dalyvavo dviejose populiariausiose Maltos televizijos laidose, fotografavosi su šių ir praėjusių metų Maltos atstovais, o, pasak oficialiame „Eurovizijos“ bendruomenės tinklalapyje išplatinto pranešimo, „Faridas jau apsisprendė iškart po „Eurovizijos“ konkurso Malmėje atvažiuoti atostogauti bei išbandyti nuostabiosios Maltos paplūdimius ir naktinį gyvenimą“. Manau, kad taip pat atšvęsti 12 taškų, kuriais Malta apdovanojo Azerbaidžaną konkurso finale.
Buvo susitarimas ar nebuvo, tačiau tai, jog panašus sandėris buvo pasiūlytas ir mano delegacijai, verčia manyti, kad šios dvi šalys tiesiog galėjo ir apsikeisti paslaugomis.
Pakirstas pasitikėjimas konkursu
Koks liūdniausias šios istorijos aspektas? Žinau, kad dar bent trys šalys siūlė panašius užkulisinius sandėrius, nors į mane asmeniškai jos nesikreipė.
Visada tikėjau, kad „Eurovizijoje“ turi nugalėti geriausia daina – taip pat galvoja ir dauguma žiūrovų, balsuojančių už labiausiai juos sujaudinusį pasirodymą. Tačiau šie pasiūlymai pakirto mano tikėjimą konkursu.
Dievinu „Euroviziją“ ir sunkiai dirbu savo delegacijoje, kartais ištisas savaites miegodamas vos po kelias valandas per dieną. Pastaruoju metu savęs klausiau, kodėl taip stengiuosi, nors matau tokį begėdišką sukčiavimą? Kodėl turėčiau taip sunkiai dirbti nekorumpuotoje delegacijoje, jei komisijų balsai parduodami, o EBU nieko nedaro?
Neseniai EBU atsakė į ankstesnius gandus tokiu būdu, kuris pridera tipiškai šveicarų organizacijai, tokiai kaip FIFA ar Tarptautinis olimpinis komitetas.
Birželio mėnesį EBU paviešino kelis atsitiktinius balsavimo skaičius – ne tokius detalius, kaip iš praėjusių metų – tikėdamasi, kad žiniasklaida ir visuomenė tiesiog nustos domėtis.
Buvo žadama tirti balsavimo neatitikimus, tačiau iki šiol niekas nesikreipė į mūsų delegaciją ir nepateikė jokių klausimų. Tarp 2012 ir 2013-ųjų iš konkurso pasitraukė keturios šalys, tad dabar EBU kalbasi su tokiomis valstybėmis kaip Kazachstanas, matyt, norėdama, kad konkursas liktų tokio paties dydžio kaip dabar.
Aš nusprendžiau papasakoti, ką žinau, nes noriu, kad į tai būtų pažiūrėta rimtai, kad būtų pradėtas švarus ir atviras tyrimas ir kad EBU nubaustų šalis, kurios labai akivaizdžiai pažeidė konkurso taisykles.
Mano manymu, piniginės baudos šiuo atveju būtų visiškai neefektyvi priemonė – tokios šalys kaip Azerbaidžanas gali laisvai sumokėti bet kokią sumą. EBU privalo pašalinti tokias šalis iš konkurso, kad dėl tariamo organizacijos aplaidumo savo noru nepasitrauktų dar daugiau dalyvių. Tiems 170 milijonų žiūrovų, kurie, EBU teigimu, stebėjo 2013-ųjų „Eurovizijos“ konkurso finalą, esame skolingi bent tiek.
EBU: Gandų būta daug, įrodymų – ne
Sietske Bakkeris, EBU renginių koordinatorius:
„Gandai apie balsų pirkimą arba keitimąsi sklandė nuo pat „Eurovizijos“ pradžios 1956 metais. Kaskart, kai atsiranda įtarimų, jie priimami labai rimtai ir kruopščiai išnagrinėjami.
Mes bendradarbiaujame su audito bendrove „PricewaterhouseCoopers“, kad užtikrintume, jog būtų laikomasi taisyklių. Be to, kaip paskelbėme prieš konkursą Švedijoje, šiemet ypač sustiprinome kontrolę.
Be to, bendraujame su delegacijomis ir kaskart, kai išgirstame apie balsų klastojimą, tai pasirodo esančios nugirstos istorijos. Iki šiol niekas nėra pateikęs apčiuopiamų įrodymų. Tad net ir sustiprinę kontrolės priemones, jokių sukčiavimo įrodymų neradome.
Gandai apie balsų pirkimą arba keitimąsi sklandė nuo pat „Eurovizijos“ pradžios 1956 metais. Iki šiol niekas nėra pateikęs apčiuopiamų įrodymų
Antra, kiekvienoje šalyje balsuoja penki komisijos nariai, yra komisijos pirmininkas, o balsavimo procesą prižiūri nepriklausomas notaras. Notaras turi pasirašyti raštą, kad balsavimas vyko pagal taisykles. Be rašto mes net nepriimtume rezultatų. Be to, ir iš kiekvieno komisijos nario reikalaujame, kad pasirašytų patvirtinimą, kad balsavo sąžiningai.
Tad kartu su „PricewaterhouseCoopers“ imamės griežtų priemonių, kad užkirstume kelią sukčiavimui. Be to, visada patikriname bet kokius gandus, tačiau jokių įrodymų nesame radę.
Atsakydamas į tvirtinimus, kad EBU nesikreipė į delegacijas dėl įtariamo sukčiavimo, galiu patvirtinti, kad tai netiesa. Išsiuntėme laiškus visoms delegacijoms, prašydami kreiptis į „PricewaterhouseCoopers“ ir papasakoti viską, ką žino.“
Malta: ne tik netiesa, bet ir šmeižtas
Į 15min.lt prašymą pakomentuoti kaltinimus, kad Maltos delegacijos narys bandė nupirkti komisijos balsus, šalies visuomeninis transliuotojas PBS atsakė savo advokato Marko Vassallo laišku: „Bet kokie tvirtinimai, kad kas nors iš Maltos delegacijos bandė pirkti komisijos balsus, yra visiškai netiesa ir, dar blogiau, šmeižtas.“ Markas Vassall pridūrė, kad jo klientai pasilieka teisę ginti savo gerą vardą teisme.
Makedonija: bandymai suteršti delegacijos reputaciją
Makedonijos delegacijos vadovas Ljupcho Mirkovskis taip pat 15min.lt neigė, kad jo komandos nariai bandė sukčiauti.
„Man yra žinomas tas 2013 metų „Eurovizijos“ delegacijos narys, kuris tvirtina matęs, kaip Makedonija užkulisiuose bandė mainytis komisijų balsais. Tai ne pirmas kartas, kai jis bandė pakenkti Makedonijos delegacijos reputacijai“, – teigė L.Mirkovskis.