Evelina Anusauskaitė. Porai mėnesių į Los Andželą – kol kas tik apsidairyti (papildyta sausio 28 d.)
„Daug kas mano gyvenime keičiasi“, – Evelina Anusauskaitė (22) kalbėjo vos prieš keletą dienų. Sustabdžiusi studijas Muzikos ir teatro akademijoje, pasitraukusi iš koncertų ir projektų Lietuvoje, ji – jau Jungtinėse Valstijose. Išplėtusi akis vaikšto Los Andželo gatvėmis, dairosi po įrašų studijas, susitinka su žinomais muzikantais, prodiuseriais – jaukinasi Ameriką, kur galimybės kurti – didžiulės.
Ši poros mėnesių kelionė į Kaliforniją tiesiogiai nesusijusi su pernai lapkritį jos laimėtu pasauliniu vokalisčių konkursu „Avon Voices“, kurio pagrindinis prizas – galimybė pasirašyti sutartį su didžiule įrašų kompanija. Kol kas Evelina naudojasi neakivaizdine konkurso dovana – daugybe naudingų, įdomių pažinčių, apie savo talentą, puikų balsą kitapus Atlanto paskleista žinia. Dar prieš „Avon Voices“ finalą įtakingas kompozitorius ir prodiuseris Davidas Packas, dirbęs su Barbra Streisand, Madonna, Philu Collinsu ir kitomis legendomis, nuoširdžiai gyrė lietuvės muzikinius gabumus bei asmenines savybes ir sakė esąs pasirengęs dalytis su ja patirtimi, žiniomis.
Pažado nepamiršo: su juo Evelina sutarė dėl pasimatymų Kalifornijoje. Davidas padės sudėlioti pirmuosius žingsnius JAV: „Būčiau kvaila, jei tokia galimybe nepasinaudočiau. Juk dirbti su Packu svajoja daugybė gabių žmonių, o laimė nusišypsojo man. Davidas davė suprasti, jog, jei ko nors imsimės kartu, tai bus rimta – žaisti neketina. Žaidimams tikrai ne laikas.“
– Po konkurso kalbėjai, jog žadėto albumo įrašai JAV turėtų prasidėti po Naujųjų. Kas nutiko, kad dabar į Ameriką skrendi ne to?
– Vis klausiau amerikiečių, kada duos konkretų atsakymą, nes paprasčiausiai norėjau planuoti laiką, turėjau pasiūlymų dalyvauti televizijos projektuose. Negalėjau jų priimti, juk iš pradžių buvo pasakyta, kad įrašai JAV prasidės sausį–vasarį. Dabar jau – lyg kovą–balandį. Pasikeitė ir „Avon“ vadovė, ir konkursą organizavusios kompanijos atstovas, su kuriuo anksčiau bendravau, ten nebedirba. Viską puikiai suprantu: didelės bendrovės turi savų problemų, tas projektas – vienas iš galybės, bet ir aš esu dalis to. Niekam neturiu pretenzijų, tas projektas, savaime aišku, įvyks. Ir per artimiausius mėnesius. Tiesiog viskas ne taip greitai, kaip tikėjausi.
– Sutarties su leidėjais dar nepasirašei?
– Labai ilgai užtruko derybos, ir pasiūlytas variantas mums visiškai netiko, nes buvo toks... savotiškas. Amerikiečiai dar atsiuntė ir vadybos sutartį, pagal kurią turėčiau priklausyti visa, su visu testamentu. Pasijuokėm, padėjom ją į šalį. Iš patirties žinau, kad devyniasdešimt procentų jaunų žmonių, apakinti, atrodo, ranka pasiekiamos svajonės, sutartį pasirašytų net neskaitę... Labai noriu nuoširdžiai įspėti: gerai pagalvokite prieš dėdami parašą tokiuose dokumentuose. Lietuvoje žinau pavyzdžių, kai atlikėjai, sužavėti garsaus kompanijos vardo, negalvodami pasirašė sutartis, prilygstančias karjeros žūčiai.
Tokių pasiūlymų turėjau ir aš. Jei būčiau sutikusi, dešimt metų net Lietuvoje nebūčiau galėjusi dainuoti... Dabar teisines paslaugas pas mus siūlo autoriaus teisių gynėjai, pavyzdžiui, LATGA-A, AGATA – kaip būtų gera, kad jaunimas jomis pasinaudotų laiku, o ne tada, kai reikia iš įsigaliojusių dokumentų vaduotis.
Tikiuosi, mano atveju vis tiek viskas bus gerai. Kaip sako mama: „Jie duoda „lubas“, mes – „grindis“, o pasitarę prieisime prie vidurio.“ Esame protingi žmonės, pirminę sutartį, kurią pasirašiau iki konkurso, tikrai įvykdysime. Jie iškart po laimėjimo išklausė mano nuomonės, ėmė ieškoti kompozitorių, kurie kurtų autorines dainas, jas ir sudėsime į albumą.
– Dabar po JAV keliauji savarankiškai, už savo pinigus?
– Taip. Ir man tik geriau, nes labai nepatinka nuo ko nors priklausyti. Kadangi su laimėtu prizu nieko negaliu daryti, o savo veiklą Vilniuje sustabdžiau, nutariau vykti ten apsidairyti, pamatyti, apsitrinti, išsiaiškinti įmanomas galimybes. Dabar tam – puiki proga.
– Kodėl trauki į Los Andželą, o ne, pavyzdžiui, Niujorką, kuriame vyko „Avon Voices“ finalas?
– Nes šilčiau (juokiasi). Išties ten važiuoti pirmiausia ir planavau. Kai pirmąsyk nuskridau į Los Andželą dalyvauti atrankoje į konkurso finalą, jau oro uoste pajutau nepaprastą to miesto aurą.
Kas manęs laukia? Visiems sakau, kad niekas nelauks, jei pati visko nepadarysiu. Turiu būti varikliukas, kuris suks visą mašiną, o ne atvirkščiai. Juk ten tiek talentingų, įdomių, reikalingų žmonių... Jei sėdėsi namie ant sofutės ir tikėsiesi, kad kas nors paskambins ir pasiūlys stebuklą, to niekada nebus. Turi važiuoti, dirbti, įrodyti, parodyti, užsitarnauti pagarbą, dėmesį. Nežinau, kaip bus, ir net negalvoju. Dabar man tiesiog labai įdomu. Įdomu, kaip susiklostys gyvenimas. Bet kuriuo atveju turiu milijoną priežasčių būti laiminga.
– Kur apsistosi, bus kas padeda?
– Apsistosiu pas draugus. Nesijausiu ten vieniša. Gal pagaliau turėsiu galimybę pamatyti geriausius spektaklius, miuziklus, koncertus, net ir paplūdimy pagulėti!
– Pirmą kartą iš namų išvyksti ilgam?
– Pirmą... Mūsų šeimoje santykiai unikalūs ir beprotiškai geri, todėl žinau viena: per tuos du mėnesius namiškių žvėriškai pasiilgsiu, nes mes esame ne vaikai, tėvai, broliai, sesė, šuo, o nuostabi draugų KOMPANIJA.
– O kaip tavo meilė, įkvėpusi taip puikiai pasirodyti „Avon Voices“ finale?
– Puikiai. Muzika – didžiausias tikslas, šventai tikiu, kad jį pasieksiu, bet jei nepasiseks padaryti visko aukščiausiu lygmeniu, neverksiu, būsiu laiminga, nes sukursiu gražią šeimą. Mano religija, gyvenimo prioritetai iš „M“ raidės – muzika ir meilė. Manau, juos abu suderinsiu. Ir tai jau vyksta!