Evelina Anusauskaitė: „Viskas yra niekis prieš mūsų didelę meilę“ (papildyta rugpjūčio 11 d.)

Susipažinti su televizijos, reklamos, kino filmų garso operatoriumi ir režisieriumi norėjau dar tada, kai rudenį Niujorke pasaulinio vokalisčių konkurso „Avon Voices“ finale pamačiau meile spindinčią Eveliną. Laimėti tąsyk, šiandien ji nesiginčys, padėjo būtent Adam – ne didžiulėmis į jos viešbutį plaukiančiomis mėgstamiausių gėlių puokštėmis, bet gebėjimu ją, visuomet siekiančią tobuliausio, nuraminti, nuteikti, įkvėpti ar įsikarščiavusią pastatyti į vietą.  

Sutapo, jog rudeniniame Niujorke jai taip pat skaudėjo gerklę, bet komisija, klausydamasi jautriai atliekamo „I Will Always Love You“, to tikrai nepajuto. Išgirdo skaidrų išlavintą balsą ir tikrą jausmą, kuris nuo šios dainos neatsiejamas. Kaip ir tolesnis Evelinos gyvenimas, kelionės per Atlantą į Los Andželą, kur daugiau nei prieš metus sutiko JĮ. Tiesa, tąkart to nė nesuprato... Meilė ją atsivijo kiek vėliau. Netikėta, stipri, viską keičianti kaip cunamio banga.

Vilniuje, beveik po metų, ranką spaudžia, šypsosi ir gražiai lietuviškai taria „malonu susipažinti“ žavus blondinas didelėmis mėlynomis akimis. „Karšta? Tikrai – kaip Kalifornijoje. Tik ten esame karščiams pasirengę, įjungę kondicionierius, – tęsia jau angliškai ir mielai sėda drauge ant žolės po medžiu pirmam savo interviu lietuviškai spaudai. – Jau anksčiau esu keliavęs po Europą, lankęsis ir pas jus, tiksliau – pas Eveliną. Manau, kiekvienas amerikietis iš jūsų turėtų ko pasimokyti. Gyvenate sveikiau, nes čia nėra to visokeriopo pertekliaus, kurį jaučiame Amerikoje. Patinka jūsų šalis, gamta ir, žinoma, ta nuostabiausia mergina. Mano mergina, mano žmogus, apie tokį anksčiau nedrįsau net svajoti... Tik nedrąsiai pagalvodavau: „Tikiu, likimas man atsiųs ŽMOGŲ...“ Joje tobulai dera daugybė dalykų. Nėra nieko maloniau, nei ją džiuginti. Kartą, kai anąsyk viešėjau Vilniuje, ji prasitarė: „Tau patiktų Roma.“ Sulaukiau, kol užmigs, įsijungiau kompiuterį ir nupirkau kelionę mums dviem. Nuostabią kelionę.“

„Anksčiau galvojau, ar įmanoma pajusti, kad šalia – tavo žmogus? Dabar supratau, kad taip. Gal todėl, kad viską pradėjome niekuo netikėdami, nieko negalvodami, atsargiai. Gal tai ir apsaugojo nuo neatsargių santykių? Tas ryšys, bendravimas per atstumą mus tik stiprino. Aš – degtukas, o jis toks ramus. Paima ranką, priglaudžia, ir viską nuima... Supratau, kad visą gyvenimą man to labiausiai reikėjo. Jis – vienintelis, kuris mane taip sugeba nuraminti ir įtikinti. Anksčiau pasikliaudavau tik savimi, svarbiausius dalykus, situacijas lemdavo mano nuomonė. Užtat dabar, kai sunku, nebesikankinu, skambinu ir sakau: „Padėk!“ Kalbamės, kartais ginčijuosi iki nukritimo, o pasibaigus pokalbiui suprantu, jog jis – teisus... Niekas man tokios įtakos nedarė. Patyrėme visko – ir konfliktų. Gal dėl to, kad nėra tokie rožiniai, santykiai man atrodo labai realistiški? – šypteli aplinkiniams ir ypač – sau reikli, autoritetų beveik nepripažįstanti Evelina. – Su juo aš supratau, jog keistis iš meilės gera, bet tik tada, kai pats to nori. Jis man kartojo: „Tik nesikeisk, išlik savimi.“ O man taip gera jausti, kad galiu būti kitokia, kad mane jis tam įkvepia. Įkvepia ir ant scenos. Kai pradėjome bendrauti, suvokiau, kaip stipriai buvau sudėliojusi į rėmus viską, kas kaip turi būti. Turėjau konkrečius „taip“ ir „ne“. Pradėjau jausti, kad iš viso to ištrūkau, kad GYVENU, nes iki tol man svarbiausia buvo muzika, kuri suteikia tiek gerų jausmų. O dabar mano gyvenime yra meilė. Mūsų santykiai turtingi, nes vienas kitą papildome. Greta manęs niekam nėra lengva. Turiu ilgai tikrintis, įsitikinti, galvoti, svarstyti... Šalia Adam labai greitai subrendau.“

Pirmasis jūsų susitikimas – koks jis buvo?

Adam: Eveliną sutikau televizijos šou prieš konkurso „Avon Voices“ pusfinalį. Iškart toptelėjo: „Neprilygstama.“
Tąkart po filmavimo mažai tepasikalbėjome – ji dirbo, aš dirbau. Bet kai viskas baigėsi, kai iki Evelinos išvykimo buvo likusios gal aštuonios valandos, reikėjo ko nors, kas parodytų jai Los Andželą. Mano vyresnė kolegė Laura prasitarė: „Judu būtumėte puiki pora.“ Atkirtau, jog kalba čia kažkokius vėjus. Bet taip išėjo, kad į miestą ją išvežiau būtent aš. Ir, nemeluosiu, labai tuo džiaugiausi. Kartu praleidome penkias ar šešias valandas iki jos lėktuvo. Aprodžiau Holivudo ženklą, Šlovės alėją, Beverli Hilsą, vandenyno pakrantę. Nereikėjo nė tų valandų, kad pajustume vienas kitą. Tai tikrai nebuvo meilė, tiesiog stiprus ryšys tarp dviejų draugų, asmenybių. Buvo gera tokį artimą žmogų sutikti, bet tąsyk pamaniau: „Adam, atsibusk, juk ji gyvena kitame pasaulio krašte...“

Rytą atsikėlus atrodė, kad viskas tebuvo sapnas. Sėdau prie kompiuterio ir parašiau savo šeimai, jog sutikau nepaprastą mergaitę, praleidome šešias valandas, bet ji išvyko. Dar pridūriau: „Net nežinau, kodėl jums tą pasakoju, gal tiesiog norėjau pasidalyti svarbiu savo gyvenimo momentu.“ Tada parašiau laišką Evelinai, kad smagiai praleidome laiką, gal kada nors susitiksime darsyk. Tai buvo gal daugiau paprastas mandagumas, nes daug vilčių, jog ta trumpa pažintis į ką nors išaugs, neturėjau. Po trijų dienų ji man atrašė, kad ieškojo elektroninio pašto adreso, nes pametė, norėjo padėkoti už tas kelias drauge praleistas valandas...  

Ėmėme susirašinėti, plepėjome internetu – įdomu kalbėtis su kažkuo, kas yra taip toli, nepažįstamoje šalyje, ir jausti, jog išties esame panašūs, turime tiek daug bendra. Pasiūliau atvykti į Montaną, nes pats ketinau ten atostogauti kelias savaites – labai gražioje tos valstijos vietoje, kalnuose, gyvena mano šeima. Atrašė: „Verta pasvarstyti, nes labai norėčiau pažinti Valstijas daugiau.“ Kitą dieną ji pasakojo, kad neatskris, nes gavo pasiūlymą koncertuoti ir atsainiai užsiminė, ar aš nenorėčiau užsukti į Lietuvą. Nesu tikras, ar to nepasiūlė tik iš mandagumo. Atrašiau: „Atleisk, turiu bėgti, brūkštelėsiu po valandos.“ Ir per tą laiką... nusipirkau bilietą (jis buvo tikrai brangus)! Kad kas man atsakytų – kodėl? Juk tada tebuvome paprasti draugai, bendravome internetu be jokių romantiškų užuominų, nėkart nepasibučiavę. Matyt, tiesiog jutau, jog privalau ryžtis šiam nuotykiui. Atskridau į Vilnių dvylikai dienų, čia geriau vienas kitą pažinome ir jau po savaitės įsimylėjome iki pamišimo. Tos atostogos buvo gražiausios gyvenime.

Evelina: Penkias dienas filmavausi Los Andžele ir tikrai jį pastebėjau paskutinę dieną, kai su manimi, einančia pro šalį, pasisveikino. Pagalvojau, kad labai gražios akys. Kai susitikome, abu buvome niekam neįsipareigoję. Ir tai, galima sakyti, mus taip „puuuf“ ir išskraidino... Iš pradžių jo nepastebėjau – tiesiog dirbome. Galiausiai po visko Los Andžele, kai reikėjo važiuoti namo, konkurse dirbęs garsus prodiuseris ir kompozitorius Davidas Packas užklausė, ar mes, dalyvės, nenorime pamatyti miesto. Paaiškėjo, jog ekskursijos reikia man vienai, kitos norėjo į klubą.

Autobusą teko atšaukti. Sutarėme, kad kas nors mane pavežios. „Gal – tu? Turi mašiną? Sumokėsiu už degalus“, – atsisukau į arčiausiai stovintį žmogų – Adam. Ir tik dabar įsivaizduoju, kaip jis turėjo jaustis, nenutuokdamas, ko klausiu... Jis: „Mielai!“ Kai išvardijau, ką noriu pamatyti, patraukė pečiais: maksimumą per minimum laiko? Per tas valandas jaučiausi danguje, nors tikrai nesuvokiau, kad – dėl jo. Nei jis man taip labai patiko kaip vyras...

Pagalvojau: pamiršk, Evelina, nebegalvok. Jis atskrido. Vaikštome po Vilnių, pietaujame, man paskambina: patekau į finalą Niujorke! Ir tą akimirką šauna, jog turiu dainuoti „I Will Always Love You“. Jaučiau tvirtai, nors nežinojau kodėl... O mano tėtis štai ėmė jau gal antros dienos rytą ir pasikvietė jį į savo fotomedžioklę gamtoje. Kad kas būtų pasakęs, jog mano tėvai taip iš pirmo žvilgsnio priims svetimą žmogų, vyrą... Paskui su mama užkūrė laužą kepsniams – ji juokiasi, jog visus tikrina, ar moka įžiebti ugnį. Tad šeimos išbandymus atlaikė be priekaištų.

Kuo Evelina sužavėjo, patraukė, kuo ji ypatinga?

Adam: Visų pirma ji – labai stipri, ambicinga, žinanti, ko nori, atkakli, protinga...

Bet šalia stiprių moterų nebūna lengva.

Adam: Jei ir pats esi stiprus, tada – nuostabu! Tokiu atveju ir pats esi priverstas pasitempti, dar labiau savo žmogų gerbi. Ji – ir linksma, juokinga. Likimas jai nepašykštėjo dovanų – ne tik nuostabaus balso, bet ir grožio. Kartu – didelės širdies. Evelina labai myli savo šeimą, bet ką dėl tėvų, brolių padarytų, jai tai – didžiausia vertybė. Niekada nebuvau sutikęs panašios į ją. Kai dėl to esi užtikrintas, gyvenimas skirtingose pasaulio pusėse atrodo jokia bėda. Rasime išeičių, kaip būti kartu. Ir būsime. Gyventi atskirai mums per sudėtinga. Taip, ji užsiėmusi čia, aš Amerikoje labai daug dirbu, bet visa tai niekis prieš meilę. Mūsų didelę meilę.  

Ar bendraudami nejaučiate kultūrų skirtumo – juk augote skirtingose aplinkose?

Adam: Gali kilti tik nedidelių nesusipratimų, nes kiekvienoje kultūroje – savas gyvenimo suvokimas. Bet santykiuose taip tik smagiau. Man patinka iššūkiai, taip gyventi nenuobodu. O su Evelina visa tą ir turiu. Svarbiausia, kad ji kasdien mane įkvepia būti daug daug geresnį, nors ir ką daryčiau, nors ir kur būčiau. Man šis įvertinimas – didžiausias komplimentas. Nes joks kitas žmogus žemėje man neturi tokios įtakos.

Evelina: Tokio poveikio kaip jis man tikrai niekas nedaro. Niekas nepadėjo taip atsipalaiduoti, įkvėpti iš naujo. O kultūrų skirtumai egzistuoja. Jų humoras, daug kitų dalykų man atrodė keistai. Galvodavau: nesąmonė, negaliu su tuo susitaikyti, kad juos visus lūžti verčia lėkšta amerikietiška komedija. Tik po kurio laiko supratau, jog tai – normalu. Juk mes net augome su skirtinga animacija. Pavyzdžiui, grįžusi iš „Slavianskij bazar“ rodžiau įrašą, ką scenoje išdarinėja Verka Serdiučka, o jis tik žiūrėjo didelėmis akimis... Skirtumas tarp mūsų tas, kad aš anksčiau iškart viską atmesdavau, tik paskui bandydavau suprasti, o jis stengiasi suvokti iškart.  

Abu pajutote, jog laikas jungti gyvenimus?

Adam: Tą aiškiai supratau, kai ji atvyko pas mane į Ameriką keliems mėnesiams. Juk viena yra drauge atostogauti, kai gyvenimas atrodo rožėmis klotas, turi laiko ir nereikia dirbti, kas kita – kartu gyventi, suktis rutinoje. Jei dviese derame ir kasdienybėje, sugebame spręsti kilusias problemas, vadinasi, tai tikra. Ne veltui sakoma, kad nežinai, kas esi išties, kai tau viskas puikiai klojasi. Save (ir kitą) giliau pažįsti, kai nutinka kas nors negero: tada matai, kaip į problemą reaguoji, ar parkritęs keliesi. Mudu spėjome paragauti tikro bendro gyvenimo, pakako laiko įsitikinti, jog visi minėti kultūrų ir geografiniai skirtumai yra niekas prieš galimybę būti su savo vieninteliu ir nepakartojamu žmogumi.

Evelina: Iš pradžių, kai ilgiau pabuvome drauge, išlindo pirmi abiejų kampai, labai jautriai į kiekvieną smulkmeną reagavau. Kalbėjau: suprask, nesu gyvenusi su kuo nors, man sunku. Be to, kaip dabar susidėsime buvimo kartu pamatus, taip tas namas ir stovės. Man svarbu viską išsiaiškinti, suprasti, kokie esame, tinkame ar netinkame vienas kitam iškart, o ne po dešimties metų, kada beliktų graužtis dėl to, ką kažkada padariau, kam pasiryžau. Jau po pirmo konflikto pajutau, kad noriu sėdėti drauge ir aiškintis, dėl ko įvyko taip, o ne atsitraukti, ką būčiau padariusi anksčiau, ir pareikšti, jog kalbėsimės tada, kai nurimsi... Tiesa, rimčiau susikirtę tebuvome gal tris kartus.   

Adam, kaip išrinkai jai tokį gražų deimančiukais nusagstytą žiedą? Iš kur žinojai, koks tiks, patiks, koks piršto dydis?

Adam: Kažkada kalbėjomės, kokie žiedeliai jai patinka „jei kada nors tokios informacijos prireiktų“. Tas nutiko daug greičiau, nei ji galėjo tikėtis. Tiesiog pajutau, kad laikas, kruopščiai apgalvojau, koks tas žiedas turi būti, ir užsakiau jį nukaldinti. Iš anksto neįspėjęs, nuskraidinau Eveliną į Havajus, Kauajo salą. Gyvenome nuostabioje vietoje ant vandenyno kranto. TĄ dieną leidome romantiškai, o leidžiantis saulei nuėjome į nuostabų paplūdimį, turėjau pasiėmęs gitarą, šampano... Buvome laimingi kaip maži vaikai. Šokome šviečiant mėnuliui, tada turėjome įspūdingą vakarienę – ji kaip visada valgė omarą, – žinojau, jog tai labai mėgsta.  

Evelina, kaip tau patiko tokios netikėtos sužadėtuvės?  

Evelina: Mūsų santykiai tokie, kad esu įpratusi pasikliauti. Tad nenustebau vieną dieną išgirdusi, jog turiu susidėti daiktus dešimties dienų išvykai. Svarbu, kad drabužiai ir avalynė būtų patogūs, aukštakulnių neprireiks. Tik pakeliui, kai stiuardesė atnešė pildyti deklaracijas, supratau, kad skrendame į Havajus. Paaiškino: todėl, kad esu ne vakarėlių, o gamtos mėgėja. Aš elgiuosi lygiai taip pat. Nupirkau bilietus į Paryžių. Žinau, pabudinsiu jį šeštą ir sakysiu: „Laikas.“ Jis atsikels ir nieko neklausdamas eis su manimi.  

TĄ dieną leidome puikiai – keliavome į kalnus, prie kanjono, kur fotografavau nuostabius paukščiukus galvodama, jog tos nuotraukos turėtų labai patikti gamtos fotografija užsiimančiam mano tėčiui. Bet jis vis ragino skubėti... Galiausiai nuvykome į gražų paplūdimį, kur jis patiesė antklodę, pradėjo groti gitara. Paskui paprašė atsisukti į vandenyną, apsikabino, padavė man atviruką. Skaitau, o taip nesiskaito... Man jau viskas aišku, viskas viduje dreba... Klausia: „Gal jau?“ Dar ne... Skaičiau tą posmą, nors akys mažai ką matė. Atsisukau. Jis klūpojo: „Tekėsi už manęs?“ Iškart pasakiau: „Taip!“ O jis: „Darsyk įsitikinau, kaip mane myli, nes į žiedą net nepasižiūrėjai. Gal dabar tą padarysi?“  

Su juo perpratau svarbią tiesą. Nėra taip, kad du žmonės gali tapti kaip vienas. Havajuose gulėjome po atviru dangumi. Ir jaučiau, kad jis – ne kažkokia antra pusė, tobulas sutapimas, o antra siela. Dėl to jis man nežemiškai įdomus, mudu skiriamės, net gana skirtingos muzikos klausomės, bet kartu sugebame klausytis vienas kito mėgstamų kūrinių. Ir pirmą kartą gyvenime aš žiauriai noriu keistis dėl kito žmogaus. Nors jis kartoja, jog nenori manęs keisti... Per sužadėtuves gavau atviruką, kur parašyta: „Niekada tavęs neteisiu, bet visuomet mylėsiu.“ Ir tai mane taip paveikė. Suvokiau, jog mylimas žmogus turi keistis nebent dėl to, kad pats nori. Gal tai ir esu tikroji aš?

Ir... kas toliau?

Adam: Mes tuoksimės, tik tiksliai visko dar nesuplanavome, šiuo metu dėliojame savo atskirus gyvenimus į vieną. Tikiu, kad ji ir Amerikoje padarys karjerą, tam turi puikių galimybių. Aš padėsiu kiek galėdamas. Žinau, mes daug keliausime, aplankysime daugybę gražiausių žemės kampelių. Ir būsime labai laimingi.