„Nuo vaikystės turiu klausos problemą, nešioju du klausos aparatus, tad mano kelionė tobulumo link prasidėjo man vos tik gimus. Kūdikystėje, gelbstint mano gyvybę, stiprūs antibiotikai paveikė klausos nervus, ir likau beveik kurčia...“, – savo gyvenimo istoriją pradeda konkurso „Siekiantiems tobulybės“ antros vietos nugalėtoja Evelina Tabarauskaitė. Kas jai šiandien yra tobulas gyvenimas?
Visą „Smarthit“ konkursui „Siekiantiems tobulybės“ skirtą E. Tabarauskaitės esė galite rasti čia. Išskirtiniame Žmonės.lt interviu jauna moteris atskleidžia, kokie iššūkiai ją lydėjo nuo pat vaikystės ir kaip visos gyvenimo patirtys keitė jos požiūrį į tobulybę, kasdienę veiklą, save, pasaulį.
Savo esė rašote, kad jums sulaukus penkerių, kai gavote tinkamus klausos aparatus, turėjo prasidėti tobulas jūsų gyvenimas. Kas šiandien jums yra tobulybė? Koks yra jūsų gyvenimo motto?
– Buvau maža, nesuvokiau kas manęs laukia, niekas nepaaiškino, kad nepaisant to, jog dabar girdžiu, vis tiek būsiu kitokia nei visi girdintys žmonės. Šiandien jau galiu sau pasakyti, kad nėra tobulo gyvenimo. Jis tobulai netobulas ir tame yra daug žavesio, jei tik tai priimi.
Tobulybė man yra kai nebaisu būti tuo, kuo esi, kai esi pats sau įdomus, kai gali būti drąsus priimdamas net sunkiausius sprendimus, gali priimti iššūkius ir juos oriai įveikti. Dėl šių netikėtų iššūkių mano asmenybė keičiasi, formuojasi, tikiu, kad į gerąją pusę (šypsosi).
Mano gyvenimo motto yra: būti savimi ir tikėti tuo, ką darau. Gimiau ne tam, kad įtikčiau ar patikčiau visiems.
Esate kūrybiškas žmogus – iš kur semiatės idėjų ir energijos? Kas jus įkvepia? Kuo šiuo metu domitės?
– Idėjos, energija ateina tuomet, kai matau savo darbų prasmę. Mane įkvepia, kai pats kūrybos projektas yra įdomus, kai giliniesi daugiau į pačią projekto idėją ir jos esmę, tuo lengviau dirbti iš širdies, tada ir sėkmė ateina. Labai gera, kai gaunu klientų laiškus, kad mano sukurtas kvietimas tobulai išpildė (realizavo) jų viziją. Tai visada teikia džiaugsmo, jėgų ir įkvėpimo kurti.
Šiuo metu domiuosi modernia kaligrafijos rašysena. Jau po truputį nusipirkus reikiamą įrangą rašymui. Reikalauja daug kantrybės ir praktikos... Tai tam tikra meditacija, kaligrafinis rašymas tarsi sudėlioja mintis iš chaoso, suteikia joms estetišką formą.
Sakote, kad „tikrieji dalykai gyvenime išgirstami širdimi...“. Kodėl svarbu sekti savo širdies balsą? Svarbiausia – kaip į jį įsiklausyti? Ar šiandien juo sekate?
– Kai dar nebuvau priėmus savęs tokios, kokia esu, kūne buvo tarsi chaosas, nepatyriau vidinės ramios harmonijos būsenos. Širdis sako vienaip, o protas kitaip. Iš tos disharmonijos kildavo begalės nesusipratimų, vidinės įtampos ir baimių.
Man atrodo, kad klausantis širdimi išgirstama, suvokiama, kas esi iš tiesų ir kur eini. Tas desperatiškas noras pritapti prie mano akimis tobulųjų girdinčiųjų pasaulio, mane tarsi draskė iš vidaus. Kol vieną dieną sustojau ir labai rimtai su savimi pasikalbėjau. Ir tas pokalbis su savimi įvyko būtent širdies balso dėka. Tai tarsi atvėrė man akis.
Paklausiau savęs: ko tu nori, Eva, – tobulai girdėti ar būti laiminga? Atsakymas buvo aiškus. Liko tik priimti sprendimus ir veikti. Ir turbūt būtent tik dėl savojo širdies balso šiandien kalbu su Jumis.
Koks šiandien yra jūsų laisvalaikis? Kokiomis veiklomis užsiimate?
– Kaip vienas filosofas yra pasakęs: paverskite savo pomėgį darbu, ir jums nereikės dirbti nė vienos dienos gyvenime. Tad galiu tik pasidžiaugti, kad mane ištiko ši laimė. Dabar visa galva nėriau į kaligrafinio rašymo pamokas. Bet tai irgi susiję su manuoju darbu.
Daug skaitau… O labiausiai mėgstu pabūti tyloje. Išjungiu visus išorinius garsus ir sau tykiai būnu tyloje… Tyloje lengviau surikiuoti mintis, paprasčiau išgirsti save, tyloje daug lengviau ateina kūrybinės idėjos.
Ar turite savo įsivaizduojamos ateities idealą? O gal – didelių svajonių, kurias žadate įgyvendinti?
– Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Jei pažvelgčiau atgalios, mano planai šiandien man irgi keltų šypseną ir atrodytų keisti. Tad esu nusprendusi nekurti jokių grand planų, o tiesiog mažais žingsneliais eiti ten, kur veda širdis.
Esu laiminga, nes darau kas man laaaaabai patinka ir galiu tuo dalytis. Gera matyti savo darbo rezultatus spausdinamus Latvijos, Airijos, Naujosios Zelandijos didžiausiuose vestuvių leidiniuose. Ar galiu norėti daugiau? O jei rimtai, turiu svajonę pradėti lankyti gestų kalbos kursus ir išmokti dar vieną kalbą, kuri atvertų man kitą – tylos pasaulį.
Ko palinkėtumėte žmonėms, susidūrusiems su tokiais pat gyvenimo išbandymais kaip jūs?
– Niekada niekada nelyginti savęs su kitais, tai niekur nenuves. Neverkti ir negailėti savęs, nes tai atima jėgas siekti tikslo. Gyvenimo išbandymai sustiprina, nors tuo metu visai taip neatrodo. Ir svarbiausia, nebijoti atsiverti pasauliui tokiam, koks esi iš tiesų, nes tik tada pasaulis atsiveria jums…
Baisu? Reikia drąsos, tas tiesa. Bet kai suvoki, kad mes visi tobuli savuoju netobulumu, tampa daug paprasčiau gyventi. Tai kiekvieną mūsų daro unikalų ir savaip gražų.