Kalbant apie Evgenyą REDKO (29), šiuo metu išleidžiančią antrąjį albumą „SOS“, būtų pernelyg banalu pasakyti, kad tokios dainininkės kaip ji daugiau nėra. Evgenya unikali – tiek balsu, tiek išvaizda, tiek kompromisų nepripažįstančia kokybe, kurią atneša Lietuvos muzikos pasauliui. Unikali ir jos gyvenimo istorija.
Karininkų vaikai, nuo vaikystės įpratę keisti gyvenamąsias vietas, dažniausiai lengvai bendrauja ir greitai prisitaiko. Ar ir tau buvo lengva apsiprasti atvykus į Lietuvą?
Gimiau Rusijoje, Orske prie Uralo kalnų, – ten iki šiol gyvena dauguma giminių. Karininkas tėtis netrukus buvo perkeltas į Lietuvą, įsikūrėme Kaune. Mama nutarė mane leisti į lietuvių darželį: kalbos išmokau labai greitai, o adaptuotis prie nepažįstamų šalių vėliau gyvenime teko dar daugybę kartų, todėl džiaugiuosi ta patirtimi. Dainavau nuo kūdikystės, Kaune baigiau muzikos mokyklą: pamenu, į pabaigą jau burbėjau, kad mokymas pernelyg akademinis ir trūksta saviraiškos, bet dabar jaučiuosi dėkinga už sudėtus pamatus ir išmokytas natas. Paauglystėje buvau neformalė: žavėjausi emo stiliumi, pankais, banglais, klausiausi pankroko ir repo. Turėjau draugų, su kuriais jaučiausi saugiai, – jie mane priėmė tokią, kokia esu. Tačiau Kaune labai išsiskyriau iš aplinkinių, gimnazijoje mokytojai mane laikė išsišokėle, stigo jų palaikymo ir supratimo, tad ėmiau galvoti apie išvažiavimą. Tėvai išsiskyrė, sukūrė naujas šeimas – turiu dvi seseris ir brolį, su jais esame labai artimi. Tėtis gyveno Anglijoje, važiuodavau pas jį atostogauti, tad kai pasitaikė galimybė ten mokytis – ryžausi palikti Kauną ir išvykau į tarptautinę mokyklą Oksforde.