Evos ir Mindaugo Bakų gyvenimas Kijeve: vyrui įgyvendinant ambicingus tikslus, Evą lemtinga pažintis atvedė iki paslaptingiausio ukrainiečių menininko

Mindaugai, papasakokite, kokius darbus konkrečiai šiuo metu vykdote Ukrainoje.

Mindaugas: Mano sfera – unikali, nes ji be galo svarbi kiekvienos šalies ekonomikai, tačiau nedirbantys šioje srityje – sunkiai ją suvokia. Nes tai iš esmės kompleksinė sfera, su daug skirtingų detalių. Popierinės akcijos ir obligacijos jau seniai yra perkeltos į elektroninę erdvę. Aš bandau dabartinę elektroninę platformą pakeisti nuo pat pagrindų. Keičiu verslo modelį, suteikdamas daugiau galimybių vartotojams bei sistemos dalyviams, įdiegdamas tam tikrus europinius standartus. Tos sistemos dalyviai – bankai, maklerių kontoros. Pakeitus platformą – gerokai palengvės naujų produktų kūrimas. Stengiamės, kad būtų lengviau pritraukti užsieniečių investicijas į Ukrainą. Dabar paaiškinti užsieniečiui, kaip viskas sudėliota ir senoje platformoje veikia – per daug sudėtinga.

Kaip jūsų visų gyvenimas pasikeitė persikėlus į Ukrainą?

Mindaugas: Jei paliestume karinio konflikto temą, šalis labai didelė ir tai mūsų kasdieniniame gyvenime nesijaučia. Kalbu apie saugumą. Priimdamas darbo pasiūlymą Ukrainoje, aš nežinojau, ar ta situacija tokia bus. Ar jausimės saugūs, laimingi. Mane pakvietė sudalyvauti tarptautiniame konkurse į vadovo vietą. Jį laimėjau ir tapau įmonės vadovu. Iki išvykstant, aš susitikau su įvairiomis institucijomis, žmonėmis. Jau atvykus, nebuvo taip, kad įkrisčiau į nežinią. Ramu, žinoma, taip pat nebuvo, tačiau atvykus į Kijevą, bet kokios baimės ar netikrumai išgaravo. Dabar, sakyčiau, jog Kijevas, kaip miestas, labai smagus. Gyvename netoliese centro esančiame rajone. Jis kiek panašus į Vilniaus senamiestį. Žinoma, prie Ukrainos parlamento dažnai vyksta protestai. Uždaromi keliai ir dažnai vykdamas darbo reikalais aš turiu keisti kryptį. Tačiau su tuo susigyvenome. Pripratome ir prie didelių atstumų.

Eva: Greitai supratome, kad vis dėl to Vilnius nuo Kijevo skiriasi. Dabartiniame rajone, kur gyvename, atsidūrėme atsitiktinai. Ieškojome lokacijos, kuri būtų netoliese Mindaugo darbo, o dabar, atrodo, kad kažkas mus į tą rajoną stebuklingai atvedė.

Prieš išvykdami į kitą šalį turėjote kažkokių stereotipų apie ukrainiečius?

Mindaugas: Bandau atsiminti, tačiau niekas nešauna į galvą. Buvau susikoncentravęs į darbą, jo projektus. Kažkokių didžiulių kontrastų ar kultūrinių skirtumų aš nepastebėjau, nes apie juos tuo metu negalvojau.

Eva: Asmeniškai aš, laikui bėgant, pradėjau aiškiau suvokti ribą tarp slavų tautų. Ukrainiečiai vis dėl to yra ukrainiečiai. Nepanašūs į lenkus ar rusus. Pradedant žmonių tarpusavio santykiais ir baigiant jų gyvenime egzistuojančiais prioritetais. Per du ir daugiau gyvenimo metų Ukrainoje, imi matyti skirtumus.

Darbinė atmosfera Ukrainoje skiriasi nuo Lietuvos?

Mindaugas: Nusistatymo, kad moterys yra silpnesnės – nėra. Ryškiai išreikšto lyčių skirtumo taip pat tikrai nejaučiu. Mano kompanijoje dirba daug labai stiprių vadovių moterų. Skiriasi vadovavimo ir organizacijos statymo principai bei stilius. Slavų kultūroje yra būdinga hierarchinė sistema. Viską žino ir beveik visus sprendimus priimti gali tik aukščiausias vadovas. Net statistiškai, atlikus pasaulinius tyrimus, tai buvo įrodyta. Aš pats bandau savo organizaciją daryti plokštesnę, laisvesnę. Žinoma, laisvė niekuomet neegzistuoja be atsakomybės. Be rėmų laisvė kompanijoje neturėtų būti toleruojama. Sunkiai, bet po truputį mano nauja, įvedinėjama sistema, bandymas paaiškinti, kad kartais gali problemą išspręsti pats, be aukštesnių vadų įsikišimo, tampa priimtina. Jaunesniems žmonėms Ukrainoje lengviau įrodyti tokio valdymo naudą, vyresniems – šiek tiek sunkiau. Pats kadaise rašiau baigiamąjį darbą apie organizacijų kultūrinius valdymo skirtumus tarp Baltijos šalių. Jei lygintume tuos pačius estus ir lietuvius – skirtumai pakankamai ryškūs. Todėl, žinodamas tam tikrus kultūrinius organizacijų valdymo skirtumus, aš jau prieš imantis dabartinių savo pareigų buvau pažįstamas su šiuo reiškiniu bei jam pasiruošęs.

Eva: Net ir kasdieniniame gyvenime Ukrainoje jaučiama hierarchija. Bendraujant su paprastu darbuotoju, dažnai kažko paklausęs, išgirsi, jog šiam reikia pasitarti su aukštesniu vadovu. Jaučiamas laisvės priimti sprendimus trūkumas. Net paprasčiausioje parduotuvėje, klausdamas, ar galima pritaikyti šiems batams nuolaida, susiduri su darbuotojo įgaliojimų stoka. Paklausi, o jis sako, kad pasiteiraus direktoriaus.

Mindaugai, savo kompanijoje esate vienintelis lietuvis. Ar gavęs vadovo postą, prieš jus nebuvo jaučiamas darbuotojų pasipriešinimas?

Mindaugas: Dėl mano tautybės – ne. Tačiau šioks toks nepasitikėjimas jautėsi. Kompanijoje darbuotojai įtariai žiūrėjo į pokyčius. Man buvo svarbu maksimaliai bei greitai darbuotojams ir kitos organizacijos partneriams įrodyti, jog yra kuo pasitikėti. Šiais metais pagaliau apčiuopiami mano darbo vaisiai, kuriais gali pasidžiaugti visa komanda.

Eva, jums su mažyle dukra teko atsisakyti įprasto gyvenimo Vilniuje. Nei trupučio nedvejojote prieš išvykdama?

Eva: Pradžioje mąstėme, kad pavyks gyventi ir Lietuvoje, ir Ukrainoje. Tačiau vėliau apsistojome Ukrainoje ilgesniam laikui. Kai išvykome į Kijevą, dukrai buvo metai ir keli mėnesiai. Iš pradžių galvojome, kad vaikai greičiau ir lengviau prisitaiko, tačiau dabar pastebime, jog mergaitei kyla daug egzistencinių klausimų – kur jos namai? Visą savo sąmoningą gyvenimą ji gyvena Kijeve. Čia jos draugai, kiemas. Tiesa, nenorime, kad dukra pamirštų savo šaknis. Ji puikiai kalba dviem kalbomis.

Mindaugas: Nėra taip, kad niekada negrįžtume į Lietuvą. Per metus vidutiniškai gaunasi, jog Lietuvoje lankomės kas du, tris mėnesius. Prisideda ir atostogos. Lankome mano tėvus Kaune, skraidome su šeima ir į kitas šalis. Dukrai, kaip bepradedančiai vystytis asmenybei – tai, manau, į naudą.

Kol Mindaugas rūpinasi centriniu vertybiniu popierių depozitoriumu Ukrainoje, Eva susipažino su ukrainiečių menininkais ir spalio pradžioje pristatys parodą Vilniuje...

Eva: Menas man niekuomet nebuvo kažkokia tolima sritis. Visuomet domino. Tiesiog iki šiol taip į meną pasinėrusi nebuvau. Ilgą laiką dirbau finansų sektoriuje. Ukrainoje viskas prasidėjo nuo mano užklydimo į vieną paveikslų galeriją. Netoliese mūsų namų radau vieną man patinkantį darbą. Netrukus į tą galeriją grįžau su vyru jam parodyti paveikslo. Visi užmezgėme santykį su galerijos savininkais. Kaip dabar jie prisimena ir pasakoja, nuėjusi į galeriją, kadaise jų pasiteiravau, ar galiu peržvelgti keletą paveikslų, savininkai tik vėliau atskleidė, kad iš visų esamų krūvos, aš išsirinkau du pačius stipriausius paveikslus.

Kokio ukrainiečių menininko kūrybą jūs atvežate į Lietuvą?

Eva: Igorio Gubskio. Jo kūryba mane žavi. Menininko darbai ypatingi emocine prasme. Jis yra tapytojas, turintis nuostabų braižą. O Igorio asmenybė – paslaptinga. Jis su niekuo nebendrauja. Iki šiol, organizuodama jo parodą, niekaip neįtikinau dailininko net nusifotografuoti. Pas vieną kolekcininką radau Igorio autoportretą, darytą 1990 metais. Menininkas kuria ir dabar. Gyvena Kijevo centre, keturių kambarių bute su 20 šunų. Ne paslaptis, jei ne mano galerijos draugai, su juo tikriausiai būčiau neužmezgusi ryšio. Viską organizuoju pati, tačiau sulaukiu daugumos svarbių žmonių palaikymo bei pagalbos. Paroda „Arlekinų visuomenė“ vyks spalio 4-21 dienomis. Susipažinusi su įvairiais kolekcininkais. Nuostatų meno atžvilgiu formavimosi kontekstas Lietuvoje ir Ukrainoje manau kiek skiriasi – Kijeve, pavyzdžiui, yra paplitusi nuomonė apie meną kaip investiciją. Vienas iš mano parodos tikslų – noriu pažinti Lietuvos rinką. Šiuo metu geriau pažįstu Ukrainos. Vilniuje apstu stiprių galerijų, tačiau Ukrainos mastai yra didesni.

Mindaugas: Šis menininkas gyvena savo pasaulyje. Man labai patinka arlekinų serijoje užfiksuotos nuotaikos... Atrodo, tarsi juos vienija sarkazmas. Tai aš tiesiogiai sieju su Kijevo, ukrainiečių gyvenimo realijomis. Šalyje vyksta daug pasikeitimų, perversmų, valdžios lozungų, kurie vėliau pasirodo nelabai teisingi. Atrodo, kad paprasti žmonės į tai žiūri su savotiškomis nuotaikomis. Tai, mano nuomone, atsispindi menininko darbuose.

Eva: Yra legenda, kad savo 20 šunų Igoris vedžioja tik naktimis, jog aplinkiniams nesukeltų diskomforto. Menininko paveiksluose atgimsta marginaliniai tipažai. Galima manyti, jog jie paveiksluose atsiranda iš naktinių menininko kelionių.

Daugiau apie Vilniuje vyksiančią parodą – čia.