Famagustą Kipre aplankęs Edgaras Lubys pasijuto lyg po Černobylio katastrofos

Įprastai nuvykusi į svetimą šalį, pora mėgsta išsinuomoti automobilį ir leistis į nuotykius, kuo daugiau visko pamatyti. Tačiau šįkart jie nusprendė kitaip, todėl kelionę jis vadina daugiau poilsine, nei pažintine. „Norėjosi tiesiog pailsėti. Jaučiausi pavargęs nuo visų TV projektų, norėjau iš vykti kur nors, kur šilta ir tiesiog ramiai pabūti su šeima“, – Žmonės.lt sakė Edgaras.

Į Larnaką nuskridę Lubiai įsikūrė netoliese esančiame, turistų pamėgtame Protare. Tačiau vasaros sezoną vietiniai gyventojai pradeda skaičiuoti tik nuo kovo vidurio, todėl kurortas vasario pabaigoje lietuviams priminė lietuviškus pajūrio miestus vėlyvą rudenį ar ankstyvą pavasarį: paplūdimiai tušti, gatvėmis migruoja tik vietiniai gyventojai, daugelis parduotuvių, restoranų ir pasilinksminimo vietų uždarytos ir dar tik ruošiasi priimti pramogų ištroškusius turistus. „Mėgavomės saule, paplūdimiais. Gyvenome ant jūros kranto, kas rytą mus pasitikdavo ošimas ir tobuli vaizdai“, – pasakojo Edgaras.

Šiuo metu Kipre oro temperatūra primena lietuvišką birželį, todėl lietuviai išdrįso išsimaudyti ir kol kas dar nestipriai įšilusioje Viduržemio jūroje. Kita vertus, saloje galima rasti didelių kontrastų – aukščiausių kalnų viršukalnės šiuo metu padengtos sniegu. Vietos gyventojams tai didelė šventė: ne vienas išsitraukia iš garažų slidinėjimo įrangą ir apsivilkęs šiltais drabužiais po kelių valandų kelionės gali mėgautis žiemos teikiamais malonumais. „Labai norėjome nuvažiuoti į kalnus ir pamatyti 2 tūkst. metrų virš jūros lygio esančią viršūnę, tačiau, matyt, pritrūko laiko. Kalnus iškeitėme į labai įdomią ekskursiją po Famagustą“, – sakė Edgaras.

Famagusta – miestas-vaiduoklis. Ten viskas užleista, pamiršta, storu dulkių sluoksniu padengtos gatvės ir sugriuvę pastatai nori nenori sukuria vaizdą, kad viskas čia – kaip po karo. Iš tiesų – Famagustoje laikas sustoję nuo 1974 metų. Nuo tada, kai turkams okupavus dalį salos, graikai buvo priversti išsikeldinti į pietinę Kipro dalį.

„Miestas mums priminė kažką panašaus į Černobylį“, – pasakojo Edgaras. Po Famagustą jie su šeima keliavo drauge su vietiniu gyventoju, kurio pasakojimai pasirodė daug įdomesni nei tie, kuriais dalijasi apmokyti gidai. Beje, įdomi detalė – norintiems apsilankyti turkiškoje Kipro dalyje su daugiau nei septynių turistų grupe, privaloma drauge į parankę pasiimti turką gidą. Esą jo pasakojimai gerokai skiriasi nuo tų, kuriuos pasakotų graikiškoje dalyje gyvenantys kipriečiai.

Dalis pietinės Kipro dalies gyventojų nei karto nėra apsilankę šiaurinėje dalyje. Kai kuriems jų ten tiesiog uždrausta lankytis, neleidžiama kirsti sostinę skiriančios zonos.

„Džiaugiuosi, kad turėjome galimybę keliauti su paprastu vietos gyventoju. Patys pajautėme miesto dvasią, pamatėme tai, ką kartais sunku įsivaizduoti. Visas miestas užtvertas tvora. Yra net užminuoti laukai – ten tiesiog negali patekti. Per grotas gali tik matyti kadaise čia stovėjusius prabangius, dabar jau užleistus viešbučius, neprižiūrėtus apelsinmedžius... Viskas apaugę žolėmis, kaktusais, gatvėse laksto žiurkės, galima pamatyti ne vieną gyvatę“, – įspūdžiais apie matytus vaizdus Famagustoje dalijosi Edgaras.

Net kadaise čia stovėjusios bažnyčios paverstos mečetėmis: nuo bokštų nuimti kryžiai, viduje pakeistas interjeras – viskas perdaryta pagal musulmonus.

„Saloje akivaizdžiai matosi salos geopolitinė padėtis. Juk šalia – Artimieji Rytai, Europa, net Afrika. Čia įsikūrusi ne viena militaristinė bazė: turkų armija, Junginių Tautų armija, britai su savo šnipinėjimo  įranga... Vietos gyventojams tokia padėtis greičiausiai nelabai patinka, tačiau ji labai patogi didelėms kaimynėms valstybėms. Kita vertus, nelabai aišku, kiek toje saloje tikrų kipriečių, aplink – graikai, turkai, britai...“ – pasakojo Edgaras.

Būtent apsilankymas užleistame mieste lietuviams paliko didžiausią įspūdį. Kitas dienas jie leido ramiau, mėgavosi gamtos ramybe, lepinosi maistu, šviežiais vaisiais ir daržovėmis, kurių Kipre – gausu. „Labai pamėgome tradicinį halloumi sūrį, net parsivežėme jo į Lietuvą“, – sakė muzikantas.

Pirmas dvi kelionės dienas oras buvo prastesni, net teko susidurti su nedidele audra, tačiau vėliau viskas nurimo, pasikeitė. Oras – kaip ir priklauso saloje. Vienu momentu gali būti apsiniaukę, kitu – kaitriai šviesti saulė. Ar pavyko pailsėti? „Greičiau šiek tiek atsipūsti“, – šyptelėjo Edgaras. Dabar jis ketina iš naujo kibti į darbus ir apie kitą kelionę iki rudens sako kol kas negalvojantis.