Tarptautinėje farmacijos įmonėje vakcinų registracijos skyriaus vadovės pareigas užimančios Justinos Daukšaitės (34) gyvenimas, atrodytų, turėtų būti kupinas atsakomybių, įtampos ir monotonijos. Tačiau to išvengti jai padeda įkurta „Équilibre Balance Studio“ studija, kur ji vakarais veda grupines treniruotes, o atėjus vasarai tampa jogos ant irklenčių mokytoja. O kur dar meditacija, grojimas pianinu ir renginių organizavimas. „Niekada ne per vėlu mokytis naujų dalykų“, – konstatuoja šypsenos netramdanti Justina ir pradeda savo įkvepiančią istoriją.
Žmonės.lt ir „Galimybių akademija“ įgyvendina istorijų projektą „Laimingas verslas“, pasakojantį apie sėkmingas moteris, pavydą keliančias jų karjeras ir niekada nesibaigiantį savęs ieškojimą. Justinos interviu – šio projekto dalis.
Baigėte farmacijos studijas ir net vienuolika metų dirbate tarptautinėje farmacijos įmonėje. Kaip pasirinkote šią studijų kryptį?
Mano senelis buvo matematikas, kuris kasdien spręsdavo kryžiažodžius ir buvo man pavyzdys, kaip svarbu įdarbinti smegenis. Kai reikėjo rinktis, kur studijuoti, nebuvo lengva, mat mokykloje viskas sekėsi maždaug vienodai. Kadangi visą paauglystę sportavau, svarsčiau apie stojimą į kūno kultūrą, tačiau norėjosi daugiau protinės veiklos. Kadangi esu iššūkių mėgėja, nusprendžiau pirmoje vietoje rašyti tą dalyką, į kurį sunku įstoti. Taip pirmoje vietoje ir atsirado farmacija, o antroje – medicina. Įsivaizdavau save dirbant higienišką darbą ir padedant žmonėms. Tuo metu galvojau, kad farmacija gali išgelbėti daug gyvybių.
Iškart pavyko susirasti darbą pagal specialybę?
Pradėjau dirbti dar ketvirtame kurse, tiesa, ne vaistinėje. Viena atstovybė priėmė mane dirbti su vaistų registracija. Valstybinei vaistų kontrolei teikdavau dokumentus, jog vaistai būtų užregistruoti ir įteisinti vartoti. Tik pabaigusi studijas persikrausčiau iš Kauno į Vilnių ir pradėjau savarankišką gyvenimą. Tęsiau tą patį darbą, tik kitoje įmonėje. Po kelių metų, atsiradus monotonijai, siela viduje vis dažniau šnabždėjo, kad nori daugiau džiaugsmo, tad pradėjau ieškoti įvairių savirealizacijos kelių. Pirmiausia nuėjau į emocinio intelekto mokyklą, kurioje įvyko mano pirmoji pažintis su vidiniu pasauliu. Sužinojau, ką daryti su savo emocijomis, kaip su jomis tvarkytis. Vėliau bandžiau viską nuo snieglenčių iki šuolio su virve. (juokiasi)
Kadangi labai seniai kirbėjo mintis išbandyti darbą vaistinėje, prieš porą metų sugalvojau nueiti ir pabandyti ten padirbėti bent savaitgaliais. Labai greitai supratau, kad mano darbo vaistinėje įsivaizdavimas buvo tik iliuzija, kuri neturi nieko bendra su realybe. Dar kartą įsitikinau, kad labai svarbu viską bandyti, nes tik taip suprantame, kas mums tinka ir kur norime likti.
Iš kur kilo tas noras, atsirado jėgų imtis dar daugiau veiklų?
Iki universiteto mano gyvenimas buvo tik mokslas ir sportas. Mokykloje prašydavau tėčio, kad man leistų eiti į sporto klubą du kartus per dieną. Iš tų dienų visada atsimenu tokį sėkmės pavyzdį, kuomet viena moteris sportavo aerobiką ne vienerius metus ir pasitaikius galimybei trenerė jos paprašė pavaduoti ją užsiėmimų metu. Man atsitiko panašiai. Universitete kilo noras išbandyti viską ir pasiekti aukščiausią pakopą. Taip nuėjau į gimnastinę sportinę aerobiką. Patekau į rinktinę ir važinėdavau po varžybas, kur šokdavome ir rungdavomės su kitų universitetų merginomis. Tiesa, kadangi dažnai neturėdavome laiko tinkamai apšilti, man buvo diagnozuota nugaros išvarža, bet aš nepasidaviau.
Baigusi mokslus pradėjau gauti pastovius finansus, nebebuvau priklausoma nuo tėvų, tad galėjau juos išleisti kur tik panorėjusi – aš pasirinkau įvairius užsiėmimus ir veiklas.
Kaip iš sportuojančios merginos tapote grupinių treniruočių trenere?
Radau trenerį, kuris vesdavo giliųjų raumenų treniruotes, tvirtinančias visus kūno raumenis. Tas treniruotes lankiau net aštuonerius metus! Ir vieną dieną jis man mestelėjo mintį, kad galbūt galėčiau pavaduoti jį atostogų metu, nes jis niekada negalintis išvykti. Atsisukau ir pasakiau jam: „Aš visą gyvenimą apie tai galvojau“. Ilgai nesvarsčiusi Lietuvos edukologijos universitete per atostogas baigiau trenerės kursus, o dar vienus Amerikoje organizuojamus kursus baigiau internetu.
Laikydama rankoje sporto salės raktą žiūrėjau į jį ir mintyse stebėjausi: „Svajonės tikrai pildosi“. Per tris savaites pelniau tokį moterų pasitikėjimą, kad treneriui grįžus jos pradėjo mane skatinti burti moteris ir kviesti į savo treniruotes. Pradėjusi ieškoti greitai radau salę ir draugams suorganizavau atvirų durų dieną. Nors labai jaudinausi, kad nerasiu pakankamai norinčių sportuoti, per tą dieną užsipildė dvi grupės! Kasdien po savo pagrindinio darbo važiuodavau sportuoti ant nestabilių paviršių su grupėmis ir mes nepaprastai gerai praleisdavome laiką.
Esate ir aerobikos ant irklenčių trenerė. Vasarai atėjus norėjosi iš sporto salės išlįsti į lauką?
Taip, atėjus vasarai norėjosi daugiau laiko praleisti gryname ore. Tą vasarą Lietuvoje tik atsidarinėjo irklenčių nuomos punktai ir pabandžiusi paplaukti pirmą kartą iškart supratau, kad noriu su jomis kažką daugiau nuveikti. Pradėjau internete ieškoti, kaip gauti instruktorės sertifikatą. Atsidariau kompiuterį ir susiradau Ibizoje amerikiečių organizuojamus kursus. Parašiau jiems laišką, ar galėtų mane priimti, ir iškart sulaukiau teigiamo atsakymo. Įmonė išleido atostogų, nusipirkau bilietus ir išvykau.
Su viena belge dviese dalyvavome instruktorių mokymuose, nes pirmą kartą jie buvo atšaukti – gavome lyg individualias pamokas, tad visiškai įsimylėjau irklentes. Dvi savaitės po šių mokymų toje pačioje vietoje vyko jogos ant irklenčių mokymai, tad pagalvojau, kad tuo pačiu galėčiau įgyti abi kvalifikacijas. Buvo tikrai sunku, nes nei lotyniškai, nei sanskrito kalba nemokėjau visų jogos pozų, bet kursų metu supratau, kodėl žmonės išvis tai pradėjo daryti. Plūduriuodamas vandenyje pasiduodi nežinomybei, apima visiškas atsipalaidavimas.
Grįžusi iškart ėmėte vesti užsiėmimus?
Iš pradžių buvo nedrąsu, tad pabandžiau vesti treniruotes draugėms, tuo pačiu lavinau įgūdžius pati. Nusipirkau tris irklentes, susidėdavau jas ant stogo ir važiuodavau ryte ar vakare prie ežero. (juokiasi) Dvejus metus ant vandens užsiėmimus pravesdavau tik draugams, bet atradusi „Galimybių Akademiją“ pradėjau galvoti, kaip galėčiau šią veiklą paversti verslu. Supratau, kad niekas neateina labai lengvai, bet labai norint – viskas įmanoma.
Radau įmonę, kuri turėjo jogai pritaikytų irklenčių ir mūsų požiūris visiškai sutapo. Vos per pusvalandį sutarėme su „Tony Resort“, kad galėsime pas juos palikti irklentes, tad išsisprendė transportavimo problemos. Kai jokių kliūčių nebeliko, aš kiekvieną savaitgalį ir darbo dienų rytais, o kartais ir vakarais, važiuodavau ten vesti jogos ant vandens. Rudenį net pora įmonių užsisakė treniruotę savo darbuotojams, kurie, atvažiavę pavargusiais veidais, išvažiavo su spindinčiomis akimis ir šypsenomis. Nors visi bijo įkristi į vandenį, išklausius instruktažą įkristi beveik neįmanoma. Labai malonu matyti, kaip žmonės pirmą kartą atranda naujus dalykus, įveikia savo baimes.
Ar atėjus žiemai išsikėlėte sau naujų iššūkių?
Vesdama treniruotes vasarą jaučiau, kad man dar trūksta jogos žinių. Dėl to sau išsikėliau naują iššūkį ir pradėjau ieškoti, kur galėčiau jas pagilinti. Taip atradau „London Yoga School“, kur savaitgaliais vedami mokymai jogos mokytojams. Galima pasirinkti, ar nori viską apie jogą išmokti per mėnesį, per keturis mėnesius ar per metus. Aš pasirinkau metus trunkantį kursą, kur kiekvieną mėnesio savaitgalį kursus veda mokytojai iš viso pasaulio. Grupėje nėra dviejų žmonių iš tos pačios šalies – visų tautybės skirtingos, tačiau jie šiuo metu gyvena Anglijoje. Žinoma, anglų kalba taip pat man buvo iššūkis, bet tai dar viena galimybė tobulėti. Šių metų rudenį atsiimsiu dviejų šimtų valandų trukmės kursų išklausymą įrodantį sertifikatą.
Ar visada traukė tik sporto užsiėmimai?
Tiesa, nuo trisdešimties pradėjau ieškoti ramesnių užsiėmimų. (juokiasi) Pavyzdžiui, mano viso gyvenimo svajonė buvo išmokti skambinti pianinu. Reikėjo sukaupti daug drąsos, kad užsirašyčiau į pirmąją pamoką, nes, apart dainavimo chore dar mokyklos laikais, jokio ryšio su muzika neturėjau. Pati internete susiradau mokytoją, kuri mokė tik suaugusiuosius ir labai į tai gilinosi. Jau pirmojo susitikimo metu ji man prižadėjo, kad išmokys skambinti. Po dviejų metų jau grojau mokamame koncerte „White Piano Hall“ koncertų salėje. Neįsivaizdavau, ką reiškia koncertuoti, bet sutikau. Po koncerto apėmė tokia euforija, supratau, kad gyvenime niekada nevėlu kažką pradėti daryti, bandyti, mokytis.
Be to, vieno mokytojo iš Indijos išmokyta kasdien bent po penkiolika minučių bandau medituoti. Visai nesenai jam antrą kartą lankantis Lietuvoje suorganizavau dirbtuves, kurių metu dar daugiau žmonių išmoko medituoti. Išgirta mokytojo susimąsčiau, kad visai neblogai gebu organizuoti ir burti žmones, man labai patinka tai daryti.
Kaip tiek veiklų jums pavyksta suderinti su vadovaujamomis pareigomis, kurioms paprastai reikia atiduoti daug jėgų?
Įmonėje esu vakcinų registracijos vadovė, tačiau mano komanda išsibarsčiusi toliau už Lietuvos ribų. Po vieną žmogų dirbą Suomijoje, Norvegijoje, Latvijoje ir Estijoje. Nors taip dirbti labai įdomu, tačiau nuolat palaikyti kontaktą taip pat nėra lengva. Tiesa, darbas, kuomet pats jį organizuoji, tampa našesnis. Žinai, kad per kiek laiko suspėsi jį padaryti, tiek ir truks tavo darbo diena. Tokį darbą lengviau derinti su laisvalaikio pomėgiais ir užsiėmimais. Ir darbe dar spėju prisidėti prie renginių, švenčių organizavimo. O didžiausias džiaugsmas, kad bendradarbiai noriai į tas šventes ateina, bendrauja, dėkoja už smagiai praleistą laiką. Ir pati pradedu suprasti, kad kažką organizuojant atiduodu tam visą širdį, realizuoju save.
Kaip į tokį aktyvų gyvenimą ir drąsias svajones reaguoja tėvai?
Mama dažnai klausia: „Tu gal ne mūsų vaikas?“ Mano brolis gyvena Amerikoje, sukūręs šeimą, turi du vaikus, stabilų darbą. O aš 34-erių vis dar ieškau savęs, bandau įvairias sritis, nesukūrusi šeimos. Įsivaizduoju, kad tėvams nėra lengva. (juokiasi) Tačiau svarbiausia, kad patys būtume laimingi. Vienas šeimą sukuria anksčiau, o save realizuoja vėliau, kitas – atvirkščiai, bet visi pereiname per tuos pačius etapus. Viskas ateina su laiku.
