Ketvirtadienį Fausta Leščiauskaitė ir Andrius Užkalnis paslaptingai užsiminė apie jų šeimos naująjį narį. „Užkalnio“ žurnalo kūrėjai iš pradžių nieko nekomentavo, nes kaip sako patys, šiek tiek baiminosi, kad mažasis jų draugas, šuo Oregon, namie neapsipras.
Šuniuką iš prieglaudos „Vyšnių sodas“ Fausta su Andriumi išsirinko labai paprastai.
„Apie šuniuką tiek abu su Andriumi, tiek kiekvienas atskirai, galvojome jau labai seniai. Aš užaugau tarp gyvūnų ir gyvulių – mano tėtis veterinaras. Kartu važiuodavome gydyti ir šuniukų, ir veršiukų. Mačiau ir labai baisių nutikimų, kaip žmonės nesirūpina augintiniais – stebėjau, kaip tėtis operavo šuniui į odą įaugusį antkaklį, kuris jau nežinia kiek metų buvęs priveržtas, niekada nebuvo nuimtas. Po įaugusiu antkakliu raitėsi sauja kirminų. Mačiau ir labai gražių pavyzdžių.
Pati užaugau su bokseriu, tikriausiai linksmiausiu pasaulio šunimi, su kuriuo, jam einant septynioliktuosius metus, praeitą vasarą atsisveikinau. Tuo metu buvau kažkur ore, virš vandenyno, kai mama pranešė liūdną naujieną. Žliumbiau balsu, o stiuardesės nešiojo nosines.
Bet mes kartu augome, jis kaimynų daržus buvo nutrypęs, aplinkinius šunis vaikęs, ir užsirovęs ant bulių bandos. Visko būta su tuo labiausiai pasiutusiu pasaulio šunimi, kuris dabar kitus šunis vaiko ant debesų.
Mes visi galvojam, kad kai jau ilgai augintas šuo išeina – kito niekada. Bet man visada to trūko. Jau sakiau – aš užaugus tarp gyvūnų, kurių turėjome virš galvos. Man namuose, kad ir su nugraužtais sofos kampais ir nubraižytomis durimis mieliau, kai šalia lapsi štai toks padaras.
Labai daug keliaujame. Tačiau nuo šiol jis keliaus kartu. Taip pat išsprendėme gyvenamosios vietos klausimą, nes nuomotame bute šuns paprastai laikyti tu negali.
Grįžome į savą butą, išsikraustėme iš Senamiesčio į Naujamiestį. Nusprendėme, kad savo dienotvarkę priderinsime prie šuns. Kai jau apsisprendėme, iškart kreipėmės į „Vyšnių sodą“. Kai tik galime, aukojame jiems pinigus, žurnale nemokamai talpiname jų reklamą, nes tikime jais.
Lankėmės ne kartą – esame tikri, kad gyvūnams ten gera, todėl pasirinkome juos. Kai atvykome, šis šuniukas pirmasis pribėgo prie Andriaus ir įbedė šlapią nosį. Taip jį ir pasirinkome, be tolimesnių klausimų.
Dar mažiukas, vos kelių mėnesių. Jį kažkas išmetė kukurūzų lauke, prie Alytaus. Mišrūnas, rudų akių, juodo kailio, trumpų kojų ir didelių ausų – gražiausias pasaulio šuo. Koks augs – nežinia. Veterinarai sako, kad greičiausiai bus mažiukas, bet letenos jo didžiulės. Juokinga – grįžo toks nedrąsus, o po valandos, vedžiojamas, jau lokio balsu apriaumojo dešimt kartų didesnį, stambų rotveilerį. Mūsų Oregonas, kurį taip pavadinome ir dėl savo ramaus charakterio, ir dėl to, kad tai – viena mylimiausių mūsų Amerikos valstijų, viską daro ypatingai protingai.
Vedžioti lengva, nors niekada to nebuvo mokytas, nuo mūsų nesitraukia net paleistas. Ir valgyti, ir miegoti, ir žaisti, net ir sisioti jis nori tik tada, kai esame šalia, jei ne – paleidžia dūdas. Abu su Andriumi mylime visus gyvūnus. „Vyšnių sode“ ir lapiukų yra, ir kačiukų, ir šuniukų. Myliu ir paršiukus, ir veršiukus, ir ožiukus – visus. Bet mūsų abiejų charakteriams artimiausias šuo. Jie labai socialūs, jie draugai. Vienaip ar kitaip, jei tik galėčiau, visus priglausčiau, visus auginčiau, bet reikia galvoti ir apie tai, ar tokiai krūvai gyvūnų pas mus būtų gerai. Kol kas, su tokiu gyvenimo būdu, pradėkime nuo vieno. Jau ir taip paroje valandų smarkiai sumažėjo“, – apie naująjį augintinį pasakojo Fausta.