Faustą Mariją supykdė replika, kurią perskaitė po Manto Sadausko tragedijos – pasakė aiškiai: „Galvoje netelpa“

Apie tai, ką internete perskaitė po Panevėžio tragedijos, Fausta Marija Leščiauskaitė pasisakė savo feisbuko paskyroje.

Įrašu ji sutiko pasidalyti ir su portalo Žmonės.lt skaitytojais.

„Kažkelinta para akyse stovi pasakymas, kad „moterys vyrų be priežasties nežudo“. Kaip tik tada, kai visa Lietuva ko gero nepaliaudama svarsto, kaip gali planuotai nužudyti žmogų, su kuriuo kažkada buvai toks artimas. Vaikų tėtį. Žinoma, Lietuvoje veikia teismų sistema ir moteris dar nenuteista, bet net jei grynai teoriniame lygyje: ko gero daugumai galvoje netelpa.

Esu mačiusi vyrų despotų, alkoholikų, manipuliantų, tiesiog prastų tėčių, tokių, kurie nemoka alimentų ir tų, kurie bando nuteikinėti tarnybas prieš mamą ne todėl, kad jam labai reiktų vaiko priežiūros teisių, o nes žino, kad mamą tai įskaudins. Esu apie tokius vyrus rašiusi, bandžiusi apginti tas mamas. Esu gavusi per snapą, kad skriaudžiu tokį vyrą, nes jei muša, tai myli, o kai nemuša, tai auksinis žmõgus.

Ir vis tiek man galvoje netelpa žiaurus ir planuotas nužudymas. Galėčiau netgi suprasti momentinę neapskaičiuotą agresiją, kur kaukšteli per stipriai arba per taikliai ten, kur mirtina. Ne tiek pateisinti, kiek suprasti. Bet savo vaikų tėvo planuoto nužudymo, kai tavo ir vaiko gyvybei negresia pavojus, negaliu.

Nebūtinai dėl geraširdiškumo, bet grynai pamatuojant, kad jei taip padarysi, vaikas liks be tėvų. Abiejų. Vadinasi, tu nemoki mylėti savo vaiko. Ir dėl to, kad kartą užmezgęs gilų ryšį tu nebegali jo tiesiog atjungti. Kad ir pyksti, jauti tą žmogų. Čia ne įsilaužėlį nukalti.

Per daug dar nežinoma, todėl negaliu sau leisti žodžių nukreipti į konkretų žmogų. Bet jei grynai teoriškai, tai moterys, kaip ir vyrai, būna ir piktos, ir neprognozuojamos, ir kerštingos, ir neatsakingos, ir kvailos per visą pilvą, ir narcizės, ir nemokančios mylėti, ir egoistės, ir melagės. Būna, kad ir vyrai, visi tokie gražučiai ir fainučiai, puikiai maskuoja savo pasyvią agresiją. Taip irgi būna. Bet moterims irgi angelo sparnai neauga.

Ir net baugu skaityti, kad kažkas galėtų taip lengvabūdiškai įvertinti žmogžudystę. Baisu tarp tokių žmonių gyventi“, – rašė F.M.Leščiauskaitė.

Žmonės.lt primena, kad po žinios apie paramediko mirtį socialinius tinklus užliejo sukrėstų žmonių užuojautos ir liūdesio žinutės.

Vis dėlto po vienu iš įrašų pasirodė netikėtas ir daugelį šokiravęs komentaras, kurį parašė sportininkė Živilė Satkutė.

„Moterys be reikalo vyrų nežudo – matyt, buvo už ką“, – rėžė po vienu iš įrašų Ž.Satkutė.

Šį komentarą savo paskyroje paviešino ir turinio kūrėjas Benas Lastauskas.

Tiesa, kilus pasipiktinimui pati Ž.Satkutė aiškino, esą jos komentaras buvo „socialinis eksperimentas“. Jos paaiškinimas buvo pateiktas išplatintame pranešime spaudai:

„Tai buvo sąmoningai dviprasmiška frazė – nei teisinanti, nei smerkianti. Ji nebuvo nukreipta nei prieš velionį, nei prieš įtariamąją. Tikslas buvo vienas – patikrinti, kaip reaguos žmonės.

Rezultatas pasirodė iškalbingas.

Iš tūkstančių komentarų būtent ši frazė tapo taikiniu. Prasidėjo agresijos banga – įžeidimai, grasinimai, smurtinio pobūdžio žinutės. Nors pats komentaras nebuvo nei necenzūrinis, nei tiesiogiai įžeidžiantis, reakcija buvo kraštutinė. Tai atskleidė vieną svarbų dalyką – šiandien žmonės vis rečiau ieško tiesos. Jie ieško, kur išlieti savo pyktį. Socialiniai tinklai ima priminti distopinį scenarijų, kuriame realybė susilieja su kolektyvine agresija. Vienas sakinys gali tapti pretekstu viešam linčui, o žmogus – simboliniu priešu, į kurį nukreipiama visa sukaupta frustracija.

Šioje istorijoje išryškėjo ir viešų asmenų vaidmuo. Dalis jų aktyviai įsitraukia į konfliktus, o kartais ir patys juos kursto. Kritikai teigia, kad tokia komunikacija tampa būdu išlikti matomiems – per provokaciją, patyčias ar kitų žeminimą. Net ir bandant atsiriboti – blokuojant ar ignoruojant – skaitmeninė agresija vis tiek pasiekia.

Tai dar kartą parodo, kaip sunku šiandien išvengti virtualios minios spaudimo. Visa ši situacija kelia esminį klausimą: kur yra riba? Kiek dar leisime miniai „teisti“ žmones be įrodymų? Kada leisime teisėsaugai dirbti savo darbą, o patys susilaikysime nuo skubotų verdiktų? Tokie eksperimentai atskleidžia ne tik problemą, bet ir jos mastą. Neapykantos kultūra internete turi realias pasekmes – psichologinį spaudimą, emocinį išsekimą, o kai kuriais atvejais net savižalą ar savižudybes.

Ne visi yra atsparūs. Nors vieniems tai gali atrodyti tik „komentarai internete“, kitiems tai gali tapti paskutiniu lašu“, – teigta atsiųstame pranešime spaudai.