Fejerverkų karalius Gytis Lagunavičius: „Tėtis man vis duodavo per nagus už bombikių gaminimą“

Kažkada, pamena Gytis, fejerverkus gaminančiai ir profesionalų pirotechnikos paslaugas teikiančiai jo įmonei „Blikas“ svarbiausias metų įvykis būdavo Arūno Valinsko organizuojami Nidos festivaliai: „Kaip sakydavo pats Arūnas, kiek pinigų likdavo iš bendros festivalio sąmatos, tiek ir skirdavo fejerverkui. Ir sumos tais laikais atrodydavo įspūdingai. Gavę jo užsakymą, susikraudavome visą turimą įrangą, iššluodavome sandėlius ir pajudėdavome prie jūros. Gražūs būdavo festivaliai, daug žmonių susirinkdavo. Ir vakarėliai, sako, būdavo smagūs, tik mes jų nematydavome – nuo pat ryto krantinėje savo bombikes rikiuodavome...“

Kelerius pastaruosius metus dar labiau nei kadaise itin populiariam muzikos renginiui „Bliko“ komanda ruošiasi rugsėjį savo pačių organizuojamam festivaliui „Vilniaus fejerija“. „Per jį pasitikriname, ką galime, mokame, pasikviečiame profesionalų iš kaimyninių šalių, kad gandą apie mus – įmonę ir festivalį – neštų po pasaulį. Savos šalies lygį mūsų komanda – apie dvidešimt žmonių – jau tikrai peraugusi, tad per „Fejeriją“ Vingio parke rodome tai, ko kitomis progomis Lietuvoje nepamatysi, – pasakoja Gytis. – O miestų ir asmeninės šventės – kasdienė mūsų duona. Kartais net važiuodami vykdyti užsakymo nežinome, kam jis skirtas: jubiliejui, įmonės spartakiadai ar – vestuvėms. Pastarąsias dažnai išduoda specifinis pageidavimas – širdelė su jaunųjų vardais. Tai mes vadiname sodo fejerverku – širdelė ir raidės išdėliojamos iš pirotechninių fontanų ir spalvotų liepsnų. Įmanoma tą pačią širdį ir į dangų iššauti, bet ji gali pasisukti taip, kad matysime tik brūkšnelį.“

Kartais paleisti fejerverką – rimtų rimčiausia užduotis: „Ne kartą lipome į televizijos bokštą, nes jubiliejų padangėse esančioje kavinėje švenčiantys žmonės norėjo gėrėtis ugnimis lauke, virš galvų. Dažniau pasitaiko, jog vestuvės vyksta gamtoje – miško sodyboje, kur šaudyti negalima. Tada, jei šalia yra koks ežeriukas, vežamės plaustą, šaudome nuo jo. Vieną didžiausių vestuvių fejerverkų teko leisti nuo Palangos tilto. Labai patogu – ir saugu, ir vietos užtenka. Galime visokius menus kurti, vos ne horizontaliai šaudyti.“

Tų menų, sako Gytis, žmonėms tikrai reikia. Ypač tą pajuto prieš krizę, kai, be fejerverko, nevyko nė vieno renginio. „Žmonės keliauja iš renginio į renginį, lygina, ką ten matė, ką mato čia. Geriausia reklama – iš lūpų į lūpas. Dauguma ateina žinodami savo pageidaujamą muziką, kartais ji būna visai netinkama fejerverkui – kokia nors lėta, tada tenka sukti galvą, kaip čia išsivynioti...“ – dėsto darbo specifiką.

Savo šeimos šventes tikriausiai paverčiate mažu fejerverkų festivaliu?

Ne – nei per savo asmeninę, nei per žmonos ar vaikų šventes nė karto nesu iššovęs.

Kodėl? Per daug ugnies prisižiūrite darbe, kad paskui ji dar džiugintų?

Matyt. Be to, mūsų šeimoje poreikio švęsti su fejerverkais tikrai nėra. Maksimum – bengališkoji ugnelė, torto fontanėlis. Su gide dirbančia žmona Lena auginame septyniolikos Austę Mariją, penkiolikos Tėją ir septynerių Aurorą. Pas mane į darbą jos nesiveržia, nes yra mergaitės. Joms gal geriau naujas sijonas nei fejerverkas. Vyresnėlės žiūri į kitą pusę nei aš – į teisę, filologiją. Nebent Aurorai kada nors tos ugnelės patiks – ji labai judri, daug kuo domisi. Aurora ir šiaip visko daugiau mato, o kai augo pirmosios dukterys, „Blikas“ kūrėsi, plėtėsi, mažai su jomis ir buvau. Darbai – naktiniai, savaitgalių nėra, Naujųjų metų – taip pat. Iki dabar su kolegomis Naujuosius švenčiame vasaros viduryje. Įprastai – kaip visi – sutikau tik 2009-uosius. Dėl krizės tąsyk užsakymų turėjome nedaug, likau namie su šeima, draugais, bet... supratau, kad kitąmet tikrai važiuosiu šaudyti. Ir toliau taip darysiu, nes nei miegoti, nei televizoriaus žiūrėti nesinori, o švęsti su visais, kai kolegos dirba, – nei šis, nei tas. Jau dvidešimt metų kelios valandos po Naujųjų metų sutikimo su bendradarbiais susirenkame biure, paruošiame sumuštinukų, iššauname šampaną ir išsiskirstome po namus.

Nuo ko prasidėjo jūsų draugystė su ugnimi? Reikėjo berniukams degtukų?

Taip – nuo žaidimų. Tėtis, chemijos mokytojas Jonas Lagunavičius, mus su broliu Arūnu chemija kaip reikiant užkrėtė. Abu važinėjome po olimpiadas, o paskui, manau, ten ir stojome, nes mokytis nieko nebereikėjo, – abiem šitas mokslas tarsi į kraują įaugo kartu su namų sienomis. Tėtis man vis duodavo per nagus už bombikių darymus, kartodavo, kad nuėjau klystkeliais, o brolis, va, mokslą daro – rimtas žmogus. Arūnas dirba bendrovėje „Thermo Fisher Scientific“ – chemijos mokslų daktaras, laboratorijos vedėjas, fermentų išradėjas. Nors vienas šeimoje į žmones išėjo (šypteli).

Tų mano klystkelių pradžių pradžia – mokyklos laikais, kai Jaunųjų technikų stotyje su draugais lankėme chemikų būrelį. Pirmiausia išmokome pasidaryti ašarinių dujų – tos, lengvai pagaminamos, nėra tvarios, nenaudojamos pramonėje, bet vaikų žaidimams puikiai pakanka. Paleidome dujų troleibuse, paskui – mokykloje. Iš troleibuso pabėgome, o mokykloje kliuvo rimčiau, nes kitų įtariamųjų šiuo nusižengimu nebuvo, – vyko visuotinis mokytojų susirinkimas, mūsų vadovas, dabartinis švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus, atsidūrė Saugumo komitete, turėjo aiškintis, ko ten vaikus primoko.

Jau vėliau, universitete, būdavo tradicija, kad per Chemikų dienas studentai patys padarydavo kokį nors fejerverkėlį. Iš pradžių padėjo vyresnieji, o ir patys buvome visko prisiskaitę, tad jau nuo kokio antro kurso prisipirkdavome cheminių medžiagų ir kilogramą kitą mišinuko susimaišydavome. Tada mūsų fejerverkų prisireikė ir Fizikos fakultetui, juos pastebėjo ir Saulius Pilinkus bei Saulius Paukštys, kurie kaip tik tada buvo užsiėmę paminklo amerikiečių muzikantui Frankui Zappai reikalais. Sulaukę susidomėjimo, graužėme caro laikų knygas ir vis rimčiau ėmėmės to ugnelių žaidimo.

Dekanas pritarė, palaikė, bet kartą eksperimentuodami prisidarėme bėdos – užsidegė fakulteto laboratorija, atlėkė dvi gaisrinės... Gavome dešimties rublių baudą.

Baigęs universitetą, dvejus metus jame dirbau moksliniu bendradarbiu – sintetinome skystuosius kristalus. Tačiau žmonėms reikėjo fejerverkų, o man patiko juos kurti. Supratau, kad ant dviejų kėdžių neišsėdėsiu, akademinį darbą mečiau. Įsivažiavome, judame į priekį – pradėjome prekiauti fejerverkais, įranga, ėmėmės lazerių.

Su filologe Lena esate nuo studijų laikų. Kaip ji tuomet vertino jūsų žavėjimąsi ugnimi?

Juokingas sutapimas – kartu apsigyvenome tą dieną, kai padegėme laboratoriją universitete. Iš pradžių ji į mano veiklą irgi, matyt, žiūrėjo kaip į pažaidimą, paskui įprato. Duonai iš tų ugnelių uždirbu. Dar ir sviestui lieka.

Bet šis darbas – pavojingas?

Klysti galima tik kartą – ir gaminant, ir leidžiant fejerverkus reikia laikytis daugybės saugumo reikalavimų, saugos atstumų. O dar garsas, triukšmas... Be to, nei ceche, nei vežant pirotechniką užsakovams negalima rūkyti – tai šventa taisyklė. Man ji nėra aktuali, bet kai kurie kolegos – rūkantys. Darbas atpratino ne tik nuo cigarečių, bet ir nuo vėlavimo. Juk tokia specifika, kad griežtai turi iššauti laiku, kaip sutarta. Užtat sunkiai suprantu, pavyzdžiui, statybininkus, kurie aiškinasi: „Šiandien nespėjau baigti, vėluoju, ateisiu ryt arba poryt.“ Sakau: „Gerai, tavo jubiliejui ir aš nespėsiu paruošti fejerverko. Iššausiu kitą dieną.“

O randai ant rankų – dėl sužeidimų darbe?

Vienas – nuo šašlykų iešmo, kitas – nuo stiklo, jis krito, o aš gaudžiau. Apdegęs dėl darbo buvau tik kartą: sodyboje savaitgalį krapščiausi prie raketų – ruošiau mišinį ir jas užkalinėjau, viena jų ir sprogo. Lena tuo metu laukėsi Austės. Nusideginau kairę ranką, ilgam liko randas. Ir, kas keisčiausia, duktė nuo gimimo toje pat vietoje turi kartais pasirodančią pigmentinę dėmę.

Kalbant apie nelaimes, skaudžiausias nutikimas, koks galėjo būti, – mano verslo partnerio Arūno Balsio žūtis 2000-aisiais. Jis žuvo gamindamas pirotechniką. Šis įvykis visus kaip reikiant supurtė, bet neturėjome minčių mesti to, ką pradėję. Arūno žmona liko dirbti pas mus, yra įmonės bendraturtė, tęsia jo pradėtą reikalą. Ne tik mane tos ugnelės ilgam įtraukė...