Fenotipologas Giedrius Švetkauskas: „Man veido nuskaitymas trunka dvi sekundes“

Anot 13 metų fenotipologija besidominčio ir pagal jos kūrėjo Marko Lučino sistemą dirbančio Giedriaus, ši technologija leidžia profesionaliai padėti žmonėms pažinti savo prigimtinius charakterius, kuriuos atspindi jų unikalūs veido bruožai. Giedrius veda pažintines paskaitas „Apie ką sako tavo veidas?“ ir organizuoja M. Lučino fenotipologijos seminarus Lietuvoje bei užsienyje. Jis teigia, kad Lietuvoje yra jau apie 1000 šią technologiją išmanančių specialistų. Kuo kiekvienam iš mūsų ji gali būti naudinga?

Ar veidotyra ir fenotipologija – tas pats? Teko girdėti, kad žmogaus veido bruožus su jo charakteriu mėginta susieti jau senosiose Rytų kultūrose: Kinijoje, Indijoje, ja domėjosi graikų filosofai, vėliau – Leonardo da Vinci.

Teigiama, kad maždaug prieš 2000 metų senovės Indijoje ir Kinijoje mėginta iš žmogaus veido pažinti jo charakterį ir šias žinias panaudoti praktiškai. Tuomet atsiradęs mokslas vadinosi fiziognomika. Prieš daugiau nei šimtmetį gyvenęs italų kriminologas ir antropologas Cesare Lombroso naudodamasis fiziognomika tyrė nusikaltėlius ir bandė susieti žmogaus veido bruožus su tam tikru elgesiu. Vėliau estų biologas, kinologas, etologas Markas Lučinas, kurio mokinys ir pats esu, sukūrė ir patentavo naują technologiją – fenotipologiją. Studijuodamas Žemės ūkio institute Maskvoje jis tyrinėjo gyvūnus ir stebėjo, kaip išorinis genetinis vaizdas, vadinamasis fenotipas, daro įtaką fiziologinio objekto – nesvarbu, gyvūno ar žmogaus – elgesiui. Pamatęs tam tikrų dėsningumų, juos su kolege Nelli Orlovskaja susistemino ir patentavo Rusijoje, Estijoje, JAV ir kitose šalyse.

Žodžiai „veidotyra“ ir „veidoskaita“ yra sukurti iš M. Lučino besimokiusių žmonių, bet tai – ne fenotipologija. Ne vienas M. Lučino Fenotipologų klubo narys, kuriam teko išbandyti vadinamąsias veidoskaitą, veidotyrą ir fenotipologiją, teigia, kad technologijų švarumas skiriasi kaip diena ir naktis.

Papasakokite daugiau apie sąsają tarp žmogaus charakterio ir jo veido bruožų. Gal yra koks nors mokslinis paaiškinimas, kaip tai, kokie esame, susiję su tuo, kaip atrodome?

Fenotipas – tai išorinis genetinis vaizdas. Pateiksiu analogiją. Jeigu pro mažą kačiuką ir mažą kiškutį prabėgs peliukas, jį puls ne kiškutis, o kačiukas. Kodėl? Todėl, kad kačiukas, jei lyginsime jį su kiškučiu, yra plėšrus gyvūnas. Iš kur tai žinome? Matome iš snukučio. Iš kačiuko snukučio matome, kad jo iltiniai dantys, lyginant su visu organizmu, yra ryškiai išreikšti ir jų struktūra tokia, kad stresinėje situacijoje pačiuptai aukai neįmanoma pasprukti. Kiškio dantų kaulinė struktūra kitokia, tad jei kiškis sumanytų ką nors pulti, bandydamas atkąsti kito organizmo mėsos paprasčiausiai juos išsilaužtų. Būtent iš tos kaulų ir odos struktūros matosi, biologinis objektas yra labiau plėšrus ar neplėšrus. Matosi intelektinės savybės, kiti niuansai.

Pateiksiu antrą analogiją. Fenotipiškai vertinant biologinį objektą visada labai svarbu pažiūrėti, kaip jį veikia aplinka. Įsivaizduokite beržą. Jis gali augti miške, o gali – ant uolos krašto. Net jei bus išaugęs šonu, ilgainiui vis tiek stiebsis į viršų. Medis bus nuskurdęs, kreivas, nes augs ne pačiomis tinkamiausiomis sąlygomis, bet vis tiek jis – beržas. Fenotipiškai matysis, kad iš esmės tai yra beržas, tiktai aplinka jį suformavo truputėlį kitokį nei beržą, augantį miške.

Dar viena analogija. Kartais žmogus gali būti neagresyvus, labiau stresuojantis, neplėšrus. Santykinai jį pavadinkime kiškučiu. Tas kiškutis gali būti paprastas kiškutis, bet gali būti kiškutis karatistas – išmokytas gintis. Jis nebus agresyvus, pirmas nepuls, nes neturi tokių kompensacinių reakcijų, bet jei jį kas puls, mokės gintis, nes yra treniruotas. Kartais mes matome galingą, plėšrų, valdingą, savo pozicijos neužleidžiantį, dominuojantį žmogų. Pavadinkime jį liūtu. Reikia tikrinti, ar liūtas yra džiunglių liūtas – džiunglių valdovas, ar tai iš Kauno zoologijos sodo truputėlį mišrūnas, kurį prižiūrėtojas ruošė cirkui, nedavė ėsti. O jei prižiūrėtojas buvo silpnos psichikos, iš liūto dar ir tyčiojosi, tas liūtas gali būti šiek tiek neurotiškas. Bet šių dviejų liūtų panašumas tas, kad jie turi tuos pačius duomenis ir stresinėmis aplinkybėmis reaguos taip pat, t. y. atkišus ranką vis tiek čiups, plėš, kąs. Dėl to, kad abu yra plėšrūs.

Analizuojant fenotipiškai, būtina žiūrėti, kaip biologinis objektas „surėdytas“, paskui vertinti, kokią įtaką daro aplinka. Kaip tam tikri veido bruožai susiję su kompensacinėmis reakcijomis, parodysiu pavyzdžiu, kurį seminaruose pateikia M. Lučinas. Įsivaizduokite žemo ūgio vyrą. Iš karto atsiprašau visų žemo ūgio vyrų, kurie skaitys šį straipsnį, ir moterų, kurios turi žemo ūgio vyrus. Taigi pirmas punktas yra fiziologija – žemas ūgis. Antras punktas, pagal kurį susisteminta ši technologija, yra psichofiziologija. Tai reiškia, kad žemo ūgio žmogui viskas aplinkui atrodys padidinta. Lietuvoje, jei lyginsime su tuo, kaip aplinką mato aukštaūgiai, žemo ūgio vyrui visi aukšti vyrai atrodys lyg milžinai, nes didžioji dalis vyrų yra aukšti kaip krepšininkai, visi objektai atrodys padidinti. Trečias punktas – charakteris. Labai tikėtina, kad Lietuvoje toks vyras bus šiek tiek nepasitikintis savimi. Antai Italijoje yra labai daug žemo ūgio vyrų ir jiems tai netrukdo. Jeigu žvelgsime į Lietuvą, Rusiją ir aplinkinius kraštus, didelė tikimybė, jog žemo ūgio vyras bus nepasitikintis savimi dėl to, kad vaikystėje kieme visi prie jo kabinėdavosi, jį skriausdavo. Jeigu jis į mokyklą atvažiuodavo su tėčio „Maybach“ arba „Bentley“ su apsauga ir matė pasaulį tarsi pro šiltnamio stiklą, tokių problemų, greičiausiai, neturės. Bet labai gali būti, kad žemo ūgio jaunuoliui, tarkime, užaugusiam viename iš daugiaaukščių Vilniaus rajonų, nuolat reikėdavo už save gatvėje „pastovėti“. Iš to kyla ketvirtas punktas – vadinamoji kompensacinė reakcija. Ką mažo ūgio vyras siekia daryti? Jis stengiasi visiems įrodyti, kad yra kietas, dominuoti. Jeigu supaprastintume šį pavyzdį, klausčiau – ar gali žemo ūgio vyras, turintis geras smegenis ir pakankamai pinigų, nusipirkti mažą automobilį? Teoriškai gali. Praktiškai pirks didžiulį – kad save truputėlį kompensuotų.

Kiek tie bruožai yra stabilūs, kiek juos galima formuoti?

Jeigu žmogus iš prigimties yra agresyvus, atsparus stresui, linkęs į riziką, adrenaliną, jį galima formuoti. Pavyzdžiui, žmogus, turintis geras smegenis ir tikrų plėšrūniškų bruožų, dažniausiai sprendžia problemas atimdamas norimą daiktą, o ne galvodamas. Kuris nepasižymi plėšrūniškais bruožais, o išsiskiria gerais intelektiniais duomenimis, tas reikalus tvarko naudodamas smegenis, nes jėgos atakuoti neturi. Taip, jį galima treniruoti ir padaryti truputėlį agresyvesnį, bet labai agresyvaus padaryti nepavyks. Plėšrūniškų duomenų turintį žmogų irgi galima „šlifuoti“ ir jis įpras susilaikyti nuo atakos ir naudoti smegenis. Bet stresinėmis aplinkybėmis, kai reikės kovoti dėl išgyvenimo, jis vis tiek atakuos, o tas, kuris neturi kuo pulti, neatakuos, nebent reikės gintis. Taigi kai ką galima formuoti, o kai ko – ne. Jeigu kalbėtume apie veido bruožus, kaulų struktūra – žandikaulis, nosis, kaukolė, skruostikauliai, kaklo ilgis – per gyvenimą nesikeičia. Šiek tiek gali keistis, bet, naudojant analogiją, taksas per gyvenimą dobermanu netampa. Ilgakojis dobermanas trumpakoju taksu irgi netampa. Yra tam tikros ribos. Tai reiškia, kad taksas gali būti daugiau arba mažiau agresyvus, bet savo trumpomis kojytėmis raus urvus kur kas geriau, nei tai darys dobermanas. Taigi kietieji audiniai beveik nesikeičia. Tarkime, nosis netrumpėja ir neilgėja. Būna, kad kai žmogus patiria labai daug vidinių išgyvenimų, jo išorinis vaizdas pasikeičia. Pavyzdžiui, veidas visą gyvenimą buvo putlokas, o paskui išdžiūsta, pasidaro kaulėtas. Ezoterikoje tai vadinama kūno transmutacija ir reiškia, kad keičiasi kai kurie bruožai. Bet tokie atvejai labai reti. Akių rainelės taip pat nesikeičia. Esu net skaitęs apie vieną tyrimą, kai žmogui dėl mados bandė pakeisti akių rainelės spalvą, tačiau jis vos neapako ir tada grąžino buvusią akių spalvą. Ausys taip pat nedidėja ir nemažėja. Yra stereotipas, kad senų žmonių ausys užauga. M. Lučinas į šį klausimą yra atsakęs taip: dažniausiai didžiaausiai išlieka ilgaamžiai. Tai nėra šimtaprocentinė taisyklė, bet tokia yra tendencija. Kai matote senyvus žmones didelėmis ausimis, nemanykite, kad jos užaugo, – jie tiesiog jas tokias jau turėjo. O štai minkštieji audiniai keičiasi. Pavyzdžiui, žmogaus lūpos buvo putlios – tapo labai kietos, siauros, jų beveik neliko. Taigi kai kas keičiasi, bet ne kardinaliai. 

Kai kurie tyrinėtojai tvirtina, kad tikrieji veido bruožai susiformuoja tik sulaukus 40 metų. Žmogui augant, bręstant ir senstant jie keičiasi – ar tuomet keičiasi ir charakteris? Kaip į tai žiūrima fenotipologijoje?

Bruožai keičiasi, kažkiek koreliuoja su kiekvienu gyvenimo etapu. Į vaiko fenotipą rekomenduojama žiūrėti nuo 3 metų. Tada didžioji dalis parametrų, tokie, kaip užsispyrimas, gebėjimas priešintis įpiršimui, komerciniai instinktai, seksualiniai duomenys, jau matosi. Gal tik nelabai matosi tie, kuriuos galima nustatyti iš nosies, nes vaiko nosytė gali būti trumputė, o štai paauglio – ilga. Kai kurie niuansai keičiasi, dėl to galima vertinti žmogaus bruožus jau vaikystėje, bet aiškiausiai matosi, kai jis yra paauglys. Tuomet galima vaikams, pavyzdžiui, padėti renkantis profesiją.

Toliau reikia žiūrėti, kaip tą žmogų formavo aplinka. Įsivaizduokite, imame ir klonuojame žmogų. Abu įterpiame į dvi skirtingas aplinkas. Kiekvienam jų būdingi tie patys trys bruožai: nestandartinis kūrybinis arba kriminalinis mąstymas, geri komerciniai instinktai ir aktyvumas. Vieną tokį nestandartiškai mąstantį, polinkį į kriminalą turintį, pragmatišką ir aktyvų žmogų apgyvendinkime labai skurdžiai gyvenančioje šeimoje, kur nėra nieko šviesaus ir vyrauja didžiulis kriminalas. Kitą įkurdinkime milijardierių Rockfellerių šeimoje. Pastaruoju atveju tikėtina, kad tas žmogus bus bankininkas, kuris pragmatiškai, aktyviai užsiiminės finansiniu kriminalu. Finansinis kriminalas – tai ne nusikaltimai. Tai nestandartinis mąstymas, sugalvoti nauji instrumentai ir schemos, kaip įsisavinti pinigų, kurie gali būti legalizuoti valstybės lygmeniu. Į prastą aplinką patekęs žmogus, tikėtina, užsiiminės buitiniu, pragmatiniu kriminalu, pavyzdžiui, vagystėmis. Ir vienam, ir kitam norisi materijos, abiejų veido bruožai vienodi, tik vieno labiau išreikštas žiaurumas, griežtumas, ant veido gal ir kokį randą pamatysime, nes tokius bruožus suformavo jo aplinka. Žmogus, augęs respektabilioje aplinkoje, atrodys kitaip. Jis atrodys turtingas. Tačiau užsiiminės tuo pačiu, tik kitame kontekste.

Jeigu reikėtų įvardyti procentais, kiek žmogų veikia aplinka?

Neseniai M. Lučino kolegė Nelli atsakė, kad 30 proc. veikia aplinka, 70 proc. pasireiškia genai. Ką tai reiškia? Tarkime, žmogus yra hiperaktyvus: jam lengviau lakstyti, negu sėdėti ir galvoti. Jeigu reikia, jis gali apsimesti, kad yra neaktyvus, bet kiek ilgai apsimetinės? Jam tiesiogine to žodžio prasme kraujas kals į smegenis ir smegenys norės „išlakstyti“ tą kraują, dėl to žmogui reikės pajudėti. Yra žmonių, kurie iš prigimties, genetiškai, yra neaktyvaus charakterio. Tai reiškia, kad jiems lengviau sėdėti ir galvoti, nes keltis – stresas. Jie, pavyzdžiui, atėję į darbo pokalbį gali apsimesti ir sakyti: „Aš labai aktyvus žmogus. Aš lakstysiu.“ O paskui darbdavys mato, kad tas žmogus daugiau sėdi, negu laksto. Dėl to, kad jis yra genetiškai neaktyvus. Taigi kažkiek apsimesti galima, bet streso metu vis tiek pasireiškia genai. Kodėl sakau „streso metu“? Ramiomis sąlygomis, jeigu kalbėtume analogijomis, tiek liūtas, tiek kiškis yra ramūs, bet stresinėmis liūtas atakuos. Dėl to, kad jame yra „instaliuotos“ plėšrūniškos reakcijos. Kiškis neatakuos, nebent savo letenėlėmis ginsis arba bėgs, – jis neturi galimybių atakuoti. Lygiai taip pat yra su žmonėmis. Pavyzdžiui, žmogaus yra išreikštas emocingumas, polinkis provokuoti, jausmingumas, o temperamentas nėra išvystytas – žmogus neturi reakcijų greit užsivesti, greit ataušti, greit pradėti, greit užbaigti, greit įsimylėti, greit „išsimylėti“. Tam jam reikia laiko ir išoriškai jis atrodys santūrių, šaltų emocinių reakcijų. Tačiau, kadangi charakteris yra emocingas, viduje šėls audra. Tik išorė rodys: koks ramus, kaip belgas. Greito užsiplieskimo nėra. Temperamentą galima ugdyti save gainiojant arba prašant kitų gainioti – kad atsirastų įprotis greitai daryti dalykus. O štai juodaodžiai iš prigimties yra labai temperamentingi: jie stovėdami dainuoja, juda... Temperamentas yra gebėjimas iš „nulinės“, arba ramios, organizmo būsenos pereiti į aktyvią, iš aktyvios – į „nulinę“.

Ar turi kokios nors reikšmės žmogaus veido asimetriškumas, spalva, strazdanotumas, randuotumas, plastinių operacijų metu atliktos korekcijos ir pan.?

Veido asimetriškumo ir strazdanų nekomentuosiu, taip pat negaliu pasakyti, kiek randai žmogų veikia fiziologiškai, bet psichologiškai tikrai veikia. Jeigu žmogus ant veido turi randą, tikėtina, jis dėl to kompleksuoja. Tai gali lemti, kad prie nepažįstamųjų truputėlį drovėsis, nesvarbu, jis liūtas, pantera ar pan. Bet plastinės operacijos (sakykime, žmogus ką nors pakeičia fiziologiškai: „prispaudžia“ atlėpusias ausis, patrumpina nosį ar suplonina jos galiuką, atlieka žandikaulio korekciją) turi tam tikros įtakos. Pateiksiu pavyzdį. Kalbamės su viena mergina iš Didžiosios Britanijos. Matau, kad lūpos šiek tiek papūstos. Klausiu, ar buvo daryta kokia nors chirurginė lūpų intervencija. Sako: „Lūpų nekoregavau, bet man nosies kuprelę nupjovė ir smakrą priaugino.“ Įsivaizduokite: kiškučiui uždeda liūto kaukę ir jis mato, kad aplinkiniai į jį reaguoja kaip į liūtą, bet pačiam vis tiek baisu – juk viduje jis tebėra kiškutis. Ilgainiui žmogus pripranta prie savo naujo vaizdo ir visai kitokios reakcijos į jį, pasitikėjimas savimi auga, bet agresija – liūtiška savybė – neatsiranda.

O kaip pagal tam tikrus veido bruožus galėtume išsirinkti sau porą? Antroji pusė turėtų būti panaši į mus ar, atvirkščiai, turėti visai kitokius veido bruožus?

Reikia pasižiūrėti (bet čia išmanant fenotipologiją), kad charakteriai nebūtų per daug skirtingi ir konfliktiški. Jeigu matome, kad vienas poroje per daug dominuos, o kitas negalės dominuoti ir jam tai bus diskomfortas, užprogramuotas konfliktas. Fenotipiškai visi žmonės vienas kito atžvilgiu stresinėmis aplinkybėmis yra probleminiai. Vieni daugiau, kiti mažiau. Kai vyksta skyrybos, pasireiškia tikrieji charakteriai. Dėl to porai reikia tokių charakterių, kad vienas su kitu labiau derėtų, t. y. nebūtų konfliktų. O jeigu partneriai vienas kitam dar ir patinka, į gyvenimo pabaigą ir meilė gali atsirasti. Kartais būna, kad žmonės vienas kitą labai traukia. M. Lučinas tai vadina narkozės būsena. Bet sako, kad narkozė vieną dieną baigiasi ir lieka tikrieji charakteriai. Kai ta narkozės, arba įsimylėjimo, būsena praeina, kyla klausimas, ar charakteriai vienas kitam tinka. Jeigu netinka, prasideda problemos. Kitas niuansas: moterys labai dažnai suknelę renkasi iš dvidešimties, kol išsirenka, o vyrą pasirenka iš trečio pasitaikiusio varianto. M. Lučinas neabejoja: „Jeigu pasidarytumėte fenotipologinę analizę, iš 500 kandidatų 10 000 km spinduliu tikrai atrastumėte gerų, jums tinkančių variantų, kuriems ir jūs tiktumėte.“ Trečias aspektas: reikia, kad žmonės vienas kitą papildytų, nes šeima – nelyginant uždaroji akcinė bendrovė, kurioje yra direktorius, komercijos vadovas, vadybininkas ir pan. Jeigu, sakykime, vyras yra stipriai dominuojantis, valdingas, pragmatiškas verslo ryklys, jam žmonos reikia tarsi aptarnaujančio personalo, kad jis gautų tai, ko negauna versle, o ji gautų tai, ko negali pasiimti, nes neturi tokių duomenų, kokių turi vyras. Jeigu moteris yra stipri, jai nebūtinai reikia tokio paties stipraus vyro dėl to, kad liūtė su liūtu arba vienas kitam gerkles perkąs, arba poroje nuolat kils buitinių konfliktų. Dėl to stiprios moterys dažnai intuityviai pasirenka silpnesnius vyrus ir būna dėl to labai nepatenkintos ir nelaimingos. Stipriai moteriai rekomenduojama pasirinkti dvasiškai tvirto charakterio, ideologiškai arba intelektualiai stipresnį vyrą. Tada ji jaus, kad jis ne toks galingas, bet yra jai kaip dvasinė atrama, kad jis ją atlaiko, nors nėra toks agresyvus. Stipriai, valdingai, plėšriai, su gera komercine uosle moteriai vyras dažniausiai nėra reikalingas. Tiesiogine to žodžio prasme. Nes ji viską gali nuveikti pati. Ji tai jaučia ir bando versti savo kiškutį lakstyti, ką nors daryti, o jis tam neturi duomenų. Jeigu iš anksto žinome, koks yra vieno ir kito žmogaus charakteris ir jo niuansai, mums lengviau kartu gyventi. Jeigu yra kardinalių skirtumų, žmonės poroje negali net susišnekėti, nes vienam atrodo vienaip, kitam – kitaip. Vienas labiau mąsto logiškai, kitas yra emocingesnis, vienas – jausmingesnis, kitas – tiesmukiškesnis, o kiekvienas iš esmės yra teisus, nes skirtingai mato pasaulį. Tai suvokdami, galime į tą žmogų pažiūrėti su didesne empatija, geriau jį suprasti ir išvengti konfliktų.

Vėl pasinaudosiu analogija. Kartais būna taip, kad taksas ir dobermanas vienas kitą traukia ir vienas be kito negali. Bet kai trauka praeina, vienas bėga į vieną pusę, kitas – į kitą, nes vienam lengviau su ilgakojais, kitam – su trumpakojais. Fenotipiškai pagal šitą analogiją galima matyti, kas laukia žmonių, turinčių tam tikrą bruožų kombinaciją. O kaip jiems toliau susidėlios gyvenimas, jau kitas klausimas. Kai aš susipažinau su savo dabar jau daug metų mylima žmona, po savaitės organizavau pirmą M. Lučino seminarą ir Markui ją parodžiau. Jis pasakė, kad gyvensime taip ir ne kitaip. Mes taip ir gyvenam. Suprantu savo ir žmonos elgesio strategijas, niuansus, kas dominuoja, kuris iš mudviejų greičiau pasiduoda stresui. Iš pradžių buvo noras maištauti ir sakyti: „Kodėl man nedavė tokių savybių, o jai davė?“ Bet galiausiai supratau, kad esmė yra rezultatas – santykių harmonija. Pripažinau, kad aš taip sukurtas, ir ėmiau geriausiu būdu išnaudoti tai, ką turiu.

Ar yra bruožas, be kurio santykiai poroje – neįmanomi?

Poroms labai svarbu žinoti, kad yra toks fenotipinis bruožas – lytinio potraukio, arba libido, poliariškumas. Jei žmogaus lytinio potraukio poliariškumas išreikštas nestipriai, kai jam prireikia sekso, jo gali reikėti daug, bet kur, bet kaip ir bet kada. Paskui stoja fazė, kai sekso nereikia. Žmogus gali ramiai be jo gyventi. Tai dažnai sutampa su kokiomis nors gyvenimiškomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, daug mokslų, darbo, nėra partnerio. Kai nėra lytinių santykių, tokio žmogaus organizmas iš principo nepatiria didžiulio diskomforto. Jeigu žmogus neturi minėto fenotipinio bruožo, jam seksualinių santykių norėsis visada. Jeigu jis kiškutis, lauks, kol jam pasiūlys; jeigu jis liūtas, pats sieks pasiimti tai, ko jam reikia. Poliariškumas būdingas tiek vyrams, tiek moterims, tačiau pastarosioms būdingas labiau. Iš čia atsiranda stereotipas, kad moterims, pagyvenusioms santuokoje, nereikia lytinių santykių. Atseit vyrai nori dažniau. Poroje tą dalyką būtina žinoti, kad būtų galima susiderinti, nes kai atsiranda vaikų, turto ir t. t., o seksualinis ritmas nesutampa, šeimos byra. Kai matyti, kad vieno yra išreikštas lytinis poliariškumas, o kito – ne, galima daryti kaip prekybos centre akcijų, nuolaidų, išpardavimą, atidirbimą, t. y. įmanomas pragmatiškas šio klausimo suderinimas... Kalbu ciniškai, galbūt skamba šiurkštokai, bet jeigu žmogui svarbi šeima, jis, žinodamas partnerio fiziologinius poreikius, kreips į juos dėmesį.

Kiek laiko reikia žvelgti žmogui į veidą, kad būtų galima ką nors nuskaityti?

Man veido nuskaitymas trunka dvi sekundes: vieną sykį pažiūriu iš priekio, kitą – iš šono. Tada galiu pasakoti užsimerkęs.

Ar tikslus būna nuskaitymas?

M. Lučinas kuklinasi ir sako, kad jo fenotipologinės analizės tikslumas – 85–95 proc., aš sakau – 100 proc. Dažnai žmonės, linkę ginčytis, nesutinka su tam tikromis įžvalgomis, bet kai jiems sudėliojami atitinkami niuansai, pripažįsta, kad įžvalgos teisingos. Vaizdžiai tariant, iš karto matau, žmogus yra labiau lapė, liūtas ar kiškis. Kokie tos lapės ar liūto niuansai – kitas klausimas. Jau porą metų feisbuke, „Linkedin“, instagrame vykdau socialinę akciją #perskaitykmanocharakterį. Žmonės man rašo, aš iš nuotraukų analizuoju charakterius, o paskui kiekvienam jų pakomentuoju po 4 charakterio bruožus. Man yra parašę jau daugiau nei 12 000 žmonių. Sykį viena plėšri, valdinga moteris paklausė: „O netrukdo mano makiažas?“ Koks skirtumas. Lapė ir su makiažu, ir be jo yra lapė – plėšri, gudri, valdinga. Bendras vaizdas matosi, o į detales, jeigu yra interesas, galima pasižiūrėti giliau.

Ką jau dabar žmogus, perskaitęs šį interviu, galėtų pritaikyti savo kasdienoje naudodamasis fenotipologija?

Jeigu aš duočiau kokį nors konkretų patarimą, tarkime, sakyčiau: „Moterys ilgomis nosimis, ieškokite vyro ilga nosimi“, – jos imtų kreipti dėmesį į ilganosius vyrus. Bet vyras ilga nosimi gali būti seksualinis maniakas, sadistas, potencialus žudikas. O juk aš pasakiau tik apie nosį, ne apie kitus bruožus. Moteris susiranda tokį ilganosį vyrą, išteka – kažkur girdėjo, kažkas pasakė, kad taip reikia, o paskui įvyksta nelaimė. Kas už tai atsakingas? Juk visa kita gali neatitikti. Taksas ir pitbulis – abudu trumpomis kojomis, negali greitai lakstyti. Tačiau vienas šuo yra plėšrus ir patirdamas stresą atakuos, tad kitas šuo nuolat bus apgraužtas, gyvens tikrai šunišką gyvenimą.

M. Lučinas yra susisteminęs 140 veido parametrų. Pavyzdžiui, stora ausis – vienas parametras, plona ausis – kitas, ilga nosis – trečias, trumpa nosis – ketvirtas... Žmogus negali vienu metu turėti ir ilgos, ir trumpos nosies. Kartais būna, kad vieni bruožai dominuoja, o kiti viską susilpnina. Ir paaiškėja, kad žmogaus charakteris visai kitoks, nei būtų buvę galima pamanyti.