Festivalis „Akordeono muzikos savaitė“ įgavo vizualinę tapatybę, gimusią iš... oro

Jau septintus metus vykstanti „Akordeono muzikos savaitė“ niekuomet neturėjo vieno prekės ženklo. Su organizatoriais kasmet dirbę skirtingi menininkai gaudavo pilną laisvę vaizduoti festivalį taip, kaip diktavo fantazija ir tų metų šūkis. Šiemet festivalis vyks rugpjūčio 27 – rugsėjo 2 dienomis ir turėtų patraukti jaunesnės publikos dėmesį netipiniu ir todėl intriguojančiu naujuoju profiliu.

„Šiais metais, kai sugalvojome, kad norime turėti ilgaamžį vizualinį identitetą, aš iškart pasakiau kūrybiniems žmonėms, kad nenoriu jokių mygtukų, jokių klavišų, jokių dumplių, nes tai turi visi pasaulio akordeono muzikos festivaliai“, – teigė „Akordeono muzikos savaitės“ meno vadovas M. Levickis.

„Jau per pirmą susitikimą su Martynu ir jo komanda tapo aišku, kad šie žmonės į akordeoną žiūri šiek tiek kitaip. Tas požiūris nebuvo daiktiškas ar paprastai apčiuopiamas, turbūt tiksliau tai būtų vadinti filosofija. Todėl norėjosi rasti konceptualų sprendimą, kuris to požiūrio ir mąstymo gylio nesuredukuotų iki daiktinio pavidalo, – pasakojo dizaino agentūros „Folk“ kūrybos vadovas Ignas Kozlovas. – Pradėjome gilintis ne į tai, kaip atrodo akordeonas, o kaip jis veikia, kaip gimsta garsas ir kaip Martyno judesiai jį sukuria. Paaiškėjo, jog viso to pagrindas ir esmė yra oras: jo judėjimas ir valdymas akordeono viduje. Turėjome daugiau kūrybinių krypčių, bet viduje jau buvome „užsikabinę už oro“. Kai pristatėme Martynui idėją, jo veidas buvo iškalbingesnis už bet kokius žodžius, kambarys tiesiog nušvito. Tapo aišku, kad darom.“

„Jie mane nustebino tokiu pasirinkimu – užfiksuoti, nuspalvinti orą, kuris cirkuliuoja, kai groju. Visuomet esu už nestandartinius sprendimus. Bet, klausiau, kaip gi mes tai įgyvendinsime? Grįžome į savo kūrybines erdves eksperimentuoti: kas su popieriumi ir markeriais, kas su šviesos diodais. Keitėmės nuotraukomis. Po kelių savaičių su mūsų ir jų kūrybinėmis komandomis susitikome tamsiame kambaryje Menų spaustuvėje“, – pasakojo Martynas.

Įsijungė kameros, šviesos, M. Levickis užgrojo lietuvių liaudies kūrinį „Beauštanti aušrelė“. Pasirinkimas nebuvo atsitiktinis – kūrinys susijęs su šiais metais minimu Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiu, kuriam bus skirta dalis „Akordeono muzikos savaitės“ programos: joje skambės ir specialiai šiai progai kompozitorių parašyti kūriniai, kurie dar nebuvo atliekami viešai.

„Labiausiai džiuginęs momentas buvo visų įsitraukimas. Visą laiką jautėsi, kaip svarbu kiekvienam iš projekto komandos narių tai yra. Vis dėlto, kadangi rezultatas buvo kuriamas bandymo būdu, kas kartą nuskambėdavo „wow!“, išvydus, kaip ta pati kūrinio ištrauka gali skambėti vienodai, tačiau vizualizuotis visiškai skirtingai“, – prisiminė Ignas.

„Kolegos juokavo, kad fotosesijose itin sunku dirbti su vaikais ir gyvūnais, o kaip su oru? Iš tikrųjų, tai buvo iššūkis, nes nežinai, kuo viskas baigsis. Tu tiesiog nekvescionuojamai tiki idėja, tiki jos stiprumu, jos įdomumu, bet negali žinoti, į ką tai pavirs. Kita vertus, mane tai ir veža: įdomiau nežinoti, kas bus, nei žinoti, kad viskas pavyks. Šimtaprocentinės sėkmės dalykas visuomet suteikia saugumo, ne tik festivalyje, bet ir gyvenime. Tačiau draivo daugiau, kai nežinai. Kaip ir mūsų klausytojai – jie ne visada žino, kas jų laukia, bet tai ir yra variklis.“

Vis dėlto kūrybinis procesas buvo vaisingas: sukurta 10 „Akordeono muzikos savaitės“ vizualizacijos versijų. Tiek jų ir bus naudojama, be to, šalia bus pateikiama papildoma informacija: versijos numeris, techniniai fotografavimo parametrai, kiek laiko šviesos trajektorija buvo fiksuojama ir panašiai.

Vizualinio identiteto kūrimas padiktavo ir pačią festivalio temą – „Pakalbėkime apie orą“. Toks šūkis tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paviršutiniškas, bet iš tiesų jame slypi svarbūs dalykai. Juk pokalbis apie orą yra ir nepažįstamų žmonių komunikacijos užmezgimo kodas, ir pirmas žingsnis ekologinių problemų sprendimuose, ir ne tik tai.

„Aš manau, kad tas šūkis netgi taps mūsų trumpuoju manifestu ar bendrąja filosofine festivalio žinute. Smagu, kad lietuvių kalboje „oras“ turi daugiaprasmybę ir mes tuo žaisime, intriguosime klausytoją. Festivalyje kalbėsime ir apie laisvę, apie Lietuvos nepriklausomybę, ir šiuo atveju oras irgi yra simbolis, nes oras yra laisvė. Įkvepi jo pilna krūtine ir jautiesi laisvas žmogus“, – kalbėjo Martynas Levickis.

Tarptautinį festivalį „Akordeono muzikos savaitė“ ir jo kūrybinio proceso užkulisius pristatantį filmą galite pasižiūrėti čia: