Festivalių organizatorius Algirdas Barniškis-Blėka leidosi į gyvenimo kelionę su piligrimais

Visame pasaulyje garsaus piligrimų kelio atkarpą, besidriekiančią nuo Portugalijos miesto Porto iki Santjago de Kompostelos katedros Ispanijoje, Blėka jau senokai planavo įveikti.

Iš pradžių nė nenutuokė, ko iš tokios kelionės tikėtis. Juokavo, kad keliaus nuo tavernos iki tavernos, bet grįžęs kalbėjo visai kitaip ir rekomendavo kiekvienam tai patirti. Nors iš savo miestietiškos komforto zonos leidęsis į tokį nuotykį gali tikėtis visokių staigmenų.

„Jei turėjai kokių nors fizinių problemų – šiame kelyje viskas išlenda. Mano atveju apie save skaudžiai priminė traumuota koja. Kaip koks senas kriošena klibinkščiavau iki piligrimų nakvynės namų vienuolyne, o jie ant aukšto kalno. Liko bene 200 metrų – jaučiu, kad nenueisiu. Skambinau žmonai, savo Vaidai, toji jau skambino pažįstamiems krepšininkams, jų žmonoms ir gydytojoms, klausė kaip man padėti.

Kitą dieną nusiaubiau vietos vaistinę, o po poros dienų apie kojos skausmą išvis užmiršau. Vėliau išlindo nugaros skausmai, bet stengiausi į tai nekreipti dėmesio, – pasakojo A.Barniškis. – Kiekvienuose nakvynės namuose suvokdavau, kad turiu pernelyg daug daiktų, todėl iš vakaro išsiskalbtus ir pasidžiautus marškinėlius ten ir palikdavau. Ant kupros nešiesi tik 10 procentų savo kūno svorio, bet ir to ilgainiui pasirodo per daug. Eilinį kartą įsitikinau, kad mes turime per daug daiktų, drabužių. Visko pakanka daug mažiau.“

Iš pradžių Blėka keliavo su geru bičiuliu lietuviu. Po poros dienų kiekvienas jų pasirinko savo tempą, tačiau abu žinojo, kad bet kada gali vienas kitam paskambinti moralinio palaikymo ar kitokios pagalbos.

„Mes jautėme vienas kitą per atstumą, buvo ramu, žinant, kad šalia turiu draugą. Bet šituo keliu einantieji visi tampi draugais. Tuos pačius žmones vis susitikdavau piligrimų namuose. Ten savos taisyklės: po dešimtos vakaro niekas tavęs neįleis. Vidurnaktį į lovą neparsirasi. Miegi viename kambaryje su 30 žmonių dviem aukštais, batus palieki bendrame avalynės kalne prieangyje. Jei kas nors knarkia – atsiras, kas sudrausmins... Turi laikytis tų taisyklių, nes tai yra tavo komuna, ir tu tampi jos dalimi, – pasakojo A.Barniškis. – Vakarienės susėsdavome prie bendrų stalų. Už 8 eurus galėjai nusipirkti dubenį sriubos, žuvies ar mėsos patiekalą ir pusbutelį vyno. Tada vakaroji, kalbiesi su aplinkiniais. Šioje kelionėje labai įstrigo bendravimo malonumas. Supratau, koks žmogui būtinas natūralus komunikavimas, neturint jokių reikalų, jokio slapto intereso, šiaip – iš noro pažinti. Net nežinai, kas jis toks – tavo pašnekovas. Gal narkomanas, gal turtingas verslininkas.“

Vienoje kelionės atkarpoje tarsi iš niekur atsirado 68-erių italas, nekalbantis jokia kita kalba, tik itališkai.

„Labai įdomus ir tvirtas žmogus. Jis piligrimo keliais eina nebe pirmą kartą. Pernai ėjo pagrindiniu Prancūzijos keliu visą mėnesį, 800 kilometrų, neseniai keliavo kalnais, 3 kilometrų aukštyje. Mes susitikome Portugalijoje ir kartu pasiekėme Ispaniją. Iki šiol nesuvokiu, kokia kalba mes su tuo italu bendraudavome susėdę vakarienės, bet išsipasakojome visas savo gyvenimo istorijas. Vokiečiai kaskart stebėjosi, kaip tai įmanoma“, – juokėsi Blėka.

Vokiečių šv. Jokūbo kelyje – dauguma, bene 70 procentų. Viena vokietė netgi išsirengė į tokį kelią būdama nebe pirmą mėnesį nėščia.

„Klausiau, kodėl. Papasakojo, kad kelionę ji susiplanavo iki pastojimo, o atidėti nebenorėjo, nes įvertino, kad kitą kartą tai galės padaryti maždaug po 6 metų“, – pasakojo A. Barniškis, be vokiečių sutikęs ir australų, brazilų, amerikiečių.

„Nepaisant to, kad draugų gali greitai susirasti, iš tiesų visą kelionę eini vienas, su savimi. Šito kelio negali nuvažiuoti taksi, turi įveikti pėsčiomis. Tiesa, yra paslauga – krovininis taksi gali gabenti tavo daiktus, – sakė Blėka. – Bet sunkiau nei kuprinė yra tai, ką nešiesi savyje. Kelionę pradedi reikalų pilna galva, su nustatyta vidine skubėjimo programa. O tada supranti, kad lėtai yra greitai, kad viską reikia daryti ramiai, be streso, nes kai neskubi, pasieki kokybiškesnių rezultatų. Vis dėlto ne iš piršto laužta patarlė „neskubėk ir būsi pirmas“...

Šioje kelionėje išsivalo visi virusai, visi stalčiai. Totalus restartas. Tyčia išsijungiau feisbuką, nė sekundės negalvojau apie jokius darbus, labiau apie globalius dalykus. Kol eidavau per kaimus, mėgavausi gamta, vynuogynais, žmonių šiluma, – visi prišokę parodys kelią, pamojuos. Kadangi ėjau senuoju romėnų keliu, per tūkstantmečiais nugludintus akmenis, kartais fantazija tiek nunešdavo, kad jaučiausi kaip „History Channel“ – įsivaizdavau, kur romėnų kariai įsikurdavo stovyklavietę, kuriame upelyje girdydavo žirgus. Bet vos tik atsidurdavau arčiau miesto – aplink vis daugėdavo šiukšlių: išmesti plastikiniai buteliai, įvairios pakuotės. Aiškiai supratau, kad šiukšlių rūšiavimas turi prasmę, ir mes festivaliuose tikrai tai skatinsime.“

Šv. Jokūbo keliu einantiems piligrimams nuolat kelią sufleruoja geltonos rodyklės. Bet vis tiek gali būti sankryžų, kai pasuksi klaidingu keliu.

„Kartą taip ir nutiko, atsidūriau tarsi Avataro miške: lapuočiai, vijokliai, tamsu. O dar lyg tyčia – stiprus lietus. Išsitraukiau lietpaltį, po kuriuo tilpau ir pats, ir kuprinė. Paspartinau žingsnį, adrenalinas muša. Žiūriu – priekyje dvi tokios pat būtybės. Piligrimai... Pasikalbėjome, išsiaiškinome, kad tai – alternatyvus kelias. Juo eiti trise jau buvo smagiau, bet pirmoje sankryžoje alternatyvą vis tiek iškeitėme į pagrindinį kelią, suveikė savisauga. Kita vertus, toje kelionėje jaučiausi visiškai saugiai. Kiekvienas žino, kad piligrimai eina su taika, jie yra neliečiamybė“, – sakė A. Barniškis.

Jo kelias baigėsi įžengus į šventąjį Ispanijos miestą Santiago de Compostelą, kurio įspūdingo dydžio ir grožio katedroje guli šv. Jokūbo palaikai.

„Į tą katedrą veda daugybė kelių. Iš viršaus tai turėtų atrodyti kaip didžiulis siurblys, į kurį iš visų pusių suplaukia upės žmonių. Reikia matyti tas emocijas, kaip kiekvienas džiaugiasi, pasiekęs tikslą: kas krenta ant Katedros aikštės grindinio, kas verkia iš laimės ar juokiasi. Visi išgyvena euforiją. Aš irgi patyriau labai įdomų jausmą. Beje, kelionės pradžioje, Porto katedroje gavau vadinamąjį piligrimo pasą. Vėliau visur, kur nakvojau ar valgiau, man į pasą uždėdavo antspaudą. Visas kelias – registruotas. Ir tuomet Santiage su tuo pasu ateini į piligrimų biurą ir gauni oficialų dokumentą, kad nuėjai šį kelią. Paprašiau, kad mano oficialiame piligrimo diplome būtų užrašyti visi trys vardai – Blėka taip pat“, – šypsodamasis pasakojo A.Barniškis.

Grįžusiam į Vilnių jam prireikė ne vienos dienos, kad sugrįžtų į sostinės gyvenimo ritmą.

„Laukia „Sabaton“ ir „Amon Amarth“ koncertai gruodį, „Roko naktų“ žiemos festivalis vasarį, tada trys vasaros festivaliai... Suprantama, kad darbų – iki kaklo. Bet paprašiau visų kolegų, kad kreiptųsi po vieną ir be streso“, – juokėsi renginių organizatorius.