Festivalyje „Burning Man“ apsilankiusi ornitologė: „Po festivalio nelieka jokio žmogaus pėdsako“

Ar pirmą kartą lankeisi „Burning Man“ festivalyje?

Visų pirma visiems palinkėsiu svajoti, nes šis įvykis dar kartą įrodė, kad svajonės pildosi. „Burning Man“ festivalyje lankiausi pirmą kartą. Planuoti tokią kelionę reikėtų pradėti metų pradžioje, kuomet organizatoriai paskelbia, kada bus pradėti pardavinėti bilietai. Į tokį renginį bilietus nusipirkti nėra paprasta, nes oficialus bilietų pardavimas prasideda internetu paskelbtu metu ir visi, norintieji patekti į festivalį, bando kuo greičiau nusipirkti bilietą. Visi bilietai būna parduoti per keliolika minučių, todėl didelė dalis nespėja jų įsigyti. Beje, interneto puslapyje su viena paskyra galima įsigyti tik du bilietus. Tie, kuriems pavyksta nusipirkti, jaučiasi lyg laimėję loterijoje. Aš jaučiausi lygiai taip pat!

Kiek apytiksliai, jeigu ne paslaptis, atsieina sudalyvavimas tokiame festivalyje?

Kiekvieno žmogaus poreikiai skirtingi, tad ir kaina svyruoja. Aš visada sakau, kad net neverta skaičiuoti, kiek žmogus išleidžia, nes tai, ką kiekvienas pasiima nuvykęs į Juodųjų uolų dykumą Nevados valstijoje, yra nesuvokiamai nuostabu ir pinigine išraiška to neįvertinsi. Bet jeigu kam nors tai aktualu, reikėtų atkreipti dėmesį, kad yra trys etapai: pirma – festivalio bilietai, antra – skrydžio/autobuso bilietai, trečia – gyvenimas festivalio metu. Festivalio bilietai toli gražu nėra išlaidų pabaiga, pati logistika, kelionė dykumos link yra iššūkių reikalaujantis nuotykis. Atvykti į festivalį galima savo nuomotu automobiliu, kemperiu arba autobusu, kurio bilietą, beje, reikia taip pat nusipirkti iš anksto.

Viso šio proceso eigoje reikėtų pradėti domėtis galimybe prisijungti prie stovyklos, nes vienam festivalyje sudalyvauti būtų sudėtinga. Kadangi festivalyje nevyksta prekyba, su savimi turite atsivežti visą maistą, vandenį, gėrimus, įrankius maistui gaminti, palapines. Aš labai džiaugiuosi galėjusi prisijungti prie lietuviškos stovyklos „Lituanica Birds“ narių, kur viskuo buvo pasirūpinta. Pats festivalis su skrydžio bilietais, stovyklos mokesčiu gali atsieiti 2 000–3 000 eurų, bet viskas priklauso nuo poreikių. Bilietą į festivalį galima nusipirkti už 450,  bet galima ir už 1 500 eurų, nes, kaip minėjau, tai tarsi loterija.

Festivalis siekia išsaugoti bendruomenes ir kalba apie meną, geresnę ateitį. Ar pati spėjai įsilieti į kokią nors „Burning Man“ bendruomenę?

Pati svarbiausia bendruomenė man asmeniškai yra mūsų stovyklos bendruomenė. Čia susirenka tiek daug įdomių ir skirtingų asmenybių, tokių, su kuriais surandi artimą ryšį, laiką pokalbiui ar tiesiog bendrą mėgiamą veiklą… Diskusijos ir patyrimai drauge – tai dovana, kurią išsivežame kiekvienas. Buvau girdėjusi daug apie stiprią mūsų lietuvišką stovyklą „Lituanica Birds“, bet niekada neįsivaizdavau, kiek ji motyvuota gali būti, kol nesusipažinau su šiais žmonėmis. Esu dėkinga už galimybę Žanetai Paunksnei būti šios benduomenės dalimi. Bepigu atvykti į renginį, kai viskas pastatyta. Bet tai, ką daro organizatoriai visus metus, yra susiklausymo ir didžiulės patirties rezultatas. Viena iš svarbiausių pasirengimo dalių vyksta dar namuose: organizatoriai ne tik apskaičiuoja, kiek ir ko reikia nupirkti, bet ir sudaro visos savaitės pusryčių bei pietų meniu – kiekvienas narys turi savo budėjimo ir maisto ruošimo laiką. Žaviuosi šiais žmonėmis ir eisiu koja kojon siūlant savo pagalbą organizuojamose veiklose.

Man šiais metais teko garbė įsitraukti į stovyklos veiklas kiekvieną rytą dovanojant paskaitas apie skirtingus paukščius. Simboliška, kad ir stovyklos pavadinimas susijęs su paukščiais – „Lituanica Birds“. Šešias dienas nuo pirmadienio iki šeštadienio stovyklos bendruomenė turėjo galimybę daugiau sužinoti apie naminę pelėdą, paprastąjį kikilį, juodąjį čiurlį, bitininką, mažąją žuvėdrą bei didįjį kormoraną. Pasirinkau šiuos paukščius dėl jų unikalių savybių, džiaugiuosi, kad galėjau pasidalinti tuo, kas man svarbu, ir tuo, ką geriausiai išmanau.

Žmonės „Burning Man“ festivalį žino iš įspūdingų meno instaliacijų, kurios festivalio pabaigoje sudeginamos. Kuris meno kūrinys labiausiai dalyvius nustebino šiais metais?

Meno instaliacijų gausu visame festivalyje, bet kuri yra įspūdingiausia, manau, kiekvieno žmogaus individuali nuomonė. Vertėtų akcentuoti, kad pagrindinės yra žmogaus skulptūra ir šventykla. Žmogaus skulptūros deginimas tarsi simbolizuoja festivalio pabaigą ir vyksta šeštadienio naktį, o šventyklos deginimas – tai mistiškiausias reginys, kurį teko stebėti. Jis organizuojamas sekmadienio naktį.

Viskas vyksta sutemus, visiškoje tyloje. Šventykla – tai vieta, kur gausu nuotraukų, eilių, žodžių artimiesiems, kurių jau nebėra tarp mūsų. Emociškai nėra paprasta net įeiti į vidų. Bet, visų pirma, rekomenduoju visiems aplankyti šias vietas dar tik atvykus į festivalį, dieną ar naktį, vieną ar keletą kartų, bet būtinai aplankykite, nes kiekvienas suprantame, kad skulptūros statymas yra menas, bet kai ji dega, supranti dar kitokią jo išraišką – tai tarsi laikas, kada gali sustoti ir apie daug ką pagalvoti.

Kuo atvykus šis festivalis per savaitę, be meno instaliacijų, dar sugebėjo nustebinti? 

Atsakant į šį klausimą norėčiau išskirti keletą aspektų: bendruomenė, tvarumas, laisvė, dovanojimas, šypsenos ir emocijos. Mano nuomone, bendruomenė festivalyje atlieka svarbiausią vaidmenį, nes be jos nieko nebūtų. O jeigu bendruomenėje gali jaustis laisvu žmogumi – tai didžiausia dovana. Mes dažnai nesusimąstome, kiek svarbu gyvenime yra laisvė, meilė, tolerancija, kantrybė ir emocijos, kol iš tikrųjų to nepajaučiame.

Kiekvienas mes esame skirtingi ir festivalis mus sujungia į vieną bendruomenę, kuri šypsosi, jaučia ir dovanoja pačias gražiausias akimirkas. Mūsų stovyklos bendruomenė šiais metais dovanojo tris renginius visiems festivalio dalyviams – tai tradicija tapusi bulvinių blynų šventė ir naminukės ragavimo festivalis. Labiausiai džiugino, kad dažnas sutiktasis pasakius, jog esi iš Lietuvos, klausdavo, kada stovykloje bus blynų diena. Tai rodo, kad dalyviai žino, ko laukti.

Nepaisant to, kad saviraiškos galimybės neribotos – taisyklių iš organizatorių pusės yra labai daug. Viena iš jų – tvarumas kiekviename žingsnyje. Galbūt kasdieniniame gyvenime ne kiekvienas tai vertina, bet vienas iš festivalio principų, jog negali likti jokio žmogaus pėdsako, mane, kaip gamtininkę, labiausiai paliečia, nes savo pėdsaką mes dažnai paliekame visur. O čia – viskas kitaip. Net panaudotas vanduo turi būti kaupiamas, kol galiausiai yra išsiurbiamas specialių tarnybų. Visos atliekos čia atsakingai rūšiuojamos. Paskutinę dieną visi drauge keletą valandų glostėme dykumos smėlį tikrindami, ar neliko kokio šapelio.

Kadangi festivalis vyksta dykumoje, gyvenimo ir linksminimosi sąlygos nėra pačios idealiausios. Su kokiais buitiniais sunkumais jums teko susidurti?

Dykuma ir yra didžiausias žavesys. Gamta, kraštovaizdis ir pačio festivalio struktūra vienareikšmiškai sukuria sąlygas, kur randi komfortą tada, kada tau jo labiausiai reikia. Bet, viena vertus, dalyviams tai tik savaitė, toks trumpas laiko tarpas, kada neturėtų būti sudėtinga atsisakyti kasdieninio gyvenimo komforto. O tam, kad savo stovykloje turėtume pačias geriausias sąlygas, stovyklos “Lituanica Birds” organizatoriai atvyksta daug ankščiau nei mes, dalyviai, aukoja savo laiką tam, kad dalelę dykumos paverstų namais. Pati atvykau sekmadienį, 25 dienos vakarą, ir tai, ką pamačiau, pranoko mano lūkesčius.

Stovykloje turėjome poilsio zoną, virtuvę, sandėlį, dušą ir miegojimo erdvę, kur stovėjo palapinių miestelis. Tik nereikėtų užmiršti, jog viskas turi būti naudojama su saiku, nes tiek vandens, tiek maisto atsargos yra ribotos. Naujas išbandymas man buvo smėlio audros – vėjas pučia taip, jog pakeliamas smėlis sudaro tarsi sieną, kuomet nieko nesimato kelių metrų spinduliu. Pabūti viso to sūkuryje yra savotiškas žavesys. O apie plaukus, drabužius, odą aš jau nekalbu – vieniems tai yra didžiulė problema, kiti labai greitai prie to pripranta. Faktas tas, kad dulkės visur: palapinėje, maiste, plaukuose bet tai ir yra kitokia patirtis.

Dienos metu dalyviai lankosi teminėse palapinėse, kur organizuojami įvairūs užsiėmimai, praktikos, paskaitos. Kokių neįprastų užsiėmimų pačiai teko išbandyti?

Kūrybinių dirbtuvių buvo kiekvienoje stovykloje, aplankyti visas neužtenka savaitės. Pati išbandžiau keletą meditacijų, įvairius lauko žaidimus, poilsio zonas, teko pabuvoti ir šokių pamokose, o ką jau kalbėti apie gyvo garso koncertus. Žinoma, klausiausi įvairių paskaitų, bet didžiausią įspūdį man paliko skrydis lėktuvu. Tik iš paukščio skrydžio supranti ir įvertini kokio masto tai ura festivalis ir kad savaitės visai vykstančiai veiklai aplankyti nepakaks. Tokiu atveju kiekvienam dalyvausiančiam rekomenduoju atlikti namų darbus ir išsianalizuoti festivalio programą bei susidėlioti prioritetus iš anksto.