Festivalyje „Velnio akmuo“ – rokenrolo ritmai, maudynės ir išskirtinė publika

Liepa grąžino į Lietuvą vasarą, tačiau tikrąjį karštį parūpino festivalis „Velnio akmuo“.  Po Anykščių dangumi susirinko sunkesnės muzikos gerbėjai iš Danijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Japonijos, JAV, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Nyderlandų, Norvegijos, Švedijos ir  Vokietijos.

Festivalio dalyviai turėjo progą stebėti atlikėjus net trijose scenose – Rytų, Vakarų ir mažesnėje už pirmąsias dvi – Gama scenoje. Toks paskirstymas atskyrė skirtingus muzikos „postilius“ ir skatino festivalio dalyvius ištirti kiekvieną teritorijos kampą.

Be muzikinės veiklos dieną žmonės taip pat noriai maudėsi greta esančioje upėje, žaidė tinklinį bei futbolą,  tačiau tokie festivaliai, žinoma, ryškiausiomis spalvomis sužiba vakarop.

Įspūdingai ir nemažiau garbingai atrodė mūsų trispavė, pridėta prie pušies koto bei balasnuojanti virš šėlstančios minios. Ką bebūtų paruošę išrankiems klausytojams atlikėjai, kiek besistengtų kritikai klasifikuoti skambėjusią muziką, ieškoti išskirtinių bruožų būdingų kiekvienai muzikinei krypčiai, vis vien publiką sujungė senasis gerasis rokenrolas.

Nepaisant nuomonių, kad auksinė rokenrolo niša jau užpildyta, o pati muzika dvelkia praeities naivumu, naujoji karta priduoda drąstiško skambesio klasika tapusiam stiliui. Puikiausiai tai įrodė grupė „Birth of Joy“ (Nyderlandai), sužaibavusi festivalio žemėje rokenrolo ritmu ir pakėlusi visą minią šokiui.

Alternatyvios muzikos klausytojai įrodė, jog geba šėlti neką blogiau už bet kokio kito muzikos stiliaus gerbėjus. Įsiaudrinusi publika neketiko paleisti atlikėjų iškart ir prašė pakartoti labiausiai patikusias dainas po keletą kartų iš eilės.

Festivalio metu renginio teritorijoje įsikūrė spalvotas palapinių miestelis.

„Velnio akmuo“ jungia skirtingo amžiaus žmones – nuo pačių mažiausių, atvykusių su tėvais, iki patyrusių gerbėjų, taip pat prijaučiančių šiuolaikinei jaunimo muzikai. Šiais metais festivalis trunka keturias dienas ir tris naktis bei pasižymi itin dideliu atlikėjų skaičiumi bei muzikos įvairove. Taip pat meninkai surengė kūrybinę parodą, prie kurios vietoje prisidėjo visi norintys, o patys ištvermingiausi susirinkdavo naktinio kino peržiūrai. Ir visa tai kuo puikiaisiai susigyveno vienoje erdvėje. Vasara, menas ir velnio garsai... Kodėl gi ne?