Filmą apie Baltijos kelią pristatanti Laura Paukštė: „Nereikia tų bandymų sukakties proga dirbtinai sukviesti žmones“

Laura, ką jūs veikėte tą dieną prieš 30 metų? 

Tą vasarą mano tėvai dirbo jaunimo stovykloje Nidoje ir mes su broliu buvome kartu. Mano šeimai buvo labai svarbu dalyvauti ,,Baltijos kelyje“, bet, kaip mano mama sakė, kur dėsi tuos pionierius? Ir tada aš pamenu, kaip mes visi būriais, gal penkiasdešimt vaikų, ėjome prie jūros ir susikabinę rankomis stovėjome ant smėlio. Toks buvo mūsų Baltijos kelias. Ir daugybė žmonių jame dalyvavo tokiu būdu – susikibę rankomis net savo kiemuose, kai neturėjo galimybės atvažiuoti, užstrigo spūstyse ar neturėjo transporto. Dėl to jūs niekur nerasite tikslaus šios akcijos dalyvių skaičiaus, Lietuvoje Baltijos kelias buvo šakotas, skaičiuojama apie 450 tūkst pačiame kelyje ir apie 350 tūkst. taip vadinamose jo atšakose.

Kiek jums buvo metų, kai pirmą kartą suvokėte Baltijos kelio prasmę?

Žinot, gal ne tiek svarbu, kada, kiek svarbu, kad suvoki jo prasmę. Baltijos kelias buvo unikalus daugeliu prasmių – tai ne tik du milijonus trijose valstybėse suvienijusi taiki, būtent taiki, demonstracija,  tai tarsi žmonių referendumas, kai visi susirinko ir, kaip sakė vienas filmo herojus, pareiškė: „Atiduokite mums mūsų nepriklausomybę“. Tokiu būdu apie mūsų siekį sužinojo visas pasaulis, tokiu būdu Baltijos valstybių noro būti laisvoms niekas nebegalėjo vadinti kažkokiu saujelės ekstremistų svaičiojimais. Tai buvo pirmas žingsnis Sovietų Sąjungos griūties link, todėl Baltijos kelio prasmė yra neįkainojama. Tiesa, buvo ne vienas bandymas pasaulyje padaryti kažką panašaus, va, ir dabar Honkonge už demokratiją pasisakantys protestuotojai kviečiami jungtis į gyvą grandinę būtent Baltijos kelio pavyzdžiu. O Lietuvoje, manau, nereikia tų Baltijos kelio imitacijų, bandymų sukakties proga dirbtinai sukviesti žmones ir jį atkartoti. Nes dvasia nebe ta ir vieningo siekio nėra. Tai – nepakartojama. Todėl filmas taip ir vadinasi (juokiasi).

Kodėl nusprendėte kurti dokumentiką šia tema? 

Dokumentinis filmas buvo kuriamas Užsienio reikalų ministerijos užsakymu ir jo pagrindinis tikslas – supažindinti, o galbūt tik priminti pasauliui apie Baltijos kelio unikalumą. Taigi iš prigimties jis turėjo skleisti tokią daugiau informacinę žinutę užsienyje, tačiau iš filmą jau mačiusiųjų reakcijos galiu daryti išvadą, kad filmas gavosi labai emocionalus ir suvirpinantis mūsų pačių, lietuvių, širdis.

Kiek laiko rašėte scenarijų?

Turėjau tik tokį scenarinį planą su pagrindiniais įvykiais ir svarbiausiomis detalėmis, kurios jau buvo užfiksuotos straipsniuose ar archyviniuose kadruose. Kadangi norėjau filme išvengti užkadrinio balso pasakojimo, o viską nušviesti remiantis Baltijos kelyje dalyvavusių žmonių prisiminimais,  paskelbiau Facebook‘e, kad ieškau herojų- Lietuvos žmonių, kurie dalyvavo Baltijos kelyje ir turi tai liudijančią nuotrauką. Juk tuo metu retas kas fotografuodavo. Jūs nepatikėsite, kiek atsakymų ir nuotraukų sulaukiau vos per vieną dieną! Ir tai tik įrodo, kiek daug lengviau suburti žmones turint internetą, o tuomet, prieš 30 m. – vien tik radijo pagalba sukviesti ir sukoordinuoti šitiek žmonių. Baltijos kelio organizacija buvo milžiniškas darbas. Taigi filme būtent tie į kvietimą Facebook‘e atsiliepę eiliniai žmonės, tą dieną susikibę rankomis su beveik milijonu kitų lietuvių, dalijasi savo prisiminimais ir tuo, kaip jų gyvenimas pasikeitė per trisdešimt metų ir tai tapo pagrindiniu filmo privalumu.

Kokio dydžio komanda dirbo prie dokumentinio filmo?

Buvo nemažai darbo su archyvine medžiaga, filmavome keliomis kameromis, dronais, kūrėme specialią kompiuterinę grafiką, turėjome daug padaryti per trumpą laiką, tai susidarys gal net kokie septyni žmonės (juokiasi).

Ką jums, kaip kūrėjai, reiškia tokia išskirtinė premjera? 

Man tai be galo svarbus filmas. Pradedant tuo, kokį neapsakomą malonumą turėjau bendraudama su filmo herojais. Interviu trukdavo gerokai ilgiau nei planuota ir tuomet teko nemažai padirbėti, kol filmas įgavo reikiamą 26 minučių trukmę. Tikiu, kad filme pavyko perduoti tas emocijas, kurias Baltijos kelio dalyviai spinduliavo, tą malonų graudulį, kurį jiems iki šiol kelia prisiminimai apie tą dieną. Ir buvo taip gera girdėti, kad jie neburba, nesiskundžia, o labai didžiuojasi tuo, kiek Lietuva nukeliavo per šiuos trisdešimt metų. O dabar, kai žinau, kad filmas ne tik buvo pristatytas Vyriausybėje, pasirodė LRT televizijos eteryje, bet ir apkeliaus net 60 šalių bei bus demonstruojamas Katedros aikštėje tokiai miniai žiūrovų tokią svarbią dieną – man tai sunkiai telpa galvoje. Turėti tokį malonumą filmuojant ir sulaukti tokio išskirtinio dėmesio. Taip retai būna  ir aš be galo džiaugiuosi, kad turėjau galimybę jį kurti.

Tikriausiai visų mūsų vienas prisiminimas ir pats ryškiausias momentas – gyvų žmonių grandinė, jų kova už Nepriklausomybę. Galbūt yra dalykų apie šį įvykį, kurie nugrimzdo užmarštin?

Tikiuosi, kad filmas bus gera galimybė prisiminti tai, kas buvo svarbiausia. Bet manau, kad dabar svarbiausia tiesiog prisiminti, kad mūsų kelias kovoje už nepriklausomybę buvo ilgas ir  pasidžiaugti, kokia Lietuva tapo vos per trisdešimt metų. Kaip sako kita filmo herojė – „net akių žibėjimas dabar kitoks“.