Filmą apie Stalino laidotuves pristatęs S. Loznica: „Praeities refleksija yra būtina“

Prieš seansą režisierius apie filmo idėjos atsiradimą ir jo gamybos procesą papasakojo „Kino klubo“ pokalbyje, kur jam taiklius klausimus uždavė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Natalija Arlauskaitė. Režisierius prisipažino, tačiau nenustebino – ilgai laukti dar vieno filmo nereikės.

„Medžiagos buvo labai daug. Iš pradžių galvojau kurti filmą pradedant nuo Lenino laidotuvių ir baigiant Stalino, tačiau būtent medžiagos iš pastarojo laidotuvių buvo labai daug. Ir ji tikrai itin kokybiška“, – apie filmo idėją kalbėjo režisierius.

Anot jo, nemažai jau sukurta filmų, besisukančių apie vienokias ar kitokias valstybines laidotuves. Tad nenuostabu, kad ir jo naujausiame filme atsispindi tam tikros kinematografijos tradicijos.

„Kinas niekuomet neatsiranda tuščioje vietoje, todėl, esu susijęs su savo aplinkos kino kūrimo tradicija. Tam tikri atgarsiai tiesiog privalo pasirodyti. Šis filmas sukasi apie Staliną, kuris, galima sakyti, tampa centrine figūra ir tam tikru filmo herojumi. Nuorodų į kitų kūrėjų darbus sąmoningai nedariau, tačiau jų yra ir tokiu būdu galiu pamatyti, kokie filmai mane patį paveikė.“

Sergejus Loznica pasakojo, kad turima medžiaga buvo 35 valandų bei sudėliota iš 18 tūkst. fragmentų. Pirminis darbas buvo kiekvieną fragmentą inventorizuoti ir surašyti, kas jame vyksta.

„Šis pirminis darbas truko tris mėnesius. Per tą laiką išsigryninau struktūrą, kurią norėsiu matyti filme. Žinojau, kad viskas suksis apie atsisveikinimo iškilmes ir tokiu būdu filmas judės pirmyn. Vėliau jau reikėjo atrinkinėti medžiagą pagal išraiškingumą. Pavyzdžiui, jeigu man reikia apibrėžti, kas yra Sovietų Sąjunga, aš renkuosi geografinius taškus, siejamus tam tikro bendrumo. Šiuo atveju, pagal vykusius mitingus visoje Sovietų Sąjungoje.“

Filme „Valstybinės laidotuvės“ nebuvo išvengta ir antrolopologinio elemento.

„Žinoma, jis atsirado, nes medžiagoje buvo daugybė veidų. Ir šis įsižiūrėjimas į veidus, mano nuomone, yra labai svarbus. Kadangi medžiaga yra spalvota, mes galime matyti to laikotarpio drabužius, madas, tam tikrus gestus. Netgi labiau atkreipę dėmesį, pamatysime, kad žmonių tam tikros reakcijos ir mimikos jau yra dingusios. Tokių šiais laikais nebėra. Tai tarsi linkėjimai iš praeities“, – kalbėjo režisierius.

Anot S. Loznicos, nėra skirtumo, kokiu laikotarpiu filmas pasirodo, nes nei kultūrinė, nei politinė Rusijos situacija stipriai nesikeičia.

„Negali pasakyti, kad įvyko labai dideli pokyčiai. Matome kai kurių įvykių tąsą ir dabartyje. Visgi, svarbiausia yra tai, kad be mąstymo apie praeitį nėra įmanomas joks kalbėjimas apie ateitį. Praeities refleksija yra būtina.“

Sergejus Loznica dokumentinius filmus kuria nuo 1996 m., 19 iš jų apdovanoti. Jo vaidybinis debiutas „Mano laimė“ (2010) buvo pristatytas pagrindinėje Kanų festivalio programoje, „Rūke“ (2012) Kanuose pelnė FIPRESCI prizą, „Nuolankioji“ (2017) varžėsi pagrindiniame Kanų konkurse, o „Donbasas“ (2018) apdovanotas už geriausią režisūrą Kanų programoje „Ypatingas žvilgsnis“. 

Į „Valstybinių laidotuvių“ premjerą gausiai rinkosi Lietuvos politikos ir kultūros atstovai, kurių gretose – Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis, seimo narė Ingrida Šimonytė, rašytojas poetas Tomas Venclova, režisierius Oskaras Koršunovas.

Naujausią režisieriaus filmą montavo nuolatinis S. Loznicos bendradarbis montažo režisierius Danielius Kokanauskis, garso dizainą kūrė Lietuvoje gyvenantis ir dirbantis garso režisierius Vladimir Golovnitski, vaizdo medžiagą restauravo Jonas Zagorskas. Filmą prodiusuoja Maria Choustova iš kino kompanijos „Atoms&Void“ (Nyderlandai), dalyvaujant Lietuvos kino gamybos kompanijai „Uljanos Kim studija“ ir Current Time TV (JAV).