Filmas apie vienišą ir skurstantį Salako simbolį Sergejų laukia įvertinimo Amerikoje
Neturtingi, bet nepraradę gyvenimo džiaugsmo? Ar gali būti taip, kad žmogus, gyvendamas skurde, mokėtų džiaugtis kiekviena diena, patekančia saule, pagaliau iš kažkur gautu šiltu maistu… Skurdas ir vienatvė nebūtinai reiškia degradavimą ir prarastą gyvenimo džiaugsmą – apie tai liudija Amerikos „Sundance Film Festival“ konkursui pateikti trumpametražiai filmai iš viso pasaulio apie ekonomiškai nuskurdusius, bet optimizmo nepraradusius žmones. Festivalyje – ir už širdies griebiantis lietuvių kūrėjų filmas „The Happiness To Love People“.
„7 Lakes“ kūrybinė komanda – muzikos prodiuseris Žilvinas Žusinas kartu su kolegomis Justinu Štaru ir Donatu Štaru – nusprendė sudalyvauti minėtame filmų festivalyje, o herojumi pasirinko Sergejų Zujevą (66) iš Zarasų rajono, Salako miestelio. Vyras jau nuo paauglystės tapęs savotišku miestelio simboliu, kurį visi pažįsta, o atvykę svečiai netrunka susipažinti.
Tėvai Sergejaus neaugino, todėl jis dėkingas savo seneliams, kurie neleido jam atsidurti gatvėje. Vyras, kuris save pristato kaip Seriožą, uždarbiauja pas vietinius, mėgsta dainuoti rusiškas dainas apie motiną ir vaikystę bei nieko nekaltina, kad gyvena skurdžiai ir vos suduria gala su galu: atvirkščiai – vyras nestokoja optimizmo ir gyvenimiško džiaugsmo.
Skurdas, vienatvė ir optimizmas
Pagrindinis trumpametražio filmo kūrėjas Žilvinas Žusinas pasakojo, kad Sergejų atsimena dar iš vaikystės, mat Salako miestelyje gyveno jo seneliai, todėl jis ligi šiol kartais nuvyksta ten pabūti. Pamatęs festivalio temą Žilvinas ilgai nedvejojo – herojumi turėjo tapti Sergejus.
„Prieš pusmetį pastebėjome šį konkursą – jame gali dalyvauti žmonės iš viso pasaulio, tereikia sukurti trumpą filmą apie ekonomiškai nuskurdusius žmones, bet nepraradusius gyvenimiško optimizmo. Kadangi aš žinojau mūsų filmo herojų nuo vaikystės, iškart pagalvojau, kad filmuoti reikia būtent jį“, – pasakojimą pradeda Ž.Žusinas.
„Jis save pristato kaip Seriožą, tačiau vietiniai ir bent kelis kartus apsilankę Salako miestelyje žino jį kaip Zuikį – tokia jo pravardė nuo pat jaunų dienų. Jis visą gyvenimą gyvena vienas, niekada neturėjo nei žmonos, nei vaikų, jį auginę seneliai irgi mirė nesulaukę žilos senatvės. Gyvena dirbdamas pas žmones pavienius darbus, tačiau nėra prasigėręs, niekada nieko neskriaudžia, visiems geras, nesiskundžia, pilnas optimizmo“, – teigė Žilvinas, prisiminęs herojaus pasakojimus apie tai, kaip šis nueidavęs dirbti pavienių darbų, už kuriuos jam dažnai net nesumoka žadėto atlygio – tokiose situacijose Sergejus nepyksta ir teisybės neieško, tiesiog pasidžiaugia, kad „bent jau velniop jo niekas nesiunčia.“
„Dabar jis visai neblogai gyvena – buvome nuvykę filmuoti ir į jo namus, mat seniūnija maždaug prieš metus jam įrengė būstą, nes anksčiau jis atrodė tiesiog baisiai. Todėl video užfiksuota jo dabartinė gyvenamoji aplinka yra kur kas geresnė negu seniau“, – pasakojo Ž.Žusinas.
Apnuogintas žmogiškumas
Ž.Žusinas pasakojo, kad filmą reikėjo pristatyti iki liepos pirmosios, o rugsėjį paaiškės dešimt laimingųjų, kurie bus pakviesti į Ameriką dalyvauti festivalyje ir pristatyti savo filmą. Kūrėjas atviravo, kad nors ir labai džiaugiasi tuo, kad jų darbas sėkmingai priimtas į konkursą, giliai širdyje viliasi, jog pasiseks patekti ir tarp tų laimingųjų.
Ž.Žusinas pasakojo, kad tam, jos sukurtų šešių minučių filmą, mat tokia trukmė buvo nurodyta reikalavimuose, jie nufilmavo apie aštuonias valandas minėto herojaus gyvenimo akimirkų, iš kurių atrinko tai, kas labiausiai, jų nuomonę, turėjo atspindėti temą.
„Kai važiavome į jo namus, net nežinojome, ar jį „pagausime“, nes jis toks nenuspėjamas! Mums pasisekė, nes kaip tik radome jį prie namų. Nenorėjome visiškai jokios režisūros, jokių – stok, papozuok, pakartojam, todėl tik atvažiavę įjungėme kameras ir pradėjome filmavimą – visas video užima net aštuonias valandas“, – pasakojo Ž.Žusinas, neatmetęs galimybės, jog visa nufilmuota medžiaga kada nors gali pavirsti pilnametražiu filmu.
Tikriausiai dažnai būna taip, kad, norėdamas klestėti, žmogus turi gerokai nutolti nuo to įgimto paprasto žmogiškumo...
„Bijojome jo reakcijos, galvojome, gal nesileis filmuojamas, atsisakys, bet jis labai normaliai sureagavo, laisvai bendravo, dėstė savo mintis“, – pridūrė jis.
Paklaustas, kokios mintys ir emocijos sukosi galvoje filmuojant tokį projektą, Žilvinas neslėpė, jog susimąstymo apie gyvenimą ir žmogiškumą jam nepavyko išvengti.
„Jis pasakė labai daug gyvenimiškos tiesos, Serioža yra toks tikras žmogus, nemeluojantis, neveidmainiaujantis. Filmuodami mes supratome tai, kiek daug yra gyvenimiško absurdo: jeigu kažką pavogsi, meluosi, eisi per kitų galvas – galbūt kur kas geriau gyvensi, negu būdamas visiškai atviras ir nuoširdus. Tikriausiai dažnai būna taip, kad, norėdamas klestėti, žmogus turi gerokai nutolti nuo to įgimto paprasto žmogiškumo...“ – retoriškai svarstė pašnekovas.