Ieva Andrejevaitė – Meilė filmavimo aikštelėse

„Ar Ieva Lietuvoje labai garsi?“ – teiraujasi šalia prisėdęs estų prodiuseris. „Garsi. Ieva Lietuvoje yra... Emilija“, – nejučia išsprūsta man. Yra tiesos: aktorė Ieva ANDREJEVAITĖ (31) gimtinėje labiausiai išgarsėjo prieš trejus metus, atlikusi pagrindinį vaidmenį filme „Emilija iš Laisvės alėjos“. Bet nuo to laiko jos kelias vingiavo po visą Europą ir jame buvo daugybė kur kas didesnių filmų: šiandien Ieva yra viena daugiausiai užsienyje dirbančių lietuvių aktorių.

Ieva Andrejevaitė trilerio apie slaptosios žvalgybos šnipų istoriją Taline 1939-aisiais filmavime / Gretos Skaraitienės nuotr.
Ieva Andrejevaitė trilerio apie slaptosios žvalgybos šnipų istoriją Taline 1939-aisiais filmavime / Gretos Skaraitienės nuotr.
GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ
Šaltinis: Žmonės
A
A

Viena diena prieš pasaulio pabaigą. Atleiskite už dramatiškumą, bet būtent taip galima pavadinti tą lietingą kovo dieną, kai Estijos sostinėje buvo baigta filmuoti juosta „02“. Šis filmas, sukurtas pagal istorinį estų romaną, pasakoja apie tarpukario šnipus, o prie jo kūrimo prisidėjo keturios šalys – Estija, Suomija, Latvija ir Lietuva. Filmuojama buvo visose keturiose, o paskutiniams kadrams komanda susibūrė Talino senamiestyje.

Koronaviruso grėsmė tuo metu tik sklandė kažkur aplink – Estijoje tą dieną užfiksuota vos keletas ligos atvejų. Užtat kino aurą buvo galima pajusti jau nuo pirmųjų žingsnių Talino oro uoste. Prie durų laukiantis mersedesas, kortelės su mūsų vardais, trumpa kelionė į senamiestį ir užtvertas kino palapinių miestelis liudijo tiksliai kaip laikrodis veikiantį kino mechanizmą. Kažin ar įmanoma rasti geresnę vietą istoriniam filmui nei „Gloria“ – prašmatnus Talino restoranas, duris atvėręs 1937-aisiais ir iki šiol išsaugojęs elegantišką tarpukario dvasią bei prabangų interjerą. Įžengęs vidun pasijunti lyg atskriejęs laiko mašina: orkestras groja čarlstoną, briliantinu plaukus išsitepę vyrai ir blizgančiomis suknelėmis vilkinčios damos straksi šokių aikštelėje, prie staliukų skimbčioja konjako taurės... Kol viską nutraukia trumpas riktelėjimas: „Cut!“ Per salę nutįsusiais bėgiais tyliai važinėja kameros, o šurmuliuojančioje režisierių, operatorių, prodiuserių, vizažistų ir dar galybės žmonių minioje nesunku pastebėti Ievą – į ją čia krypsta visų žvilgsniai. Šiame filme lietuvei teko gražuolės diplomato žmonos vaidmuo. Kai ji gal penkiolika kartų numeta ant grindų taurę ir vylingai atsisveikina su dailiu gerbėju, restorane pagaliau nuaidi plojimai – filmavimas baigtas. Dabar juosta bus montuojama ir ekranuose pasirodys šių metų pabaigoje, jei tik... nesutrukdys nenumatytos kliūtys, pavyzdžiui, pandemija. „Kino industrijoje dėl nieko negali būti tikras, – šypteli Ieva, kai jaukiai susėdame tarp senovinių mūrų vyno rūsyje. – Nežinai, koks bus galutinis filmo rezultatas. Neįsivaizduoji, kuriame pasaulio gale būsi po savaitės. Bet turbūt dėl tos jaudinančios nežinomybės aš ir atsidūriau kine.“