Filme „Genijus“ Jude'as Law įkūnijo „prarastosios kartos“ rašytoją Thomą Wolfe'ą: kas jis toks?

Prieš tokio filmo peržiūrą norisi daugiau sužinoti apie realius žmones, kurių gyvenimai paliečiami – daugelis apie XX amžiaus pradžios rašytoją Thomą Wolfe'ą išgirs pirmąkart.

Thomas Claytonas Wolfe'as – vadinamosios „prarastosios kartos“ atstovas. Jis šeimoje buvo jauniausias iš aštuonių vaikų, jo tėvai vertėsi smulkiais verslais. Thomas buvo nepaprastas berniukas – būdamas 15-os jis įstojo į Šiaurės Karolinos universitetą, ten aktyviai užsiėmė visuomenine veikla, tapo studentų laikraščio redaktoriumi. Baigęs universitetą bakalauro laipsniu, ėmė studijuoti Harvardo universiteto Menų ir mokslo aukštojoje mokykloje. Savo 22-ąjį gimtadienį Thomas Wolfe'as sutiko jau kaip Harvardo universiteto dramaturgijos kurso magistras, turėdamas nemažą jo parašytų pjesių pastatymų bagažą, o po dviejų metų pradėjo dirbti anglų kalbos dėstytoju Niujorko universitete.

Netrukus Thomas susipažino su Alina Bernstein, Teatrų gildijos kostiumų dizainere. Jų santykiai buvo audringi, momentais pereinantys į tarpusavio karą, bet ši moteris buvo ne tik rašytojo mūza, ji jį rėmė ir finansavo jo kūrybą. Dėl meilės Wolfe'ui, misis Bernstein paliko savo vyrą bankininką ir du vaikus, nors buvo 18 metų už jį vyresnė. Pirmasis rašytojo romanas, išleistas likus vos vienuolikai dienų iki fondų rinkos krizės 1929 m., buvo dedikuotas Alinai, bet iškart po to Wolfe'as nutraukė su ja ryšį.

Pasakojama, kad kaip asmenybė Thomas Wolfe'as buvo nepaprastai gyvybingas, nerimastingas, atsidavęs. Jis giliai išgyvendavo kiekvieną gyvenimo momentą, bet ir tuojau pat bėgo iš jo. Jam buvo sunku susilaikyti – žodžiai ir mintys liejosi lavina, todėl pirmieji du Thomo Wolfe'o romanai, išsiskiriantys ypatingai didelėmis apimtimis — „Žvelk, angele, į savo būstą“ ir „Apie laiką ir upę“ — buvo negailestingai išredaguoti redaktoriaus Maxwello Perkinso, prieš tai dirbusio su Ernestu Hemingway ir F. Scottu Fitzgeraldu.

Thomas Wolfe'as degė aistra gyvenimui ir kūrybai. Tempai buvo neįtikėtini, jo norma – penki tūkstančiai (!) žodžių per dieną. Dirbo stovėdamas, visur ir visada. 1938 metais, pristatęs virš milijono žodžių apimties rankraštį jau kitam redaktoriui E. Aswellui, Wolfe'as paliko Niujorką ir vos per dvi savaites apkeliavo 11 nacionalinių Vakarų Amerikos parkų. Tada netikėtai susirgo. Galutinė diagnozė – miliarinė smegenų tuberkuliozė, apėmusi jau visą Wolfe'o dešinę galvos pusę, ir net žymiausias šalies neurochirurgas jam nebegalėjo padėti. Nežiūrint į nesutarimus su Perkinsu, likus kelioms dienoms iki mirties, Wolfe'as parašė jaudinantį laišką, kuriame prisipažino, kad Perkinsas yra vienintelis geriausias jo draugas, ir būtent jo dėka apskritai visa Wolfe'o kūryba buvo įmanoma.

Gerus dalykus norisi kartoti vėl ir vėl. Genialaus rašytojo istoriją ir bendrą jo darbą su talentingu redaktoriumi norisi išgirsti ir pamatyti dar kartą. Būtent tam buvo skirti šie Thomo Wolfe'o gyvenimo trupiniai... O ištraukas iš epinės Thomo Wolfe'o knygos „Žvelk, angele, į savo būstą“ galima bus paklausyti liepos 15 d. 17.30 val. Vilniaus bare „7 Fridays“. Ištraukas skaitys aktorius Tomas Dapšauskas.