Filme „Olegas“ pagrindinį vaidmenį sukūręs Valentinas Novopolskis: „Pasaulyje daug tokių“
„Stovėdami ant scenos Kanų kino festivalyje galvojome: ar dažnai lietuviai čia stovi? Ne. Tai gal ir nėra blogas tas mūsų filmas“, – svarsto kino ir Rusų dramos teatro aktorius Valentinas Novopolskis (38). Latvijos, Lietuvos, Belgijos ir Prancūzijos juosta „Olegas“ dabar keliauja per tarptautinius festivalius šluodama prizus, o pagrindinį vaidmenį joje atlikęs Valentinas kukliai tikina, kad tiesiog tinkamu laiku atsidūrė tinkamoje vietoje.
Menas lengvu mostu ištrina valstybių ribas. Kai Valentinas kalba apie savo darbus, nesunku pastebėti, kiek daug juose tarptautiškumo. Rusų dramos teatre jis repetuoja amerikietišką miuziklą „Gilyn į mišką“: dirba kviestiniai aktoriai, atvažiuoja mokytojas iš Brodvėjaus – mokys artistus dainuoti. Neseniai įvyko premjera „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ pagal poeto Vladimiro Majakovskio kūrybą, o Nacionaliniame dramos teatre Valentinas repetuoja „Respubliką“, kurią stato lenkų režisierius Łukaszas Twarkowskis. „Pirmą repeticijų etapą Łukaszas surengė vasarą, – pasakoja. – Surinko mus į krūvą – ir išvežė toli nuo miesto. Šiais laikais visi labai užimti, mieste išsilaksto pakampėmis, o ten, miške, nėra kur pabėgti: gyvenome tarsi komunoje, patys gaminome valgį... Jei spektakliui reikėjo ypatingo bendrumo jausmo, tai ten jis tikrai užgimė.“
Visgi „Olegas“ – labiausiai įvairiatautis projektas, kokiame aktoriui teko būti. Jei Valentinas turėtų bent kiek nekuklumo, puikuotųsi tuo darbu nuo pat jo užuomazgų. Susiruošę kurti filmą apie emigrantą, sunkiai įsitvirtinantį Vakaruose, kūrėjai pagrindinio aktoriaus ieškojo visur: Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje... Niekas netiko, kol atrankos direktorei po ranka pasitaikė filmas „Nesamasis laikas“. Už vaidmenį jame Novopolskis 2014-aisiais apdovanotas „Sidabrine gerve“. „Va, yra dar kažkoks jaunas aktorius“, – pamanė ji, o toliau buvo įprastas mechanizmas: Valentinui išsiuntė sceną iš filmo, paprašė pačiam nusifilmuoti bandymą ir atsiųsti. Režisierius Juris Kursietis, peržiūrėjęs įrašą, tepasakė: „Mes radome Olegą.“ Tie metai Novopolskiui buvo neeiliniai: jis nusifilmavo lietuvių juostoje „Čia buvo Saša“, o po pusmečio visa galva pasinėrė į „Olego“ istoriją.
„Pasinėrė“, rodos, yra gana tikslus žodis, kalbant apie „Olego“ filmavimą?
Ta patirtis man įstrigo visam gyvenimui. Paprastai nesiskundžiu, bet kartais vos laikydavausi nepravirkęs... Sceną, kur Olegui tenka pramušti ledą ir išnerti į paviršių, filmavome baseine po vandeniu. Temperatūra – 27 laipsniai: sakytum, šilta, bet kai vandenyje praleidi valandą, dvi, tai jau nelabai, o po dešimties valandų – nesuvaldomai kalena dantys. Kai operatorius ekrane pamato, kad žandikaulis per daug juda, pasiūlo nueiti pasišildyti. Įlendu su visais drabužiais į karštą dušą minutei, jau šaukia: „Ar gali grįžti?“ Galiu. Ir vėl neriu į šaltą vandenį.
Ar nebuvo galima labiau pašildyti to vandens?..
Ne tai buvo baisiausia. Baseiną uždengė tamsiu brezentu, panėriau į juodą gilumą drauge su kaskadininku: jis turėjo vieną deguonies balioną sau, antrą – man. Šiaip aš ramus, neturiu jokių fobijų, bet panėrus į uždarą gelmę smegenys iškart paleidžia pavojaus signalą. Kaskadininkas irgi neguodžia: „Nekvailiok, čia iš tiesų pavojinga.“ Išnirti į viršų negaliu, beveik nieko nematau, akyse juoda... Iš baliono įkvepiu oro, parodau ženklą – „okei“, tada palaukiu, kol iš kadro pasišalins kaskadininkas, ir nekvėpuodamas atlieku savo vaidmenį – iš visų jėgų daužau „ledą“ virš savęs, bandau prasimušti. Kai pajuntu, kad jau tuoj tuoj uždusiu, pamoju kaskadininkui, kad priplauktų ir duotų balioną. Jį gavęs kvėpuoju kaip išprotėjęs, o tada vėl viskas iš naujo. Pirmą dublį kartojau tris kartus, tada išnėriau laukan, o režisierius jau moja: „Tu ne į tą vietą beldei.“ – „Tai viską dariau veltui?“ – „Aha.“ Kartojam... Per pertraukas prodiuserė į akis lašindavo vaistų – chloras jas labai išgraužė.
Kai pamaina baseine baigėsi, grįžęs namo pasakiau draugei: „Blogiau jau nebus.“ O tada išvažiavome į Belgiją... Dvi savaites filmavome lauke, pūtė ledinis vėjas. Draugė atvažiavo aplankyti: atėjusi į filmavimo aikštelę paklausė, kur čia tualetas. Tada supratau, kad jau trečia diena, o aš dar nėkart jame nebuvau, nes ekstremaliomis sąlygomis mano smegenys prisitaiko prie aplinkybių. Pamenu, vaikystėje nuvažiavau į stovyklą: pamatęs, kaip atrodo tualetai, ten nėjau penkias dienas – smegenys tiesiog išjungė tą funkciją. Ir Belgijoje nutiko tas pats: nėra laiko ten vaikščioti, vadinasi, apsieisiu. Mes, aktoriai, dažnai susiduriame su nepatogumais filmavimo aikštelėje ar scenoje, bet esame pasiruošę viską iškentėti, nes vien gauti tokią galimybę – jau didelė sėkmė. Reikia pirštą nupjauti – gerai, reikia nupjauti du – tik pasakykite, kuriuos!.. Viena vertus, gražus tas atsidavimas, iš kitos pusės – yra ir kartėlio. Mąstau: Anglijoje ir Airijoje mėgsta lietuvių darbininkus, nes jie neva darbštūs, bet kažin ar tai darbštumas, ar tik savęs nevertinimas? Vergo mentalitetas?
Juk ir filmas apie tai – šiuolaikinius vergus...
Nedrįsčiau sakyti, kad jis geras, bet tikrai daug skaudulių paliečia: Latvijos rusų padėtį, emigrantų vergiją Vakaruose, kuri gyva net šiais laikais. Po premjeros Juris man atsiuntė straipsnį, kad Londone sučiupta lenkų gauja, vergijoje laikiusi kelis šimtus žmonių. Vadinasi, pasaulyje daug tokių olegų... Manasis Olegas nuolat susiduria su psichologiniu ir fiziniu smurtu – jau vien vaidinti tai yra nemalonu, bet kai pagalvoji, kad kažkam tai realus gyvenimas (filmas pagristas tikrais faktais), dingsta noras skųstis. Lenkija nerėmė to filmo, nes jis piešia ne tokį lenkų įvaizdį, kaip jiems norėtųsi. Suprantu – visi turi savo jautrių vietų. O man įdomiausi žmogiški dalykai: pavyzdžiui, įdomu pasvarstyti, kada tampama tikru vyru. Mano vaikystėje sakydavo – tuomet, kai permiegi su mergina, bet ar tikrai?.. Nesu vyriškas vyras, visada tai žinojau. Labai mėgstu pasaką apie Piterį Peną – žmogų, kuris nenori suaugti. Filme ieškau atsakymo: galbūt vyru tampi tada, kai peržengi savo baimes, išsivaduoji iš iliuzijų ir imiesi atsakomybės už savo veiksmus.
Pavasarį „Olegas“ buvo rodomas Kanų kino festivalyje. Kaip jautėtės?
Nenorėjau ten važiuoti, bet prodiuseris rėžė: „Tokia galimybė tau pasitaiko pirmą ir paskutinį kartą.“ Griežtai nuskambėjo, bet tai tiesa – labai daug aplinkybių turi sutapti, kad aš atsidurčiau Kanuose. Nesu toks kietas kaip De Niro ar DiCaprio. Gimiau ne toje šalyje kaip jie. Čia nėra tokios industrijos, nors dabar kinas Lietuvoje ir padarė didžiulį šuolį. Taigi lioviausi atsikalbinėti ir nuvykau į Kanus. Labai nervinausi dėl drabužių, iš teatro pasiskolinau smokingą: visa laimė, jo neprireikė. Kelias dienas dirbome juodai: filmo peržiūros, žiūrovų klausimai, begaliniai interviu ir fotosesijos – vakare jau nieko nebesinori. Bet paskui pailsėjome, pažiūrėjome tikrai gerų filmų. Po Kanų „Olegas“ leidosi į kelionę po kitus festivalius, laimėjo daugybę apdovanojimų, du Grand Prix – Briuselyje ir Liuksemburge. Pats lankiausi Slovakijoje, Armėnijoje, Rusijoje. Juris su filmu dabar vieši Čikagoje: ten gal irgi būčiau norėjęs nuvažiuoti... Bet būtų reikėję pildyti popierius, prašyti pinigų iš Kino centro – tiek jau to. Šiaip aš nemėgstu keliauti – matyt, taip susiklostė dėl to, kad neturiu nei pinigų, nei galimybių.
Negi dabar po daugybės kitose šalyse duotų interviu, festivaliuose laimėtų prizų, kino profesionalų pagyrų dar nesate užsivertęs pasiūlymais filmuotis užsienyje?
O ar daug žinote lietuvių ar rusų aktorių, kurie vaidintų Europoje?.. Retas varginasi ieškoti artistų taip toli. Bet nieko tokio – aš ir Lietuvoje turiu daug įdomaus darbo. Be to, nesu toks geras, kad ką nors padaryčiau taip, kaip niekas kitas nepadarytų. Esu vidutinis, ir nėra čia ko apsimetinėti genijumi.