„Kartais jaučiuosi, lyg man būtų jau koks šimtas metų, – juokiasi lietuviškame vaidybiniame filme „Purpurinis rūkas“ blykstelėjusi aktorė Giedrė Mockeliūnaitė (31). – Galiu tik dėkoti sau už drąsą gyventi, vis ką nors bandyti, nebijoti kristi.“
Išvydus tave tame filme, matyt, ne man vienai kilo klausimas, kodėl tos merginos Lietuvoje nepastebėjome anksčiau. Tavo kelias į aktorystę nebuvo tiesus?
Augau Kaune. Šešerių gavau pirmąjį vaidmenį ten esančiame Vaikų ir jaunimo teatre. Visą vaikystę buvau scenoje: vaidinau, šokau. Baigusi mokyklą labai norėjau stoti į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, į aktorystę, bet kažkaip praleidau stojamuosius egzaminus. Lyg ir jaučiau spaudimą, kad kur nors vis tiek turiu studijuoti, todėl nuėjau į psichologiją. Gal nesąmoningai žinojau, kad psichologija sudaro didžiulę aktoriaus profesijos dalį. Studijos patiko, bet tikrai žinojau, kad jas baigusi psichologe nedirbsiu. Tai – ne man, esu per daug spontaniška. Tada nusprendžiau išvažiuoti į Ameriką.
Nes ten – aktorių Meka – Holivudas?
Viliojo Niujorkas. Norėjau save ten išbandyti. Studijuodama Kaune intensyviai šokau: priklausiau Kęstučio Baranausko grupei, paskui perėjau atranką ir su dar viena lietuve trejus metus buvau vokiečių grupės „Scooter“ šokėja. Tai buvo nuostabus laikas. Turai, koncertai – visada būdavome su grupe, pažinome jų šeimas. Tačiau, kai užsigeidžiau išvažiuoti, nesustabdė ir sėkminga šokėjos karjera. Nutraukiau sutartį su „Scooter“ ir nutrūktgalviškai išlėkiau.
Išvažiuodama aiškaus plano lyg ir neturėjau, bet pasąmonėje jaučiau, kad mane traukia aktorystė, kad noriu būti scenoje, vaidinti. 2010 metais Niujorke įstojau į Lee Strasbergo teatro ir kino institutą. Studijos buvo paremtos Konstantino Stanislavskio aktorių rengimo metodu, kurį Lee Strasbergas pritaikė Vakarų pasauliui. Mokydamasi jaučiau didžiulį tobulėjimo džiaugsmą. Buvo be galo įdomu, nors ir labai sunku: kasdien dirbdavome nuo ankstyviausio ryto iki vėlumos. Tačiau kai darai tai, ką myli, – nori kuo labiau įsigilinti, visapusiškai tam atsiduoti. Žinoma, mokėmės anglų kalba. Norėdama kuo geriau ją išlavinti, dirbau su dialekto mokytojais, stengiausi angliškai kuo daugiau skaityti, kalbėti. Kartais pastebėdavau, kad net ir galvoju nebe gimtąja kalba.
Kas laukė baigus studijas?
Prasidėjo atrankos, bandymai gauti vaidmenis. Nueini į susitikimą dėl vieno vaidmens, bet nebūtinai jam tinki. Tačiau galbūt bus pasiūlytas kitas... Vėliau kurį laiką gyvenau ir Los Andžele. Ten tęsiau aktorystės pamokas. Aktorius – kaip bėgikas: negali atsipalaiduoti, turi nuolatos treniruoti savo kūną, pojūčius, emocijas, kitaip gebėjimai, jutimai, fizinė forma nyksta.
Turėjau įdomių vaidmenų trumpametražiuose filmuose, nedidelių pasirodymų dideliuose projektuose. Tarkim, sukūriau mažus vaidmenis režisieriaus Toddo Hayneso dramoje „Kerol“, kuri pelnė kelis „Oskarus“, režisieriaus Johno Wellso juostoje „Nudegęs“. Filmų kūrimo aikštelėse teko dirbti su garsiais kolegomis: Bradley Cooperiu, Sienna Miller, Uma Thurman, Alicia Vikander. Pastebėjau, kad daug pasiekę žmonės dažniausiai būna labai paprasti – savo nuopelnų nesureikšmina, vengia dėmesio.
Išgyvenau ir momentų, kai profesinėje plotmėje buvo visiškas štilis – tik laukimas, ėjimas į atrankas, dokumentų tvarkymas. Tada labai sunku. Ne sykį dalyvaujant atrankose kišo koją tai, kad neturiu žaliosios kortos. Kartais net ir darbo vizos neužtekdavo... Tuomet atrodė, kad man tiesiog nesiseka arba nesu verta, per mažai dirbu. Pradėdavau labai savimi abejoti. Tačiau dabar galvoju, kad gal buvo ne mano laikas, ne man skirti projektai.
Ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje – visur tas pats: aktoriai laukia, kada gaus darbą teatre ar kine. Žinau, kad daugybė nuostabių, talentingų kolegų neturi vaidmenų.
Man patinka išeiti iš komforto zonos arba, kaip gera draugė neseniai pasakė, – ją nuolatos plėsti. Esu smalsi, trokštu tobulėti, patirti stiprių emocijų. Noriu iš kitų žmonių, gamtos, situacijų išmokti ko nors naujo. Tikiu, kad per gyvenimą turime išeiti mums skirtas pamokas, žinau, kad visiems jos skirtingos.
Amerika mane labai subrandino. Ją vadinu didžiausia savo mokytoja. Ten pajutau savo stiprybę ir silpnumą, išgyvenau daug sudėtingų akimirkų, bet ne mažiau ir nepakartojamų, džiaugsmingų momentų. Su ta šalimi jaučiu stiprų ryšį.
Tačiau kalbamės ne Los Andžele ir ne Niujorke, o Vilniuje. Amerikos etapas baigtas?
Kartais bandydavau savo gyvenimą sustrateguoti, bet labai dažnai mano planas sugriūdavo. Ir gerai, kad taip nutikdavo. Man atrodo, kad planuodama save riboju. Aš mokausi džiaugtis šia akimirka, pastebėti gražius, mažus ir didelius dalykus, kurie yra visai šalia.
Į Lietuvą prieš porą metų grįžau trumpam ir užtrukau dėl filmo „Purpurinis rūkas“. Sutapo, kad čia atostogaudama sulaukiau skambučio iš aktorių agentūros – buvau pakviesta į kino bandymus. Jie buvo sėkmingi – buvau patvirtinta Janinos vaidmeniui. Filmavimai užsitęsė. Po jų kuriam laikui pasinėriau į save, keliavau. Grįžus laukė kiti darbai – gyvenimas taip sudėliojo, kad čia esu iki šiol. Kol kas Lietuvoje turiu įdomios kūrybinės veikos, o man patinka visur, kur yra darbo, kur galiu save realizuoti. Tik, kad ir kur gyvenčiau, daugiau kaip tris mėnesius vienoje vietoje neištveriu: man reikia judesio, todėl vis kur nors keliauju. Pasitaikius progai, lekiu į aktorių meistrystės kursus ar ten, kur jaučiu, kad pasisemsiu įkvėpimo.
Šiandien man gera Vilniuje. Nepaprastai įdomu bendrauti su lietuvių aktoriais, režisieriais, stebėti jų darbus. Vaidmuo „Purpuriniame rūke“ padėjo daugiau pažinti Lietuvos meno užkulisius. Esu labai dėkinga Raimundui Banioniui, kad manimi patikėjo ir leido būti šio puikaus filmo dalimi.
„Purpurinio rūko“ premjera jau praeityje. Kuo gyveni dabar?
Šiuo metu repetuojame spektaklį „Žmogus iš Podolsko“, kurio premjera jau labai greitai – gegužę!
Maskvoje kelias savaites buvau aktorinio lavinimo kursuose ir apsilankiau žinomame kontroversiškame Maskvos teatre „Teatr.Doc“. Ten pamatytą pagal šiuolaikinio rusų dramaturgo Dmitrijaus Danilevo pjesę sukurtą spektaklį nuspendžiau pastatyti ir Lietuvoje. Viską pradėjau nuo nulio, jau kuris laikas repetuojame.
Ar rinkdamasi darbus turi kokių nors tabu?
Man tabu – tai, kas prieštarauja vidiniam balsui. Kartais tiesiog jaučiu, kad tas projektas ar vaidmuo – ne man. Jei aš pati ar režisierius nepateisina man abejonių keliančių sprendimų, atsisakau. Manau, kad labai svarbu daryti tai, ką myli, kuo tiki širdis. Tačiau puikiai suprantu aktorius, kurie priima visus siūlomus darbus. Jie – profesionalai, žino ką daro, todėl ir atlieka tai gerai. Bet tai – ne man. Nenoriu daryti to, kas prieštarauja mano vidiniam balsui. „Purpuriniame rūke“ teko filmuotis meilės scenose, tačiau jas režisierius pateisino, aš suvokiau, kad tai yra svarbi mano kuriamo personažo istorijos dalis.
Tame filme, ant raudono kilimo ir paprastą dieną tu – tarsi trys skirtingos moterys!
Taip, man labai patinka keistis! Iš tiesų ir esu visokia. Man labai daug duoda drabužiai, kostiumas. Juos mainant kinta elgsena, eisena. Stiliaus eksperimentai – mano aistra. Vieną dieną jaučiuosi vyriškesnė, kitą – mergaitiška ar klasikinė. Galiu per dieną persirengti kelis kartus – tai nevargina. Mėgstu eksperimentuoti, žaisti, mane žavi stilingos asmenybės. Manau, kad iš to, kaip atrodo, galima daug pasakyti apie žmogų: kaip jis jaučiasi, kokios yra nuotaikos, nori pasislėpti ar būti visų matomas.
Galėtum būti modelis...
Niekada neturėjau tokių minčių, manau, kad tai – ne man. Modelio darbas labai sunkus. Ten tave vertina pagal išvaizdą ir visai neįdomu, kas viduje. Aišku, kai įsitvirtini, tampi žinomesnė – pradeda vertinti ir kaip asmenybę. Tačiau iki to prisikasti – didžiulis darbas. Mados pasaulyje stiprus kūno kultas. Nesijaučiu gerai, kai į mane žiūri kaip į daiktą. Aktoriniame – atvirkščiai, kartais graži išorė netgi trukdo. Neseniai žiūrėjau interviu su savo vienu mėgstamiausių režisierių – šviesaus atminimo Mike’u Nicholsu. Jis pasakojo, kaip aktorius Robertas Redfordas jaunystėje nebuvo deramai vertinamas būtent dėl to, kad per gerai atrodė! Daug vargo, kol įrodė savo vertę ir Matthew McConaughey, daugybė kitų aktorių. Kaip išlaviruoti, kad žmonės nevertintų tik pagal išvaizdą? Kaip pasirinkti darbus, kad plauktum laisvai, taip, kaip tau atrodo, o ne pagal susidariusius štampus? Tų atsakymų nežinau, aš vis dar mokausi. Dar nedaug sukūriau vaidmenų, kaskart man jie – naujos patirtys, pasirinkimai.
Vaidindama išspinduliuoji savo energiją, o kas tave įkrauna?
Kai vaidinu stengiuosi papasakoti istoriją, o apie save negalvoju. Pats kūrybos procesas mane įkrauna. Esi režisieriaus įrankis, jo drobė. Po darbų kartais labai patinka nieko nedaryti: įsijungti kokią nors lengvo turinio laidą ar filmą ir laukti kitos dienos – visada labai įdomu, ką ji atneš. Man labai reikia gamtos. Patinka leisti laiką su artimais draugais, bet gera būti ir vienai. Stengiuosi kaip galima dažniau lankytis kine, teatre. Nuolatos domiuosi menu, apskritai pasauliu. Man labai įdomu skaityti ar žiūrėti interviu su įvairių sričių menininkais. Turiu mažą studiją – kartais tapau. Į piešinius sudedu savo būseną, nuotaiką. Žinau, profesionalai sakytų, kad taip, kaip piešiu aš, daryti negalima. Tačiau nesistengiu niekam įtikti – drobėje tiesiog išlieju savo emocijas. Esu labai laisvas žmogus. Man gera, kai tokie yra ir kiti.
Tavo portretui tetrūksta kelių meilės potėpių...
Apie širdies reikalus nenoriu kalbėti, nes nemanau, kad tai turi ryšį su mano darbais. Dabar gyvenu įdomiai, bet kartu ir ramiai, darau, kas man patinka. O jei nuotaikos ir ūpo nėra – leidžiu sau pasinervinti, paliūdėti. Ateina laikas, kai pradedu save pažinti, pastebiu pasikartojančias emocijas. Tai – tarsi žaidimas, nes žinau, kad ir šitai praeis.