Filme „Zero 3“ suvaidinęs kolumbietis: „Lietuvoje gyventi su viena moterimi nelengva. Lietuvės tokios gražios!

Kaip jus atrado „Zero 3“ kūrėjai?

Kaip tik buvau užsukęs į kastingą reklamos agentūroje, pamatęs mane pažįstamas šūktelėjo: „Hugo, kartais tu ne aktorius? Gal nori dalyvauti vienos lietuviškos veiksmo komedijos aktorių atrankoje?“ Sutikau iš karto. Filmo režisierius Emilis Vėlyvis davė užduotį išmokti kalbėti angliškai su pakistanietišku akcentu – turėjau vaidinti pabėgėlį, dalyvaujantį nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje. Juokingas vaidmuo...

Pakistanietiško akcento mokiausi per „YouTube“ stebėdamas įvairius vaizdo įrašus. Gera žinoti, jog filmo režisierius liko patenkintas kad ir ne itin dideliu mano darbu, – dariau tai su tokia pat aistra, kaip ką nors stipriai mylėdamas. Emilis Vėlyvis pasirodė labai profesionalius, ramus žmogus, filmavimo metu nesijautė jokio streso, nesigirdėjo pakelto balso, nors dariau klaidų, o kai kurias scenas reikėjo pakartoti. Puikios emocijos, nuostabūs prisiminimai! Filmuojuosi ir nekomerciniame jauno lietuvių menininko Žilvino Danio filme apie baltiškos kultūros pažinimą.

Dažniau girdime, kaip lietuvės paskui mylimuosius seka į jų gimtuosius kraštus, o jus – atvirkščiai – daili lietuvaitė paviliojo į savo gimtinę. Meilė buvo tokia stipri?

Oh la la... (Juokiasi.) Susipažinome Bogotoje – Kolumbijos sostinėje aš gyvenau, o ji studijavo ir dirbo savanore. Mūsų pradžia buvo labai graži, įsimylėjome, metus drauge praleidome mano gimtinėje, paskui nutarėme keltis į Lietuvą ir nieko nelaukus susituokti. Nors turiu du vaikus iš ankstesnių santykių, niekada nebuvau vedęs. Gal man tik taip atrodo, bet moterys Kolumbijoje ir Vakarų Europos šalyse neskuba tuoktis, o Lietuvoje tai – įprasta ir kitokie santykiai vargiai įmanomi. Prieš santuoką reikėjo susitvarkyti nemažai dokumentų, vykti į Kolumbijos ambasadą Lenkijoje, nes baigė galioti viza ir pasas. Palikti Bogotą, kurioje dirbau teatro mokytoju, buvo sunku, tačiau žinojau, kad bet kada galėsiu grįžti. Tris mėnesius galvojau, ar tikrai skristi, juk pirmą kartą išgirdau tokios šalies pavadinimą kaip Lietuva, nors Europoje buvau lankęsis ir anksčiau. Pirmiausia atsiverčiau žemėlapį pasižiūrėti, kiek ta Lietuva nutolusi nuo Kolumbijos. Nemažai... Tėvai, sesuo ir keturi broliai gerbė mano sprendimą išvykti, buvusios mylimosios šeima Lietuvoje priėmė svetingai.

Meilė tarp mūsų su žmona tikrai buvo, bet po trejų metų baigėsi. Abu darėme klaidų, ilgainiui kartu pradėjome jaustis blogai, pyktis, o kadangi nusipelnėme būti laimingi, kitos išeities, kaip tik išsiskirti, nebuvo. Po skyrybų ji išsikraustė į Kauną ir su kitu mylimuoju susilaukė dukters, aš likau gyventi Vilniuje. Iš pradžių nebuvo paprasta, labiausiai trukdė lietuvių ir anglų kalbų nemokėjimas – tada aš kalbėjau tik ispaniškai ir prancūziškai, kitomis kalbomis – nė žodžio. Buvo sunku įsilieti į socialinį gyvenimą, megzti pažintis, ieškotis darbo... Manau, kad mano socialinė atskirtis nuo kitų buvo viena iš priežasčių, kodėl santykiai su buvusia žmona ir pradėjo klibėti.

Kaip atrodė pirmosios savaitės svetimoje šalyje?

Sunkus periodas. Gyvenome Užupyje ir nuomojamu butu dalijomės su žmonos draugais. Su eks bendravome ispaniškai, o su kitais nepersimesdavau nė žodžiu. Kartais eidavome į miestą, aš jausdavausi keistai, nes nesuprasdavau aplinkinių, o jie – manęs, buvo sunku save išreikšti, jaučiausi atskirtas nuo visuomenės. Turėjau save įtikinti, kad viskas bus gerai, nepasiduoti. Buvo daug emocijų... Pirmiausia ėmiau mokytis angliškai, tik paskui lietuviškai. Buvusi žmona labai stengėsi man padėti, visaip spaudė rimtai pažiūrėti į naujų kalbų mokėjimą, o man tas spaudimas ne itin patiko: „Man per sunku, aš negaliu...“ Bet žingsnis po žingsnio angliškai pradėjau suprasti, tik lietuvių kalbos pamokas kiek apleidau, nes vienu metu susikoncentruoti į dvi užsienio kalbas man buvo per sudėtinga.

Netrukus prasidėjo ir darbo paieškos. Buvusi žmona pasiūlė dirbti bare, nors aš labai nenorėjau. Nusileidau jos pageidavimams, bet toje vietoje teišbuvau dieną, – ne man toks darbas. Nedrąsu buvo šnekėtis su klientais angliškai: nei jie manęs, nei aš jų normaliai negalėjau suprasti. Galiausiai šansą man suteikė tarptautinė kompanija, joje įsidarbinau vadybininku Lotynų Amerikos šalims. Išdirbau ten dvejus metus, tačiau mano tikroji aistra visada buvo teatras ir be jo man darėsi vis sunkiau. Iš pradžių užsirašiau į agentūrą „Actors Agency“ – papildomai užsidirbdavau filmuodamasis reklamose, o vėliau ėmiau įgyvendinti projektą per vaidybos pamokas suaugusius mokyti ispanų kalbos. Pagalbos kreipiausi į Prancūzijos institutą Vilniuje, kuriame nuo pat atvykimo dažnai lankiausi: skaičiau knygas, bendravau su žmonėmis, klausiausi muzikos. Iš pradžių mano idėja pritarimo nesulaukė, bet vėliau gavau pasiūlymą per teatro pamokėles ispaniškai mokyti darželinukus. Nuo rugsėjo mėnesio keturis kartus per savaitę skubu į privatų sostinės darželį „Mažųjų valdos“ susitikti su vaikais. Jaučiu pakylėjimą, labai smagu girdėti lietuvius vaikus kalbant ispaniškai: „Gracias, hola, vamos...“ Su mažaisiais esu labai atviras, o nuoširdumas vaikus traukia – darželyje jaučiuosi labai mylimas.

Hugo, bet kodėl po nesėkmingos santuokos su lietuve ir gana sunkios adaptacijos visgi likote čia ir negrįžote į Kolumbiją, kur aplinkiniai jus supranta iš pusės žodžio, o žiemos orai mažai kuo skiriasi nuo vasaros kaitros?

Aš ir pats savęs kartais to klausiu: „Ką tu čia vis dar veiki?“ (Juokiasi.) Klausau savo širdies, o ji man sako, kad turiu gyventi Lietuvoje. Bent jau kol kas. Čia aš užaugau kaip asmenybė, o atsidūręs ne komforto zonoje pažinau save iš naujo.

Lietuvoje man patinka beveik viskas: žmonės, gatvės, kultūra. Kiti užsieniečiai sako, kad lietuviai nesišypso, vaikšto paniurę ir liūdni, tačiau aš su tuo nesutikčiau: visose kultūrose yra tokio būdo žmonių. Mane čia supa linksmi geri žmonės, gal ne tokie emocingi kaip aš, bet paslaugūs ir malonūs. Čia niekada nesusidūriau su tautine diskriminacija, daug kur Lietuvoje per visą šį laiką lankiausi ir niekada nepatyriau pykčio ar kreivų žvilgsnių antplūdžio. Beveik visi mano artimiausi draugai yra lietuviai, pažįstu tik kelis čia gyvenančius kolumbiečius. Bendrauju su indų bendruomene, kartu dalyvaujame meditacijose, muzikuojame – rašau dainas ir groju gitara.

Ragavau ir tų jūsų cepelinų... Bet nebūtinai turiu sakyti, kad man jie patinka, ar ne? (Nusijuokia.) Cepelinai nėra pats nuostabiausias patiekalas, tačiau valgyti galima... Užtat dievinu marinatus. Ypač marinuotus pomidorus. Ir rūkytą žuvį: niam niam! Gyvenu netoli sostinės Halės turgaus, todėl dažnai jame lankausi. Man patinka pirkti iš močiučių, jas pakalbinti lietuviškai. Mano kone pirmas lietuviškas žodis ir buvo „močiutė“, mat labai gerai sutariau su buvusios žmonos močiute. Susikalbėti laisvai lietuviškai dar negaliu, bet vis daugiau suprantu, o neseniai vėl pradėjau lankyti lietuvių kalbos pamokas.

Esu vienišas, tačiau dabar man gerai ir taip. Aišku, mane labai traukia moterys... Kiekvienam vyrui reikia justi moterišką energiją šalia, bet Lietuvoje gyventi su viena – išties nelengva. Lietuvės tokios gražios! Nors man keturiasdešimt vieni, šeimos kurti neskubu. Jaučiuosi ne pagal amžių... Gal čia tas darbas vaikų darželyje mane šitaip veikia? (Šypsosi.)