Filmo „Gimtinė“ režisierius Tomas Vengris: „Iš pokalbio su mama gimė emocinė filmo šerdis“

Pirmąkart su Tomu susitikome Los Andžele prieš septynerius metus. Tada jis buvo ką tik baigęs režisūros magistrantūrą Amerikos kino institute, pripažintas vienu talentingiausių absolventų ir jau pastatęs filmą – trumpametražį „Kalifornija“. Sėdėjau filmo premjeroje, žiūrovų salėje tai vienur, tai kitur girdėjosi lietuviškas šnabždesys, ir kažkodėl be paliovos norėjosi... žliumbti. Tas nelemtas tėvynės ilgesys, sklindantis iš kiekvienos nufilmuotos lietuvio vaikino gyvenimo Kalifornijoje akimirkos, skrodė kiaurai.

Kodėl tas ilgesio jausmas visur sekioja Tomą, ne taip jau paprasta atsakyti. Jis nėra emigrantas – gimė Vašingtone, ten užaugo, baigė politikos mokslus Kolumbijos universitete Niujorke ir kurį laiką netgi dirbo „kostiumuotą“ darbą stiklinėje kontoroje. Bet... „Aš lietuvis. Visada buvau lietuvis, kitoks nei aplinkiniai, – šypteli jis. – Gal todėl gyvenimo modelis, kurį pavadintum amerikietiškąja svajone, man neprilipo. Paklausiau širdies balso – mečiau darbą, įstojau į kino institutą ir ėmiau kurti filmus.“ Vienatvės, tapatybės paieškų, žmonių nesusikalbėjimo temos nusėdo daugelyje Tomo trumpametražių juostų, ir atėjo laikas sukurti pirmąjį ilgametražį filmą. „Gimtinę“ įkvėpė Tomo vaikystės prisiminimai, kai jis pirmą kartą su mama atskrido į tėvų numylėtą šalį – Lietuvą. Tik ar 1992-ųjų Lietuva graži žmogaus, augusio už Atlanto, akimis?

Tomai, Amerikoje filmų kūrimą nuolat derini su montažo režisieriaus darbu: esi sumontavęs daug puikių filmų, ilgai dirbai su kultiniu režisieriumi Terrence’u Malicku. Ar tai išėjo į naudą?

Kaip pažiūrėsi. Pamenu, kai Malicko komanda atvažiavo į kino institutą ieškoti darbuotojų ir išsirinko mane, labai džiaugiausi: taigi čia Malickas, genijus, „Gyvenimo medžio“ režisierius!.. Planavau pas jį Teksase pabūti metus, o išbuvau trejus: sumontavau du jo filmus – „Taurių riteris“ ir „Song to Song“. Privalumų daug: mane priėmė į Amerikos montažo režisierių sąjungą, užtikrino teises ir geriausią sveikatos draudimą, labai pakilo atlyginimas. Gyvenau Ostine: ten nebrangu, tad galėjau ir magistrantūros paskolas ramiai išmokėti, ir visai neblogai verstis. Tačiau nebeturėjau laiko savo paties kūrybai. Po „Kalifornijos“ premjeros mane kvietė į festivalius, filmas netgi tapo „Student Oscar“ nominantu, bet Malickas niekur neišleisdavo. „Žinok, Malickas dirba net Kalėdų dieną“, – kažkas mane įspėjo, ir tai pasirodė tiesa. O sunkiausia tai, kad gyveni tarsi kito žmogaus pasaulyje. Terrence’as Malickas moka manipuliuoti žmonėmis: jis atrodo malonus, iškart įsiminė mano vardą, sužinojo, kad aš lietuvis, ėmė pasakoti turįs bičiulių lietuvių – atrado asmeninį ryšį. Bet jo vienintelis tikslas – ištraukti iš žmonių viską, kas įmanoma. Ne jis vienas toks – dauguma režisierių tokie, bet Malicko strategijos kartais būdavo gana žiaurios. Tarp komandos narių jis nuolat žadino konkurenciją, kad žinotume: nė vieno vieta nėra garantuota, už nugaros laukia kiti... Per tuos kelerius metus iš jo išmokau ne tik kino amato, bet ir psichologijos.

Laisvalaikiu vis dėlto kažką sukūrei?

Sumaniau trumpą eksperimentinį filmuką. Pasiskolinau kamerą, kaimynystėje radau tuščią namą – tiko kaip filmavimo vieta. Pasikviečiau buto kaimynę iš Graikijos: ji aktorė ir rašytoja, tai mes po porą valandų per savaitę ką nors pafilmuodavome. Filmas vadinasi „Voverė“, pasakoja apie paauglę, kuri bando spręsti seksualumo bėdas. Iš pradžių jis atrodo nekaltas, bet pabaigoje supranti, kad jos padėtis žiauri. Sumontavome, kolegė jį parodė žinomam graikų prodiuseriui, tas davė porą tūkstančių dolerių spalvoms, garsui, plakatams. Aš nė negalvojau apie festivalius, bet jos iniciatyva pradėjome jį visur siųsti – ir patekome į Berlinalę. Svetainė „Vimeo“ jį įdėjo į rubriką „Žinovų pasirinkimas“, jį ėmė žiūrėti tūkstančiai – ir aš truputį išsigandau, nes filmavome ne pagal taisykles. Aš su kamera pasislėpdavau, mergina prieidavo bare prie vaikinų, paprašydavo pridegti – žodis po žodžio įsisukdavo kalba. Tačiau filme atrodo, kad ne ji inicijuoja pokalbį, o tie vaikinai. Tai visiškai nelegalu... Bet kol kas niekas nepareiškė pretenzijų.

Turbūt tie vaikinai nežiūri „Vimeo“ ir nevažinėja į kino festivalius...

Gal (juokiasi). Berlinalėje mane pakvietė į lietuvių vakarėlį, ten susipažinau su prodiusere Uljana Kim. Sužinojusi, kad turiu Lietuvos pilietybę, ji paklausė, ar norėčiau ką nors nufilmuoti Lietuvoje. Iki tol net nebuvau susimąstęs apie Lietuvos kiną, bet pamažu galvoje ėmė suktis „Gimtinės“ idėja. Prisiminiau, kaip mudu su sese 1992-aisiais pirmąsyk atvykome į Lietuvą: iš tėvų pasakojimų įsivaizdavome viena, pamatėme visai kita. Bet labiausiai mane sujaudino pokalbis su savo mama: tik dabar supratau, kaip jai tąkart buvo svarbu, kad mums Lietuvoje patiktų. Mano mama Virginija ilgai dirbo „Amerikos balse“, jos balsą Lietuvoje daug kas pažįsta. Mamos istorija gana dramatiška: jai gimus šeima bėgo nuo tremties, o ją paliko tetai. Ji užaugo Lietuvoje ir į Ameriką išvyko tik 1965 metais, su savo šeima – tėvais, broliais, seserimis – susipažino tik būdama dvidešimt kelerių. Panaši ir mano tėčio istorija: užaugo Lietuvoje, pas savo tėvą į Ameriką išvyko tik sulaukęs dvidešimties. Mano tėvai susitiko jau Amerikoje, bet mudu su seseria augome nuolat girdėdami, kokia nuostabi yra toji tolimoji Lietuva.  

Tau ji pasirodė ne tokia jau nuostabi?..

Ryškiausiai prisimenu, kad tąkart atsivežėme kramtomosios gumos: sesuo iškart suprato, kokia tai galinga valiuta, ir netrukus Vilniaus kieme jau buvome populiariausi vaikai. Vėliau atvykdavau kiekvieną vasarą, patyrimų Lietuvoje vis daugėjo. Pirmąkart su mergaite pasibučiavau per Jonines Birštone: lijo, mes pabėgome į mišką... Tai vienas romantiškiausių mano gyvenimo atsiminimų. Iš pokalbio su mama gimė emocinė filmo šerdis – berniuko santykis su mama. Pats rašiau scenarijų, o tada ėmiau važinėti į Lietuvą kurti filmo. Kad nepritrūktų pinigų, neatsisakiau ir filmų montažo. Sumontuoju vieną nemažą filmą Amerikoje – paskui kokį pusmetį galiu Lietuvoje ramiai gyventi ir užsiimti kūryba. Taip sakant, užsidirbu svetur, kaip tikras lietuvis (juokiasi).  

Kaip tau sekėsi rasti filmui tinkamus aktorius?

Teko peržiūrėti lietuviškų filmų: supratau, kad jaunoji lietuvių režisierių karta tikrai stipri. Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“ man padarė įspūdį, Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“ labai patiko. Labai gerbiu Eglę Vertelytę, mudu kartais apsikeičiame scenarijais – manau, ji puiki rašytoja. Visi iš anksto mane įspėjo dėl Lietuvos aktorių teatrališkumo, ypač tam tikro amžiaus. Lietuvio berniuko ieškojau Amerikoje: perkračiau Los Andželą, Niujorką, Baltimorę, bet vis nesisekė, galiausiai atrankos režisierė jį netikėtai aptiko viename Lietuvos kaime: jos draugės sūnėnas ten atvyko iš Kanzaso. Peržiūrėjau vaizdo įrašą, jo veidas pasirodė įdomus. Nuskridau į Kanzasą, praleidau su juo tris dienas ir supratau – superinis talentas, reikia imti. Prieš filmavimą gavau mamos laišką: „Tik įspėju, kad Matui įvyko augimo šuolis.“ Ateina į aikštelę – ir nevaldo savo kūno, aukštesnis už aktorę, kuri vaidina mamą... Bet jo nuojauta, instinktai natūralūs, puikūs.

Surasti jam mamą irgi nebuvo paprasta. Atrankos režisierei nurodžiau, kad man reikia moters, vyresnės nei keturiasdešimties. Ji sako: „Štai šitos trys.“ Mane ištiko šokas: ar Lietuvoje yra tik trys aktorės? Pasirodo – atrankos režisierė turi savo griežtą nuomonę, ji nesirinko aktorių iš komercinių filmų. Ji pateikė dar keletą variantų, bet tuomet į pagalbą atėjo mūsų vizažistė Aušra, kuriai teko dirbti filme „Emilija iš Laisvės alėjos“: „Yra tokia Severija Janušauskaitė, ji tikra profė.“ Severija man buvo per jauna, bet labai įdomi – ji atnešė naujų bruožų šiam vaidmeniui. Ir su Dariumi Gumausku gerai sutarė: tarp jų yra chemija. Pamenu, buvo laisva minutė, Darius kažkuo prajuokino Severiją, operatorius lyg netyčia pradėjo filmuoti, taip gražiai ir natūraliai išėjo... Ir tas kadras pateko į filmą. Natūralus santykis tarp aktorių – labai svarbus.

Kai buvo filmuojama juosta, patyrei kokių nors nuotykių, įsimintinų situacijų?

Juokiausi: kas tik galėjo nutikti blogo, tas ir nutiko. Užpernai vasarą oras buvo siaubingas. Vieną naktį turėjome filmuoti svarbią sceną: atvažiavo statybinis kranas – ir įklimpo šlapiame purve. Jau temsta, o kranas stirkso pačiam vidury: nei pirmyn, nei atgal. Teko uždengti objektyvą, filmuoti stambiau, kad kranas nepakliūtų į kadrą... Dažnai būdavo: nusižiūrime kokią gražią vietą pakrantėje, kitą dieną atvažiuojame filmuoti – o jos nebėra. Upė patvino ir užpylė...

O paskui mirė operatorius Audrius Kemežys...

Tai buvo labai žiauru. Per filmavimą niekas nežinojo, kad jis sirgo: pastebėdavome, kad aikštelėje pavargsta, uždūsta, bet nesupratome, kad jam blogai. Rudenį sužinojau, kad Audriui taikoma chemoterapija. Gruodį mudu dar kartu pasėdėjome prie montažo, buvo nuostabu... Kalėdoms išvažiavau į Ameriką ir neturėjau nė minties, kad grįžęs jo nebepamatysiu. O vasarį jis mirė. Jis man atrodė plieninis žmogus: visur eina, lipa, šoka, prasipjauna pirštą – čia pat kokiu nors skuduru susitvarsto ir keliauja toliau. Buvo sunku suvokti, kad jis galėtų rimtai susirgti... Bet labai džiaugiuosi, kad galėjau jį pažinti.  

Kuriant filmą tau teko ilgai gyventi Lietuvoje. Gal ji iš tiesų ėmė atrodyti tarsi gimtinė?

Yra tiesos. Vilniuje mūsų šeima turi butą: jame išlikęs devintojo dešimtmečio remontas, pro langus matyti katedra. Vienu metu ėmiau svarstyti: gal man čia likti visam laikui? Tikrai buvo akimirkų, kai maniau, kad nebenoriu grįžti į Ameriką. Bet buvo ir kitokių akimirkų... Lietuva lengvai užvaldo širdį, visgi Amerikoje – sesė, tėvai, draugai. Gyvenu tai Los Andžele, tai Niujorke, ten turiu nemažai darbų. Gal ir filmas apie tai – tą keistą būseną, kai ieškai savo namų, blaškaisi iš vienos vietos į kitą ir vis lauki, kol nušvis mintis: štai čia mano namai, čia reikia pasilikti.

Gal namus atrastum ten, kur būtų mylimas žmogus?

Šiuo metu neturiu rimtų santykių. Jaučiu, mama nekantrauja, kad parvesčiau žmoną: niekada nereikalavo, kad tai būtų lietuvė, bet nenorėtų, kad susirasčiau tipišką amerikietę. Aš nesąmoningai jai paklusau: beveik visos mano draugės buvo ne amerikietės. Ilgiausiai draugavau su mergina, kuri buvo pusiau amerikietė, pusiau japonė: ji gerai suprato, kaip jautiesi, kai esi nei tas, nei tas... Ir aš tai turiu: taip iki galo ir nežinau.