Filmo „Nova Lituania“ operatorius Simonas Glinskis: „Einu ten, kur yra iššūkių“
Operatorius Simonas Glinskis – vienas iš neseniai vykusių Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ nominantų. Nors jis gervės šįkart negavo, tačiau filmas „Nova Lituania“, už kurį jis ir buvo nominuotas, susišlavė daugiausiai statulėlių. Nuotoliniu būdu su Simonu kalbamės ne apie apdovanojimus, o apie operatoriaus darbo specifiką, patirtį meniniame projekte „Respublika“ ir ateities planus.
Vilniaus dailės akademijoje pabaigei fotografiją ir medijų meną, vėliau – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Kaip atsiradai kino aikštelėje?
Kaip ir daugelis Lietuvos operatorių, kino aikštelėje atsiradau besimokydamas operatorinį LMTA. Regis, praėjus pirmai magistro studijų savaitei išėjau dirbti į projektą „Transsiberija“. Kino industrija unikali tuo, jog tik pasakyk, kad nori dirbti, ir galimybės netikėtai atsiranda. Panašiai kaip su loterijos bilietu – kad laimėtum, turi jį nusipirkti.
Kai pirmasis studijų pusmetis prabėgo filmavimo aikštelėje, ar pavyko tęsti magistro studijas? Ar jas baigei?
Taip, pabaigiau. Nebuvau tik pirmą pusmetį. Vienas iš mano dėstytojų buvo operatorius Ramūnas Greičius. Į jo egzaminus nenuėjau, nes dirbau, tad susitarėme, kad ateisiu pas jį į darbą. Pamenu, jis padeda ant stalo eksponometrą ir klausia: „Ar žinai, kas čia?“. Sakau: „Eksponometras“. Paprašo pamatuoti šviesą. Tokį daiktą mačiau pirmąkart, nes fotografijoje naudojamas šiek tiek kitoks. Sakau, kad neįsivaizduoju, kaip pradėti. Tada nuskambėjo gal kiek skaudus pasakymas, bet pakankamai tėviškas, padėjęs susiimti: „Ne aš tave priėmiau, ne aš ir išmesiu.“
Kada pirmąkart paėmei kamerą į savo rankas?
Mačiau savo tėtį, kuris prasidėjus nepriklausomybei, čiupo į rankas kamerą. Suprato, kad reikia fiksuoti tai, kas vyksta. Man nedraudė imti jo filmavimo kameros, nors ir buvo keli nutikimai, kai ją – tuo metu kelių automobilių vertės daiktą – sudaužiau.
Pomėgį filmuoti paveldėjai iš tėčio?
Galbūt. Dar nežinau, ar noriu būti operatoriumi – karjera nešovė taip greitai, kaip tikėjausi, kai buvau dvidešimt penkerių. Kai baigiau studijas, viskas nurimo. Tik prieš dvejus metus nufilmavau pirmą ilgametražį filmą, o iki tol buvo trumpametražiai ir reklamos.
O ką veiktum, jei nefilmuotum? Ar galvojai apie tai?
Mano tėtis yra ir kalvis – matydavau, kaip jis dirba su metalu. Pačiam patinka rankų darbas, todėl tam skiriu pusę savo laiko. Likęs atitenka filmavimams. Kolegos studijų laikais sakydavo: „Glinskiui duok palituot, o ne pafilmuot“ (juokiasi). Man nereikia kur nors išvažiuoti atostogauti, užtenka po filmavimo griebtis kito, nesusijusio darbo. Šeima, namai ir hobiai – geriausias poilsis.
Esi dalyvavęs ne tik kino, bet ir teatro projektuose. Buvai lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio meninio projekto „Respublika“ filmavimo konsultantu. Kaip sekėsi? Ką tau davė ši patirtis?
„Respublika“ tikriausiai buvo mano, kaip operatoriaus ir dėstytojo, karjeros viršūnė. Buvau kone lygiavertis su režisieriumi – galėjau tiek jam, tiek garso režisieriui išsakyti savo nuomonę. Patirtis kino aikštelėje čia itin pasitarnavo. Operatoriaus darbas – būti vertėju tarp režisieriaus ir komandos narių. Greitai įsilieti padėjo ir asmeninės charakterio savybės – kantrybė, problemų sprendimas čia ir dabar, lankstumas.
Aktoriai tampa kūrybos įrankiais, kurie padiktuoja, parodo režisieriui galimybes
Teatre daug laisvės. Mažiau galvojama, daugiau daroma. Aktoriai tampa kūrybos įrankiais, kurie padiktuoja, parodo režisieriui galimybes, į kurią pusę viską galima pasukti. Priešingai nei kine – to, kas nufilmuota, negali pakeisti, o po dviejų metų žiūrėdamas filmą, jau būni pasikeitęs.
Filmuojant dokumentinį kiną improvizacijos ir staigmenų daugiau nei vaidybiniame.
Galbūt. Dokumentikoje neturiu patirties – filmavau, kai buvau pirmame ar antrame kurse. Nesu patyręs to džiaugsmo.
O ar norėtum išbandyti savo jėgas kuriant dokumentiką? Gal tokia patirtis būtų iššūkis?
Taip. Šiuo metu mano gyvenime taip ir yra – einu ten, kur yra iššūkių.
Vienas šio pokalbio tikslų – paaiškinti kiną kuriančių departamentų darbą. Su kuriais iš jų bendrauji glaudžiausiai?
Po savo sparnu operatorius turi du departamentus – kameros ir šviesų. Lietuvoje kameros departamentas, mano nuomone, siekia būti autonomiškas, labai gina savo teises, dauguma kameristų neleidžia jiems nurodinėti, todėl jiems tik suteikiu tam tikrą informaciją, ko man tuo metu reikia. Šviesų departamentas kitoks, ten visi dirba lanksčiai. Pagrindinis skirtumas tas, kad šviesų departamentas yra labiau kūrybinis, o kameros – techninis.
Iš tikrųjų 99 proc. darbo, kurį ekrane pamato žiūrovas, padaro ne operatorius, o asistentai iš minėtų departamentų. Jei visi puikiai dirba, man daug dirbti nereikia (šypsosi).
Papasakok plačiau apie asistentų darbą. Už ką jie atsakingi?
Pirmasis operatoriaus (arba kameros) asistentas atsakingas už tvarkingą technikos veikimą ir už vaizdo ryškumo nustatymą. Kai kurie gali nesuprasti, kaip žmogus gali būti atsakingas už vaizdo ryškumą, juk pati technika šiais laikais gali jį nustatyti. Tačiau problema ta, kad technika nežino, kada ir ką reikia rodyti.
Tarkime, ar fiksuoti tą, kuris kalba, ar fiksuoti kokį nors daiktą. Tai gana techniškas darbas, bet reikia turėti patirties ir netgi meninį jautrumą, kad žinotum, kada ir kokiu greičiu pervesti fokusą. Kai dirbi su geru focus pulleriu, jam net sakyti nereikia, kaip, kada ir kokiu greičiu reikia reguliuoti ryškumą. Susižvalgai, persimeti keliais žodžiais ir jis padaro.
Antrasis kameros asistentas rūpinasi visa technika ir jos saugumu. Jis atsakingas, kad technika būtų pakrauta ir iškrauta, kartais keičia objektyvus, tačiau tai priklauso nuo susitarimo su operatoriumi. Senojoje mokykloje tuo užsiimė pirmasis kameros asistentas. Jis objektyvus išima, pasižiūri, ar nėra dulkių kameros viduje.
Anksčiau komandoje dar būdavo reikalingas clapper loader – asmuo, kuris mušdavo pliauškę ir užtaisydavo juostą į juostos dėžutę, į magaziną. Kadangi su juosta šiais laikais filmuojama labai nedaug, atsirado specialybė DIT (angl. digital imaging technician).
Tai specialistas, atsakingas už vaizdo medžiagos kopijų padarymą į kietuosius diskus, taip pat ir pačios kameros sukonfigūravimą. Skaitmeninės kameros, kaip ir kompiuteriai, tai užlūžta, tai reikia atnaujinti programinę įrangą, sukelti spalvines gamas ir t. t. Dažnas įsivaizduoja, kad tai nereikalinga specialybė, tačiau tai netiesa. Geriausia, jei DIT pasirenka pats operatorius, nes šis asmuo yra labai svarbus jo pagalbininkas.
Iš šviesų departamento tikriausiai daugiausia tenka bendrauti su gaferiu.
Priklauso nuo gaferio, bet įprastai su jais operatoriai dalijasi kūrybiniais sprendimais. Jei leidi gaferiui laisvai kurti, tuomet savo laiką gali paskirti režisieriui ir pasakojimui. Bet tik tuo atveju, jei gaferis kuria taip, kaip tu nori. Kad taip atsitiktų, jam rodai pavyzdžius, filmus, kol jis supranta ir daro panašiai. Kartais ir per gražiai padaro. Aš mėgstu iki galo neiškrapštyti, palikti gyvesnį vaizdą. Operatoriaus žinioje yra ir gripai, arba kameros tvirtinimo technikai. Jie atsakingi už operatorinius vežimėlius, kranus, prie jų priskirčiau dronus.
Taip pat tenka kviesti ir specialistus iš šalies – pavyzdžiui, povandeninio filmavimo profesionalus. Jei operatorius neturi praktikos ir licenzijos nerti su kamera, tai daro kitas žmogus. Dar yra steadicam (kamera, mechaniniais įrengimais pritvirtinta prie operatoriaus taip, kad vaizde kuo mažiau jaustųsi, kaip operatorius juda – aut. past.). Nedaugelis operatorių patys jų griebiasi, nes gali sulūžti po 5 minučių ar greičiau. Kad to išmoktum, įvaldytum šią technologiją, reikia ramios galvos, tvirto kūno, daugelio metų treniravimosi. Kai prireikia, šie specialistai tampa kameros departamento dalimi. Šį sąrašą dar galima būtų tęsti.
Jau minėjai, kad operatorius yra tarpininkas, taip pat, kad svarbu būti kantriu. Kokios dar kitos savybės reikšmingos dirbant šį darbą?
Yra dviejų tipų režisieriai. Vienam pasakysi, kad reikėtų turėti dūmų aikštelėje, ir jis ims ir garsiai pasakys visai komandai. O kitas tik sutiks su tavim ir atsakys: „Aha, būtų šaunu čia turėti dūmų.“ Tada pats perimi šią užduotį, kad dūmai atsirastų aikštelėje. Nedaugelis režisierių yra tokie stiprūs, kad užtektų tik užsiminti ir tai būtų paskelbiama garsiai ir pareikalaujančiai. Taip, kad aikštelėje esantis prodiuseris patikėtų, kad to reikia. Todėl kartais vizualinius sprendimus išsikovoja operatorius. Būna, kad gaferis išsireikalauja tai, ko reikia operatoriui. Labai priklauso, kokie žmonės yra aikštelėje.
Tikrai daug ruošiesi, kad vaizdas būtų toks, kokio režisieriui reikia
Vadinasi, operatorius turi būti kovotojas.
Kovotoju dažnai reikia būti baigiamųjų darbų etape ir ypač komerciniuose projektuose. O tuose, kur vyrauja visiška kūrybinė laisvė ir dirbi išvien su režisieriumi, akių niekam nedraskai. Bet būna tokių, kur esi pasamdytas, kad sukurtum vaizdą. Darai testus, rodai režisieriui, renkiesi filtrus, nemiegi dieną-naktį, žiūri pavyzdžius... Tikrai daug ruošiesi, kad vaizdas būtų toks, kokio režisieriui reikia. O tada ateina klientas ir pasako: „Čia... Gal spalvas pakelkime ar nespalvotai darykime?“ Ir visas tavo darbas akimirksniu nubraukiamas.
Tačiau mūsų projektai nėra tokie dideli kaip HBO ar „Netflix“, kur operatoriams prodiuseris pasako, su kokia kamera turi filmuoti, kokia optika, kur nufilmuoji, ir viso gero. Taigi taip, kovos yra daug, bet paskui jos net nebepastebi.