Filmo „Tarp pilkų debesų“ prodiuseris Prithvi Chavan: „Meilė mus, kaip žmones, verčia augti“

Filmas „Tarp pilkų debesų“ pasakoja jaunos merginos Linos Vilkaitės istoriją. 1941-ųjų birželio 14 d., į duris pasibeldus sovietų kariškiams, Lina kartu su mama ir broliu sugrūdami į gyvulinius vagonus ir ištremiami į Sibirą. Tokio pat žiauraus likimo sulaukė šimtai tūkstančių lietuvių, latvių ir estų. Rūtos Šepetys knyga ir pagal ją sukurtas filmas pasakoja tremties istoriją jaunos merginos akimis. Čia šalia nežmoniškų gyvenimo sąlygų bei išbandymų atsiranda vietos tikėjimui, vilčiai ir meilei.

Apie šį filmą ir darbą su visa komanda pasakoja indas, filmo prodiuseris Prithvi Chavan.

Papasakokite daugiau apie savo asmenybę, kaip atsidūrėte filmų industrijoje? 

Gyvenime vadovaujuosi posakiu niekuomet „nepasiduok”. Užaugau Indijoje, Mumbajuje, tapau chirurgu. Mano šeimai priklausė kino teatras – greičiausiai iš ten ir atėjo meilė kinui. Indijoje yra taip, kad jeigu tavo tėvai yra verslininkai, greičiausiai verslininku tampi ir pats – ten labai ryškūs hierarchiniai skirtumai tarp žmonių. Dar mokydamasis 7-oje ar 8-oje klasėje ėmiau žvalgytis verslo pasiūlymų iš kino industrijos, be to, apie kino industrijos ypatumus iš tėvų nuolatos girdėdavau ir namuose.

Yra filmų, kurie darė įtaką jūsų gyvenimui, profesijos pasirinkimui?

Iš tiesų, tokių yra net trys, juos mačiau dar studijuodamas mediciną. „Pursuit of Happiness“, „Kung Fu Panda“, ir vienas indiškas istorinis filmas – „Chak De!”. Tiesa, juos visus išsinuomojau tą patį vakarą, kuomet jaučiausi prislėgtas. Peržiūrėjęs tuos filmus, supratau, jog filmai, istorijos ir medicina turi beveik identišką jėgą keisti žmonių supratimą ir net psichologinę sveikatą. Chirurgo skalpelis reikalingas kūnui, tačiau menas ir žodžiai – sielai.

Dažnai sakoma, kad medikai dėl savo darbo specifikos yra mažiau jautrūs nei kitų profesijų atstovai, kaip jums pavyko rasti pakankamai vidinės šilumos kurti filmams?

Netiesa. Dirbant mediku svarbiausia turėti aistros ir vidinio noro padėti žmonėms. Gydytojai kaip tik turi turėti daugiau šilumos nei bet kas kitas, juk pacientai atiduoda savo gyvybes į tavo rankas.

Kaip jūsų rankose atsidūrė filmo „Tarp pilkų debesų“ scenarijus?

Iš tiesų prie šio filmo scenarijaus prisėdau jau dirbdamas Los Andžele, gavau jį iš draugės Tiffany Boyd, ji buvo vieno iš prodiuserių pažįstama. Tuo metu komanda ieškojo verslo partnerio šio projekto įgyvendinimui. Kai tik baigiau skaityti šį scenarijų, iš karto ėmėme kurti filmą, nors tuo metu apie Lietuvą nežinojau beveik nieko – istorija pasirodė tokia stipri. Juk tai vyko iš tiesų ir žmonės išgyveno itin sunkius laikus. Esu tikras, kad kai kurie dėl to išgyvena iki šiol. Praeities įvykiai keičia žmoniją. Filmo veikėjai kuria „istorinę istoriją istorijoje“, kuri yra aktuali ir dabartiniais laikais. Pamaniau, kad šis filmas galėtų priversti žmones praplėsti akiratį, prisimenant skaudžius praeities įvykius ir dar sykį viską permąstyti dabartiniame kontekste. Taip pat labai sužavėjo filme besiklostanti Linos istorija, kuri verčia tikėti, kad, tikint savimi, viskas įmanoma. Juk tai yra visa ko pamatas ir visai nesvarbu, kad pats esu ne iš Lietuvos – šis jausmas yra universalus ir pritaikomas kiekviename pasaulio kampelyje. Įdomu, kai grupelė nepažįstamų žmonių tampa šeima. Skaitydamas scenarijų supratau, kad filmo veikėjai jaučia tą patį, ką ir mes patys dažnai jaučiame kiekviename gyvenimo tarpsnyje. Nors meno neįmanoma suvokti universaliai – kiekvienas meną interpretuoja savaip. Tai puikiai jaučiama ir filme, be to, aktoriai puikiai parodė kai kurias emocijas žiūrovams nė nekalbėdami – tai yra nuostabi, universalioji meno kalba, kuri mane žavi. Manau, kad jei jauti, jog tavyje gyvena menas – nesvarbu, kuo tu užsiimi gyvenime – leisk tam menui išlįsti ir pasirodyti pasauliui. Ir tai gali būti tikroji jėga, keičianti žmonių likimus. Menas ir jo atstovai – geriausi žmonijos gydytojai. Nesvarbu, kas nutinka tarp valstybių, ar tautų, nerandančių bendro kalbos – menas geriausiai atskleidžia žmonių išgyvenimus ar pozicijas tam tikrais klausimais – tą galime matyti scenoje, kai Lina paduoda savo tapytą paveikslą karininkui. Kiekvienas žmogus nori būti matomas ir suprastas pasaulio. Net jei apsistatome savo vidų išgalvotomis tvoromis nuo pasaulio, vis vien širdyse norime, kad pasaulis mus matytų ir suprastų. Aš tuo tikiu ir manau, kad reikia žvelgti giliau į kiekvieną iš mūsų, nes visi turime tą jausmą savo viduje, kurį įžvelgti kitiems pavyksta toli gražu ne visada.

„Tarp pilkų debesų“ ne pirmas jūsų prodiusuotas filmas. Vos susitikęs su manimi sakėte, kad jūsų gyvenime viskas susiję. Kokius filmus dažniausiai renkatės? Jie turi sąsajų?

Tikrai taip. Ankstesniame mano filme nepažįstamojo šypsena sulaiko pagrindinį veikėją nuo kraupios baigties (jis norėjo šokti nuo tilto) – ši scena parodo, kad dar yra žmonių, matančių vidinį grožį kituose – visai kaip ir filmo „Tarp pilkų debesų“ scenoje, kuomet Lina paduoda piešinį karininkui. Aš vis dar tikiu, kad stipriausia jėga yra tuomet, kai žmonės, padedami tokių pasaulinių lyderių kaip Mahatma Ghandi, Nelson Mandella ar Martinas Liutheris Kingas, suvokia, jog prievarta ir karas nieko nekeičia, ką nors pakeisti galima ne žiaurumu, o žodžiais ir tikėjimu. Esu šalininkas to koncepto, kuris teigia, kad blogio nenugalėsi ginklais, bet gali padėti nužudyti velnią kitame žmoguje – ir tam geriausiai pasitarnauja menas.

Su savimi nešiojatės šūsnį užrašų, kas ten užrašyta?

Tai tiesiog mano mintys apie filmus ir apie gyvenimą, mėgstu pasikalbėti su savimi, dažnai ir užsirašau labiausiai patikusias mintis. Dažnai šie užrašai atsiduria ir scenaristų rankose, nes, skaitant scenarijus, kartais juos papildau savo pastebėjimais.

Sutiktumėte, kad gera drama neegzistuoja be dviejų žmonių meilės istorijos?

Na, „Tarp pilkų debesų“ – tikrai taip, prisiminkime Andriaus ir Linos situaciją. Galbūt ne visuomet turi būti aiškiai parodoma meilės istorija, bet meilė mus, kaip žmones, verčia augti. Juk vos tik gimę mes patenkame į meilės ratą – iš pradžių ieškome meilės tėvuose, vėliau trokštame meilę suteikti kitam žmogui, savo partneriui, iš ko paskui gimsta kita karta – meilė yra kiekvieno iš mūsų genuose, to neįmanoma paslėpti. Filmai tik gali padėti tą prisiminti. Meilė taip pat yra patirtis, kuri yra būtinas veiksnys asmenybės augimui ir tobulėjimui.

O su kokiais dar jausmais ar patirtimis žmogus turėtų susidurti žiūrėdamas filmą „Tarp pilkų debesų“?

Labiausiai noriu, kad kiekvienas žmogus, pamatęs filmą, prie kurio kūrimo procesu esu prisidėjęs, iš filmo peržiūros išeitų pasikeitęs: pozityvesnis, tyresnis. Man svarbiausios yra teigiamos emocijos, kurios kartais kyla iš ne visai teigiamų dalykų, rodomų filmuose. Sėkmingo filmo paslaptis – emocijos, tame pačiame filme turi persipinti teigiamos su neigiamomis, nes būtent tai priverčia žiūrovą susimąstyti. Tokiu būdu mes žaidžiame gyvenimą ekranuose. Stengiuosi, kad mano filmai neverstų žiūrovų jaustis niekam nereikalingais ar pernelyg desperatiškais – noriu, kad žmonės jaustųsi galingais ir tą galią panaudotų tam, kad išlaisvintų tokią pačią galią kiekviename iš mūsų. Deja, bet dažnai tokie žmonės yra pamirštami, nors jie yra tikrieji didvyriai. Kartais filmą galima prilyginti restoranui – mes ateiname, valgome paruoštus patiekalus nė nesusimąstydami apie restorano virtuvės darbuotojus, kurie ruošia mums valgį, kiek visko nutinka iki tol, kol patiekalas atnešamas ir padedamas po mūsų nosimis. Manau, kad nederėtų to pamiršti, tačiau tik tokiu būdu yra išlaikoma pusiausvyra visatoje – juk sėdime dabar ir čia ne šiaip sau, bet todėl, kad mūsų likimai taip klostosi, veikiami įvairiausių veiksnių.

Kada pirmą kartą aplankėte Lietuvą?

Per filmo „Tarp pilkų debesų“ pristatymą Lietuvoje. Iš tiesų, turėjau apsilankyti ir Taline, kur lankėsi Dalai Lama, tačiau užsukau į Lietuvą. Gaila, kad anksčiau neteko pabūvėti šioje šalyje – dabar, kai tiek žinau apie Lietuvos istoriją, norėčiau pasilikti ilgesniam laikui. Tiesą sakant, išlipęs iš lėktuvo Vilniuje, supratau, kad nenoriu vykti niekur kitur. Net ir esant rudeniniam darganotam orui čia, jaučiuosi neįtikėtinai šiltai. Atšaukiau savo vizitą į Taliną. Manau, kad reikėtų plėtoti Lietuvos turizmą ir leisti pasauliui artimiau susipažinti su Vilniumi, kuriame šitaip draugiškai maišosi senieji laikai su naujaisiais. Čia norisi leisti sau mažiau skubėti ir tiesiog sustoti ir pasigrožėti aplinka. Su dabartinėmis technologijomis mes galime bet kuriuo metu pasiekti kitą žmogų bet kuriame pasaulio kampelyje, bet imame jausti artumo trūkumą, o Vilniuje to visai nesijaučia. Čia gali jaustis miesto dalimi, net ir nebūdamas šio miesto gyventoju. Taip pat čia apstu įvairiausių kultūrų atstovų, kurie papildo miesto charakterį. Greičiausiai niekuomet nepamiršiu, kaip mano taksi vėlavo mane paimti iš viešbučio ir viešbučio darbuotojas, kurio pamaina baigėsi, laukė kartu su manimi ir šnekučiavosi, nors galėjo eiti namo – tai reta.

Greičiausiai jums tenka daug keliauti?

Tikrai taip. Ką tik atvykau iš Los Andželo, neseniai buvau Delyje vykusiame filmų festivalyje, taip pat prieš kelias savaites baigėme filmuoti juostą Briuselyje, iš kurio skridau į Kopenhagą.

Nekilo dvejonių, kuriant filmą „Tarp pilkų debesų“? Visuomet tikėjote šio kūrinio galia?

Nei karto – aš kuriu ne tam, kad uždirbti pinigų, man geriausias atlygis – suvokimas, kad elgiuosi teisingai. Manau, prisidėti prie šio filmo kūrimo yra didžiulė garbė ir privilegija. Galbūt šiandieną aš kuriu filmus, o rytoj užsiimsiu kita veikla – niekad negali žinoti, kas bus rytoj. Vienas iš kilusių pasvarstymų buvo dėl „Tarp pilkų debesų“ filmo prodiuseriaus Mariaus (filmo režisierius Marius Markevičius – taip pat ir vienas iš filmo prodiuserių – red.past.) – norėjau suprasti, ar jis yra patyręs prodiuseris, ką jis yra kūręs anksčiau. Sužinojęs, kad jis kūrė filmą apie Lietuvos krepšininkus („Tikra svajonių komanda“), supratau, kad Marius yra tikras patriotas ir jam ši juosta reiškia tikrai daug – jo patirtis tapo nebesvarbi, supratau, kad jo širdis yra tinkama tokiam darbui. Nuo tada klausimų daugiau nebeliko. Jei kas nors Holivude kurtų panašaus tipo filmą, būtų pridėta daug papildomų, netikrų emocijų tam, kad sustiprintų pojūčius žiūrovui – čia to nereikia, nes visa istorija yra tikra ir išjausta. Rūtos knygoje tiek skirtingų lygių, kad būtų galima sukurti ir daugiau filmų pagal jos novelę. Netgi galėčiau teigti, kad filmas „Tarp pilkų debesų“ yra tik vienas iš kelių galimų knygos „vaikų“. Šis filmas tik maža dalelė to, kas parašyta knygoje.

Prisidėdamas prie filmo „Tarp pilkų debesų“ kūrimo jūs nuveikėte didžiulį darbą garsindamas Lietuvą – juk anksčiau net pats nežinojote apie šią mažą valstybę.

Taip. Ypač, stebint daugiau nei 200 žmonių, susirinkusių į filmo premjerą Briuselyje, pamačiau daug lietuvių ir supratau, kiek daug jiems reiškia šis filmas. Daugelis kūkčiojo ar net verkė. Tai buvo taip įspūdinga, nes galėjau jausti, kad nuveikiau kažką didingo šios valstybės labui. Tai nepakartojama. Kad ir kaip ten bebūtų, aš niekuomet negalėsiu išgyventi šitokių emocijų stebėdamas filmą, kad ir kaip norėčiau – tą gali padaryti tik tikri lietuviai. Rūtos knyga mane privertė susipažinti su Lietuvos istorija, džiaugiuosi, jog dabar žinau daugiau apie jūsų šalį. Man svarbiausia – kad filmas paveiktų žmones, ir galiu drąsiai teigti, jog su filmu „Tarp pilkų debesų“ tai pavyko išpildyti.