Filmo „Teroro dangūs Jemene“ autorė Viktorija Mickutė: „Visada norėjau tarptautinės karjeros“

Kad apdovanojimas visgi atiteko kitam dokumentiniam filmui – amerikiečių „The New York Times“ darbui apie Siriją, Viktorijai nė kiek ne apmaudu. „Aišku, smagu būtų buvę užlipti ant scenos ir padėkoti visiems žurnalistams Jemene, kurių dėka mūsų filmas atsirado. Bet juk kuriame ne dėl apdovanojimų, o tam, kad pasaulis pamatytų tai, kas išties svarbu“, – neslepia. Vykti filmuoti į nuolat bombarduojamą Jemeną užsieniečiams būtų buvę ypač sunku ir pavojinga, todėl nuspręsta dirbti su vietos žurnalistais – kas daugiau nei jie turi sukaupę informacijos ir istorijų apie jau penktus metus karinių veiksmų niokojamą kraštą?

Kas labiau nei jie norėtų apie tai pranešti pasauliui? Net Jungtinės Tautos situaciją šalyje vadina didžiausia humanitarine krize pasaulyje. „Ką rodo žiniasklaida? Kad kariauja daug vietos ir tarptautinių jėgų, sausa žuvusiųjų statistika – ir viskas. Bet mes praktiškai nematome civilių žmonių asmeninių istorijų – o per oro atakas žūva ištisos šeimos, našlaičiais tapę maži vaikai priversti kovoti už išlikimą... Tačiau Jemeno žurnalistai ne visada turi galimybę savo nufilmuotą medžiagą parodyti per tarptautinius žiniasklaidos kanalus. Mes suteikėme jiems platformą kalbėti, būti išgirstiems ir matomiems.“

Viktorijos, kaip projekto prodiuserės, darbas buvo sukurti filmo viziją, sudėlioti Jemeno žurnalistų perduotą medžiagą ir viską sujungti į vientisą istoriją: „Negaliu vadintis filmo režisiere, nes nebuvau Jemene, nefilmavau pati. Tačiau siuntėme vietos žurnalistams naujausias 360 laipsnių kampu filmuojančias kameras, per skaipą ir kitas interneto programėles mokėme juos dirbti su šia technika. Rūpinausi visais filmo kūrimo darbais.“

Kaune gimusi ir augusi Viktorija politikos mokslus baigė Vilniaus universitete, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Kelerius metus Lietuvos televizijoje dirbo užsienio naujienų redaktore, vėliau išvažiavo į JAV studijuoti žurnalistikos magistrantūroje. Grįžusi kūrė socialinių tinklų naujienas televizijoje, dirbo prie dokumentinių projektų. Tačiau dideli tikslai ją nuvedė iki Kataro – į sostinėje Dohoje įsikūrusią pagrindinę „Al Jazeera“ būstinę. „Tai – viena didžiausių žiniasklaidos priemonių pasaulyje, – pasakoja Viktorija. – Pirmiausia kaip praktikantė devynis mėnesius dirbau „Al Jazeera“ padalinyje Vašingtone, vėliau dvejus metus – pagrindinėje televizijos būstinėje Katare.“ Kai inovatyvių ir interaktyvių istorijų kūrimo studijai „AJ Contrast“ ieškota žmonių, kurie domisi naujomis technologijomis bei naujais pasakojimo būdais, buvo pakviesta prisijungti lietuvė. Jų darbas – pasitelkus virtualiąją ir papildančiąją realybę, naudojant naujausią vaizdo ir montažo techniką, ieškant naujų kampų ir kalbėjimo būdų, žurnalistines istorijas visuomenei pristatyti kitaip.

Lietuvė neslepia, kad darbas „Al Jazeera“ televizijoje buvo jos siekiamybė. „Visada norėjau tarptautinės karjeros, bet galiu pasakyti, kad tai pasiekti tikrai nėra lengva, – neslepia lietuvė. – „Al Jazeera“ buvo mano mėgstamiausia televizija. Patiko, kaip žurnalistai čia pateikia reportažus, kokias istorijas pasakoja. CNN ar „The New York Times“ yra JAV žiniasklaida ir ten daugiausia dirba amerikiečiai, BBC kanale – britai. O „Al Jazeera“ yra tarptautiškiausia žiniasklaidos priemonė. Pagrindinėje būstinėje Katare turbūt rastum darbuotojų iš visų pasaulio šalių.“ Viktorija tikėjosi, kad tokioje tarptautinėje organizacijoje jos, rytų europietės, patirtis bus naudinga. Nesuklydo – tai tikrai yra vertinama: „Kai dirbau pagrindinėje televizijos būstinėje, manęs neretai ateidavo klausti patarimų, kaip rengti reportažus Rytų Europos ar Rusijos temomis. Manau, žmonių, turinčių skirtingos patirties, bendradarbiavimas labai praturtina visos televizijos darbą. Nereikia manyti, kad jei esi iš Lietuvos, tai neturi ką pasiūlyti dideliam ir visko mačiusiam pasauliui. Mes labiau turėtume vertinti savo istoriją ir patirtį, nes tai mums leidžia pasaulį matyti kitaip.“

Per kelerius studijos „AJ Contrast“ veiklos metus Viktorija su kolegomis jau spėjo sukurti nemažai dokumentinių darbų apie pasaulį sukrėtusias krizes, karinius konfliktus, aplinkosaugos problemas – filmavo rohinjų pabėgėlius Bangladeše, pasakojo apie pražūtingą palmių aliejaus industriją Malaizijoje, keliavo po karo paveiktą Pietų Sudaną. Pastaruosius kelis mėnesius Viktorija dirba tarp Vašingtono ir Niujorko, rengiasi projektams, kurie susiję su kitais metais JAV vyksiančiais prezidento rinkimais: „Vis tiek tai bus laidos ir dokumentika ne apie politiką, o apie paprastus žmones, jų problemas ir kasdienius rūpesčius. Mano manymu, žmogus yra svarbiausia, apie ką turi kalbėti žiniasklaida.“