Filosofas Kristupas Sabolius: „Mokykla, kurioje mokiausi, buvo dvilypė“

„Madingas mokslininkas?.. Mano santykis su mada – kritiškas“, – iš po tų rėmelių sulaukiu nustebusio žvilgsnio, kol maišome savo arbatas jaukia kavine virtusioje buvusioje Užupio žuvų parduotuvėje.

Filosofas, rašytojas, vertėjas, Vilniaus universiteto docentas ir Masačusetso technologijų instituto afilijuotasis mokslininkas, Platono laiškų vertėjas, studijų metais savo namuose įkūręs alternatyvų kultūros žurnalą „Pravda“, jį redagavęs, geriausio 2014-ųjų lietuviško kino filmo „Lošėjas“ scenarijaus bendraautoris, vienas iš Kūrybingumo mokyklos steigėjų. Jei pridėčiau nagrinėjamas temas, darbus teatre, knygų pavadinimus ir mokslo vietas, šiame interviu tektų dėti tašką – nebeliktų vietos. Kas esate išties?

Neturiu vienareikšmiško atsakymo, o kartu turbūt nelabai domiuosi save kuo nors pavadinti. Bet viskas, ką darau, yra susiję. Akademiniais darbais mėginau suprasti, kas yra vaizduotė ir kūrybingumas. Kartu pats kūrybą praktikuoju, nes esu rašantis žmogus. Man visada rūpėjo ir veikti, ir apmąstyti savo veiklą. Taip judant nuo vieno poliaus prie kito keliai susikerta: juk filosofija irgi yra kūrybos, rašymo forma, o tai, ką daro menininkai, – filosofijos.

Kita vertus, veiklos rūšių tiek daug, nes man patinka keisti vaidmenis. Apskritai į savo tapatybę žiūriu ironiškai, o kartu – filosofiškai.

Kiekviena paskaita, ko gero, yra performansas, mažas vaidinimas?

Be abejo. Man labai brangus momentas, kai atėjus į auditoriją tenka vis iš naujo užmegzti santykį su dar nepažįstamais žmonėmis. Niekada iki galo nežinai, kaip teks kalbėti. Jeigu auditorija didelė, kartais prabyli kaip mitinge, kur reikia iš karto prikaustyti dėmesį. Kamerinėje aplinkoje svarbus įsiklausymas ir atsakymai į klausimus.

O būna, kad, velnias, kalbate kalbate, bet matote, jog žodžiai klausančių nepasiekia?

Atsimenu, matyt, didžiausią savo, kaip dėstytojo, nesėkmę pirmaisiais darbo metais. Teko dėstyti filosofijos įvadą informacinių technologijų studentams. Pamenu, tai vyko dar Baltupiuose, senuose sovietiniuose rūmuose, depresyviame prastos architektūros pastate. Paskaitų pradžia būdavo septynios trisdešimt – neįmanomų ankstybių laikas filosofijos įvadui, ypač kai tenka iš centro keliauti į Baltupius. Šiaip esu labiau vakaro žmogus, todėl tokiu metu man būdavo sunkoka suregzti rišlesnį sakinį. Kartą išvydau pustuštę auditoriją. Kaip tik turėjau skaityti paskaitą apie Leibnico monadas – tie, kurie nors kiek susidūrė su filosofija, supras, kad septynios trisdešimt ryto kalbėti apie tai žmonėms, kurie neturi tam specifinio intereso, yra nelengvas uždavinys. Šis autorius – subtilus ir sudėtingas, nors daugeliu požiūrių žavus. Pradėjau kažką lementi, kalbu gerą pusvalandį, bet staiga suprantu, kad manęs niekas neklauso. Studentai arba snaudžia, arba įnikę į savo ekranus. Nutylu, niekas net nepastebi. Praeina keletas minučių. Pamanau, kad gal reikia baigti paskaitą ir išeiti. Staiga vienas pabunda: „Suprantat, dėstytojau, buvo cementovkė, sunkiai po vakar.“ Atsimenu, tuo metu išgyvenau, nes priėmiau tai kaip savo paskaitų kritiką. Tačiau tokios nesėkmės prideda motyvacijos keistis pačiam. Kita vertus, svarbu, kad ir auditorija norėtų išgirsti. Šiandien dažniausiai turiu malonumą dirbti su žmonėmis, kurie žino, kodėl pasirinko mano kursus.

Skaityti filosofines knygas pradėjote dar vaikystėje, kai kiti renkasi pasakas. Tai tėvų filosofės Ritos Šerpytytės ir režisieriaus Juozo Saboliaus nuopelnas?

Augau filosofinėje ekosistemoje. Šia prasme tai buvo tam tikra privilegija, daug dalykų mane pasiekė iš kasdienybės. Su klasikine filosofija ir moderniais autoriais susidūriau vaikystėje, jų darbų radau namų knygų lentynoje. Daug ką perskaičiau, buvo daug pokalbių, ir viskas man atrodė savaime suprantama. Negaliu teigti, kad tai nepadarė įtakos mano gyvenimui, bet man niekada nesakė: „Būk filosofas!“, nedėjo tam pastangų. Ir vaikystėje domėjausi ne vien filosofija. Pavyzdžiui, kai kuriuos Jules’o Verne’o romanus perskaičiau po keturiasdešimt kartų.

Jus formavo ne tik intelektuali namų aplinka – ir įvairiatautis vaikystės kiemas Šnipiškių bei Žirmūnų sandūroje, netoli Kalvarijų turgaus.

Matau, kaip auga ši vaikų karta, kai pasiturintys tėvai nori įvesti socialinę higieną – uždaryti juos į išrinktųjų getus, sterilizuoti visas terpes, paversti jas saugiomis, homogeniškomis, kur bendrauja to paties socialinio sluoksnio, pajamų, kalbos, pasaulėjautos žmonės. Atitinkamai tie, kurie neturi tokių sąlygų, lieka savuose atstumtųjų getuose. O mes gyvenome kitais laikais. Mokykla, kurioje mokiausi, buvo dvilypė – joje daliai žmonių (tarp jų ir man) buvo sustiprintai dėstoma dailė, kas man turėjo milžinišką įtaką; tačiau kitą jos kontingento dalį sudarė žmonės, kurių dalis net pateko į kalėjimus. Kitaip tariant, joje galėjai patirti visą socialinį spektrą – nuo menininkų iki nusikaltėlių, nuo turtuolių iki vargdienių. Veikė gaujos, vyko jų karai, muštynės, kovos dėl teritorijų. Klasikinio piešimo ir tapybos pamokos mainėsi su morozų poniatkėm, šie laukdavo prie valgyklos ir atimdavo iš kitų kapeikas, paskui – vagnorkes. Tas įvairus žmonių lydinys dabar būtų egzotiškas, nors tada atrodė, kad kitaip ir būti negali. Prisimenu nuolatinį nesaugumo jausmą, kai žinai, kad nepavyks grįžti namo nesutikus tam tikro tipo vaikinų, su kuriais gali įsivelti į konfliktą. Reikėdavo išgyvenimo įgūdžių.

Bet mokykla man patiko, davė daug atsparumo, neištižimo. Kartu tai leido suprasti, kad ir pasaulis – nevienalytis, yra įvairių tikrovių, kurios gali susidurti vienoje plotmėje.

Kodėl jaunuolis, išaugęs šioje išgyvenimo mokykloje, pasirinko klasikinių kalbų studijas?

Na, tuo metu to nesuvokiau kaip išgyvenimo mokyklos – manau, tokiomis istorijomis galėtų pasidalyti ne vienas mano kartos žmogus. Visa tai atrodė normalu. Tačiau kalbant apie tolesnį pasirinkimą – nenorėjau iškart mokytis filosofijos, nes su ja jau buvau susipažinęs. O kalbos man visada buvo įdomu, norėjau rinktis italų, bet tais metais, kai baigiau mokyklą, tokių studijų nebuvo. Dar 1993-iaisiais išvažiavau į Italiją, ten stažavosi mama. Pagyvenau keletą mėnesių Romoje ir tapo aišku, kad ten važiuosiu ne kartą. Taip ir buvo – vėliau ne sykį ten stažavausi ir mokiausi tiek klasikinių dalykų, tiek filosofijos. Išsivedžiau sau keistą formulę, kodėl taip traukia Italija, – supratau, kad galiu toleruoti vietinį chaosą, manęs jis nepykdo. Italai moka gyventi dabartimi, išjausti momentus, puoselėja dalijimosi kultūrą. Italijoje net pasikeitė mano kalbėjimo būdas, gestikuliacija. Be to, mane visada traukia šiluma, jūros artumas.

Po klasikinės filologijos rinkotės filosofiją, studijuodamas stažavotės Milano, Romos, Paryžiaus, Niujorko universitetuose. Regis, su tokiu bagažu tik likti svetur užkariauti pasaulį.

Kiekvienais metais gana daug keliauju profesiniais reikalais – turiu ryšių su Italijos, JAV universitetais, kartais galimybių išvažiuoti yra daugiau, nei pajėgiu. Dabar nebeturiu poreikio emigruoti, nors ne kartą apie tai svarsčiau. Be to, taip, kaip gyvenu Lietuvoje, negalėčiau jokioje kitoje šalyje: rašyti scenarijus, knygas, bendradarbiauti su menininkais, kartu būti akademijos dalimi. Esu nemažai susipažinęs su kitų šalių tikrovėmis, ten atvykėliams sąlygos daug atšiauresnės. Reikia įgyti pagarbą ir statusą, kad gautum tokių galimybių. Užsienyje ta energija, kurią čia nukreipiu į kelias sritis, būtų sudeginta bandant įsitvirtinti vienoje. Lietuvoje yra mažai pinigų, bet daug veiksmo erdvės, be to, čia gera grįžti po kelionių. Turbūt per daug išpuikau ir pripratau, kad Lietuvoje galiu eksperimentuoti.

Kaip jūsų gyvenime atsirado teatras? Vienu metu net buvote savotiškas kolega – „Sirenų“ festivalio atstovas spaudai.

Kaip klasikinės kultūros tyrinėtojas gavau draugo Ervino Koršunovo pasiūlymą tapti jo brolio Oskaro Koršunovo statomo „Oidipo karaliaus“ konsultantu. Buvau universiteto magistrantas, bet jau pasistažavęs užsienyje. Vėliau su Oskaru daug dirbau kaip konsultantas, esu pjesių parašęs, kartu važiavome į Turiną, kur jis statė Mozarto „Užburtąją fleitą“, tada – „Sirenų“ festivalis, kuriame praleidau nemažai laiko. Santykis su teatru visą laiką išliko. Dabar buvau pakviestas prisijungti prie Nacionalinio dramos teatro meno tarybos.

Paskui nėrėte į naują erdvę – kiną?

Prielaida ateiti į teatrą ir kiną kilo iš to, kad visada domėjausi dramaturgija ir scenaristika. Tačiau kartais reikia postūmio iš šalies. Taip ir atsitiko, kai Ignas Jonynas pakvietė rašyti scenarijų jo filmui „Lošėjas“. Tuo metu jau buvau subrandinęs ir į stalčių padėjęs kokias penkias filmų idėjas. Sulaukęs Igno siūlymo, mečiausi ten ir trukome tik ketverius metus, kol parašėme scenarijų, septynerius – kol išėjo filmas. Mudu labai skirtingi, bet vienas kitą pradėjome girdėti, įsiklausyti ir papildyti. Tai svarbu, nes dažnai žmonės, kurie nori realizuoti savo idėjas, domisi tik savimi. Jeigu nori dirbti komandoje, turi domėtis kitų idėjomis, o kartu vertinti, kaip kitas reaguoja į tavo mintis. Turi mėgautis kūrybine apykaita. Smalsu, kaip pasiseks naujam mūsų su Ignu filmui „Nematoma“, netrukus išvysiančiam dienos šviesą. Tai bus neo-noir istorija su detektyvo elementais, pasakojanti apie žmogų, kuris apsimetė aklas, kad išgarsėtų. Filmas kelia žmogaus kaltės ir keršto klausimų.

Esate prisipažinęs, kad kaip „amžinam diletantui“ vis atrodo, jog kažko nežinote, nors darote tiek daug. Ko dar neišbandėte?

Gal kai ką norėčiau padaryti vienas. Pavyzdžiui, parašyti scenarijų iki galo. Turiu sau labai įdomų projektą apie vaizduotę šiuolaikinių iššūkių perspektyvoje, esant aplinkosaugos krizei, dirbtinio intelekto įsigalėjimo kontekste. Rašau kelias knygas ir bendradarbiauju su kitais mokslininkais, pirmiausia knyga apie tai pasirodys anglų kalba. Norėčiau baigti ir antrą savo romaną, bet galo dar nesišviečia – turiu daug teksto draiskalų, kuriuos iš naujo reikia revizuoti. Stengiuosi būti savikritiškas, todėl daug idėjų keliauja į archyvą.

Tarp visų vaidmenų labai svarbūs ir interjero dizainerės Kotrynos vyro, trejų Patricijos tėčio?

Be abejo. Kotryna – estetė, žmogus, labai jaučiantis formą visomis prasmėmis. Ji formuoja pasaulį, taip pat mane. Vaikai gyvenime daug ką pakeičia. Jie priverčia pervertinti savo įsivaizdavimo klišes, parodo tavo silpnybes ir trūkumus. Man įdomiausia savistaba, o vaikas priverčia atsigręžti į nueitą kelią. Kai jis tavęs klausia „kodėl?“, ir tu savęs to klausi.

Be abejo, laiko viskam yra per mažai, bet Patricijai noriu jo visada atrasti. Turiu kasdienių pareigų, jos labai brangios, nes tai laikas, kurį leidžiame kartu. Paroje tėra 24 valandos ir visada svarbu santykių intensyvumas, o ne kiekis. Kita vertus, intensyvus santykis reikalauja energijos, vaikui reikia gyvybės, o kartais norisi tiesiog atsipūsti. Kai manęs klausia, ką daryti, jei tėvai yra nekūrybingi, atsakau, kad dažniausiai jie būna tiesiog pavargę.

Man patinka gaminti, mielai ruoščiau vakarienes, kurių ateitų daug žmonių, bet šiandien tam laiko lieka vis mažiau. Mėgstu ruošti rizotą, bet tam reikia bent pusantros valandos ir dar prieš tai važiuoti į parduotuvę. O kai mes su Patricija grįžtame namo, dažniausiai vakarienė jau būna pagaminta.

Laisvalaikis turbūt natūraliai susipina su darbais?

Mes labai mėgstame kultūrinius renginius, Patricijai patinka parodos, dažnai einame į jų atidarymus. Sakau „dažnai“, bet išties – kur kas rečiau, nei norėtųsi. Kartais kyla dilema: eiti į dar vieną atidarymą ar ramiai atsipūsti? Dirbti tenka ir naktimis, kai jau šeima užmiega, arba rytą, prieš jai pabundant.

Kam šiandien reikalinga filosofija?

Viskam. Jos būtinybė ir poreikis didesnis nei bet kada. Štai kartu su mokslininkais ir menininkais publikavau knygą „Materija ir vaizduotė“, kurioje sintetinės biologijos specialistai, kuratoriai, menininkai kelia filosofinių klausimų apie tikrovės, medžiagiškojo pasaulio prigimtį naujųjų atradimų šviesoje. Šiandien šios temos iškyla svarstant, kas yra gyvas organizmas, o kas – ne, kas yra protas, jo prigimtis, dirbtinis intelektas, santykis su kitomis gyvybės rūšimis ir formomis, kas yra žmogiška, kas – ne. Kai kitų sričių mokslininkai supranta, kad gal jų mąstymo schemos, žodynai nepakankamai tai paaiškina, kviečia filosofus ir menininkus.

Jus galima vadinti madingu filosofu, tam tikra prasme influenceriu?

Jei turite galvoje žmogų, kuris socialinėje erdvėje daro įtaką kitų sprendimams, aš toks nesu ir nesiekiu būti. Man tik rūpi, kad darbai, kuriuos darau, būtų išgirsti ir suprasti, todėl viešumo nevengiu, kai pristatau savo darbus. Influenceriams pats viešumas įgyja komercinį atspalvį, tai simbolinis jų kapitalas. Man jis aktualus tiek, kiek padeda susikalbėti. Todėl manau, kad prasminga ieškoti kelių ir į tas auditorijas, kurios neturi filosofinio ar akademinio išsilavinimo. Bet tik tada, kai turiu ką pasakyti, kai tai susiję su mano darbais, – kai yra ką aptarti.