Flirto meistras Jeanas Honoré Fragonard’as pasigesdavo tik vieno – laisvės

Jeanas Honoré Fragonard’as (1732–1806) šiandien turėtų būti gerai žinomas. Jo paveikslų galima pamatyti per Paryžiaus mados savaitę ant kokios nors japonų tinklaraštininkės pilvo. Solidesnių variantų taip pat yra: antai „Vivienne Westwood“ ir „Louis Vuitton x Jeff Koons“ siūlo itin brangių rankinių su fragonaru. Žinoma, ne mada jį atrado – modernūs menininkai daug kartų kėsinosi į prancūzo kūrybą: interpretavo jo paveikslus, vertė juos skulptūromis, instaliacijomis, dar kažkuo.

Fragonard’as tapė degraduojančio Versalio aristokratus, žmones be problemų, be moralės. Bet jis buvo toks virtuozas, kad tik užsakovams rūpėjo, kas ten vaizduojama. Visus kitus kerėjo patys paveikslai: jausmas, kad aplinkui – daug oro ir laisvės, kad kažkas myli, džiaugiasi, žaidžia, linksmai leidžia laiką, gyvena akimirka „čia ir dabar“. Kažkur girdėta?

Pats Fragonard’as irgi norėjo laisvės. Tai buvo turbūt vienintelis dalykas, kurio jis pasigesdavo. Visa kita, pradėjęs nuo visiško nulio, vyras pelnė savo darbu. Jis turėjo butą ir studiją Luvre, vilkėjo šilkines liemenes, buvo pagarbiai sutinkamas karaliaus rūmuose. Ir (sklido paskalų) garsiausios operos dainininkės bei aktorės buvo tapytojo meilužės. O jei nebuvo – juo geriau: tokie gandai skleidžiami tik apie žinomus žmones.

Liudviko XVI favoritė madam du Barry ir kitos Versalio damos turėdavo laukti jo paveikslų. Jis nebuvo kamikadzė, vengęs įtakingų klienčių ar tapęs tik tai, ką norėjo, bet ir nebėgdavo vos pašauktas. Fragonard’as, kitaip nei jo mokytojai François Boucher ir Jeanas Baptiste’as Chardinas, netapo rūmų dailininku. Bet turėjo labai galingų globėjų – iki pat 1791-ųjų: Prancūzijos didžioji revoliucija visiems jiems nukapojo galvas. Ji pražudė ir Fragonard’ą: žmogus, kurio drobės susiurbė visą rokoko epochos euforiją, jos lengvabūdiškumą ir grakštumą, naujajam elitui tapo neįdomus...

Kai jaunučio Fragonard’o tėvai iš Provanso persikėlė į Paryžių ieškodami darbo, jie sūnui galėjo padėti tik tuo, kad netrukdė mokytis dailės. Vaikas iškart šoko aukščiau bambos: sumanė patekti pas didžiausią to meto autoritetą, madam Pompadour favoritą Boucher. Bet šis bemokslį provincialą išspyrė. Antras šuolis buvo sėkmingas: Fragonard’ą priėmė neką mažiau garsus Chardinas. O pasimokęs pas jį jaunuolis grįžo pas Boucher ir tapo jo „klonu“: greitai amžininkai nebeskyrė, kur maestro darbai, o kur – mokinio. Jei Fragonard’o ambicijos būtų apsiribojusios tik auksu siuvinėta liemene ir nameliu Paryžiaus priemiestyje, jis būtų likęs pas Boucher.

Bet Fragonard’ą traukė Rembrandtas ir kiti senieji meistrai – gilesni, tikresni už Boucher. Tiesa, šis nebuvo šuo ant šieno: pastebėjęs, kad pameistrys it apsėstas kopijuoja senus paveikslus, mokytojas patarė jam dalyvauti Prancūzų akademijos konkurse, kurio nugalėtojas gaudavo stažuotę Romoje. Taip dvidešimtmetis atsidūrė Italijoje. O ten paniro į depresiją: pamatęs Michelangelo ir Raphaelį, staiga pajuto, koks jis menkas. Bet vėliau tunelio gale pasirodė šviesa: Fragonard’as, apkeliavęs pusę Italijos, rado kitų gerų tapytojų, kurie jam atrodė pavejami ar net pralenkiami.

1761 m. Fragonard’as grįžo į Paryžių ir visus pribloškė: didžiulė jo drobė „Žynys pasiaukoja, kad išgelbėtų Kaliroję“ sukėlė furorą Salone, o Liudvikas XV skubiai nupirko paveikslą. Fragonard’as tapo akademijos nariu ir patyrė šlovės akimirką, tik ji truko trumpai. Karalius nusprendė, kad pagal paveikslą reiktų išausti gobeleną, atidavė jį į fabriką, o ten kūrinys pradulkėjo trisdešimt metų, nes ižde nebuvo lėšų sumanymui įgyvendinti. Tapytojas atlygį už jį gavo irgi ne iš karto: pinigai buvo pervedami ilgai, mažomis sumelėmis.

Gal tai, o gal kitos aplinkybės privertė Fragonard’ą pamąstyti: kas geriau – nepriklausomybė ar karaliaus palankumas ir tuščias valstybės iždas. Pirmasis variantas buvo patrauklesnis. Todėl Fragonard’o kūrybinė biografija tapo dviejų dalių „serialu“. Viena vertus, jis visą gyvenimą tapė (ir piešė) tai, ką norėjo, eksperimentavo, neatpažįstamai keitė braižą, bandė įvairius žanrus – jautėsi laisvas. Kai kurie jo darbai (tarkim, ekspresyvios „galvos“) ponams su pudruotais perukais būtų sukėlusios isteriją ir pasidarė suprantamos tik modernistų kartai. Kita vertus, vyras žinojo, ko reikia, kad jis neliktų nuskriaustas. Kai Fragonard’as ėmė tapyti galantiškas scenas, kai kas tūžo: „Noras pasipelnyti, susidomėjimas buduarinėmis temomis jam užtvėrė kelią į tikrą šlovę.“ Bet tą vienišą balsą užgožė gerbėjų choras.

Rokokas išvis bodėjosi rimtų temų. Aristokratai norėjo matyti save ir savo pramogas: erotinius žaidimus, įmantrų flirtą, pasivaikščiojimus parke, pasiirstymus valtelėmis. Garsiausias Fragonard’o kūrinys „Sūpuoklės“ (1967 m.) puikiai nušviečia situaciją. Kažko tokio užsimanęs baronas de Saint Julienas kreipėsi į tapytoją Gabrielį François Doyeną. Kodėl būtent į jį – istorija nutyli, bet pasirinkimas buvo prastas: Doyenas tuo metu tapė vien religinius paveikslus ir galvojo apie sielos išganymą. Todėl stipriai sutriko, kai baronas pakvietė jį į nuomojamus apartamentus, supažindino su savo meiluže ir ėmė porinti, kokio paveikslo jam reikia. Doyenas, vos atgavęs amą, pasiuntė turtingą klientą pas Fragonard’ą.

Šis susitiko su ponu kitoje vietoje, bet pageidavimai buvo tie patys: „Jis su savo meiluže buvo kaime. Iš pradžių apibėrė mane komplimentais už tai, ką matė Salone, o paskui pasakė, kad nori paveikslo, kurį sumanė pats: „Pageidaučiau, kad nutapytumėte madam sūpuoklėse. O mane – taip, kad galėčiau matyti tos žavios būtybės kojas – ar net daugiau, jei norite mane ypač pamaloninti.“ Dar buvo sąlyga, kad paveiksle bus du vyrai: mergina ne pati skraidys sūpuoklėse – ją sups... vyskupas. Nors pastarasis noras dvelkė itin keista erotika, Fragonard’as sutiko tapyti. Ir sukūrė šedevrą: gyvą, įtaigų, poetišką, šelmišką, elegantišką. Vyskupo ten nebuvo nė kvapo, o senukas baronas (taip geidęs pamatyti, kas po moters sijonais) virto linksmu vaikinu.

Po „Sūpuoklių“ Fragonard’o vardas ėjo iš lūpų į lūpas, visi pageidavo jo paveikslų. Buvo permainų ir asmeniniame dailininko gyvenime – 1769 m. vyras vedė. Nors gandų apie jo romanus su aktorėmis vis dar sklandė, Marie Anne Gérard buvo tiesiog tobula partnerė. O ir tapytojui, matyt, jau reikėjo šeimos. Kai gimė dukra Rosalie, ji ilgam tapo mėgstamu dailininko modeliu. Žmona irgi leido laiką vyro studijoje: ne tik padėdavo jam, bet ir ėmė rengti savo miniatiūrų parodėles. O kai mirė jos motina, Fragonard’ai priglaudė Marguerite Gérard – keturiolikmetę Marie Anne sesę. Aišku, greitai paryžiečiai prakalbo, kad mažametė dailininko svainė tapo jo meiluže; tuo tikėjo net kelios Fragonard’o biografų kartos. Tačiau šeima gyveno kaip gyvenusi, gimė sūnus Alexandre’as Évariste’as. Kita kalba, kad Marguerite beveik nesiskirdavo su meistru: iš pradžių buvo jo mokinė, vėliau – pagalbininkė ir net kai kurių projektų bendraautorė.

Fragonard’ų šeima gyveno iš to, ką maestro uždirbdavo, o po revoliucijos santaupų beveik neliko. Tapytojas netinginiavo: tapė kažkokius portretus, iliustravo knygas, buvo išrinktas į Muziejų komisiją, ir Luvro Piešinių kabineto kolekcija – jo surinkta. Tačiau dailėje rokoką pakeitė klasicizmas, Fragonard’as buvo nebemadingas, o jo honorarai – menki. Tiesa, užaugo vaikai ir Alexandre’as Évariste’as tapo populiariu menininku, bet jis kažkodėl taip nekentė tėvo, kad net sudegino jo graviūras; taigi pagalbos iš jo senukas negalėjo tikėtis. Ir kai Fragonard’as buvo išvarytas iš savo namų Luvre, naują butą jam nuomojo ne sūnus, o Marguerite Gérard. Ji irgi buvo „ant bangos“, net iš paties Napoleono rankų gavo aukso medalį... Fragonard’as mirė parke ant suolelio. Nekrologai buvo tokie pat vargani, kaip ir paskutiniai tapytojo metai: „Dailininkas priklausė senajai akademijai, jam pavykdavo erotinės ir galantiškos scenos.“