„Fluxus“ judėjimui – 60 metų: pristatoma mobilioji programėlė, atskleisianti žiūrovo santykį su kūriniu

Gintarai, kas buvo „Fluxus“ tada, kai atsirado, ir kas yra šiandien?

1961–aisiais, kurie laikomi formaliąja „Fluxus“ atsiradimo pradžia, tai buvo gana naujas ir provokatyvus reiškinys, nes panašaus pobūdžio menas teskaičiavo dešimtmetį. Jo priešistore galima laikyti John Cage, Harold Rosenberg ir Merce Cunningham 1952–aisiais surengtus perfomansus, pamažu kėlusius visuomenės susidomėjimą.

Tarp tokių smalsuolių buvo ir Jurgis Mačiūnas, pradėjęs lankyti John Cage paskaitas apie muziką, kurios turėjo lemiamą poveikį jo meno krypties pasirinkimui: J.Mačiūnas visą savo gyvenimą teigė, kad viena svarbiausių šio judėjimo ištakų yra muzika. Kita svarbi dalis – gerokai anksčiau, 1916–aisiais Ciuriche, prasidėjęs dada judėjimas, propagavęs antimeno idėjas. Ne paslaptis, kad dadaistų poveikis J.Mačiūnui buvo milžiniškas, o meno tyrinėtojai ir šiandien  „Fluxus“ laiko neodadaizmo atmaina.  

Šis judėjimas, kurį praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje įsuko J.Mačiūnas, po savo vėliava subūrė dabar jau visame pasaulyje žinomus menininkus: Yoko Ono, Andy Warhol, Nam June Paik, AY-O, George Brecht, Ben Vautier, Joseph Beuys ir kitus.

Įdomu tai, kad buvusį savo klasės draugą prof. Vytautą Landsbergį J.Mačiūnas laikė tikruoju „Fluxus“ nariu, dalinosi su juo kai kuriais savo pamąstymais ir kūriniais. 1990 m. atidarant dailininkų grupės „Žalias lapas“ parodą ŠMC, buvo pažymėta, kad Lietuva yra vienintelė pasaulio valstybė, kurios vadovas yra „Fluxus“ judėjimo narys. Jonas Mekas nebuvo šio judėjimo nariu, bet visą laiką buvo šalia su savo kamera. Šio „filmininko“, kaip jis pats save vadino, dėka mus pasiekė to meto įvykių vaizdai, nuotaika, emocija.

O skirtumas tarp „Fluxus“ prieš šešiasdešimt metų ir dabar yra nedidelis. Ir tada, ir šiandien šis judėjimas turi panašius uždavinius: provokuoti žiūrovą, nesitaikstyti su politikos ir kultūros rutina, jis kviečia būti spontaniškais, juoktis ir nusišypsoti bei linksmiau pasižiūrėti į pačius rimčiausius dalykus. Be to, ir tada, ir šiandien aplink mus yra daug slegiančios rimties. Būkime atviri – nelaimių apsuptas žmogus buvo visais laikais, niekad gyventi jam nebuvo paprasta ir lengva, tačiau viskas priklauso nuo požiūrio. Kaip sakė prof. V.Landsbergis, šis judėjimas ir J.Mačiūnas buvo savotiškas vaistas prieš gyvenimo pilkumą, rutiną ir stagnaciją, bandymas į viską žvelgti paprasčiau ir linksmiau.

Kaip ir kada jūs pats atradote „Fluxus“ ir kuo jus patraukė šis judėjimas?

Mano asmeninė pažintis su šiuo judėjimu įvyko gan vėlai – apie 1986 metus, kuomet Michailo Gorbačiovo naujoji politika leido mažiau cenzūruoti ir kultūros sektorių ir mus ėmė pasiekti įdomybės iš Vakarų. Taip mane pasiekė ir žinios apie „Fluxus“ – buvau nustebintas, kad jau šešiasdešimtaisiais pasaulyje egzistavo tokia nekonvencinio meno forma, suteikianti visišką laisvę menininko vaizduotei ir elgesiui, skatinanti menų tarpdiscipliniškumą ir sintezę. Tai buvo absoliučiai nauja ir  mane iš karto sudomino.

Netrukus, 1988 m. ir 1989 m. su bendraminčiais surengėme „Hepeningų seminarus“ prie Anykščių „AN – 88“ ir „AN – 89“, taip pat kartu su šio judėjimo entuziastu Modestu Saukaičiu 1992 m. Moksleivių rūmuose surengėme pirmąją parodą Lietuvoje „Jurgis Mačiūnas ir  „Fluxus“.

J.Mekas teigė, kad „John Cage, Jurgis Mačiūnas ir kiti „nepraktiški“ avangardistai yra daugiau prisidėję prie dvasinio, vidinio mūsų išsivystymo, augimo per 40 ar 50 metų, negu visi politiniai judėjimai, sistemos, revoliucijos ir teorijos, kurios pasibaigė, kurios susumavo save masiniuos milijonų kankinių kapuos“. Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu?

Taip, tiek su šia citata, tiek su daugybe kitų J.Meko teiginių sutinku, nes jis turėjo ypatingą gebėjimą pastebėti ir paprastu būdu paaiškinti daugybę pasaulio sąrangos, meno ir politikos reiškinių. Ir ši tezė kalba apie tai – kad viena meno srovė padarė didesnę įtaką nei daugybė įtakingų politikų. „Fluxus“ paskatino daugybę jaunų menininkų įvairiuose pasaulio kraštuose eksperimentuoti, būti laisvais ir tokiu būdu jie prisidėjo prie atviros visuomenės kūrimo, kas buvo ypač aktualu Rytų Europoje.

Tiesa, paradoksalu, kad 1950–1960 metais Vakarų pasaulyje buvo pakankamai populiarios marksizmo idėjos – Prancūzijoje, Italijoje ir JAV ne vienas pažangus avangardinio meno atstovas priklausė kairiajam blokui. Taip pat ir J.Mačiūnas – jo svajonė buvo aplankyti Sovietų Sąjungą ir joje surengti šio judėjimo koncertų, o blokiniai gyvenamieji namai jam atrodė konceptualios architektūros idealas.

Galime suprasti, kodėl galėjo žavėti K.Markso idėjos apie žmonių lygybę, socialinį teisingumą, pasaulį be išnaudojimo ir teisingą žmonijos sąrangą – kas gi nenorėtų gyventi teisingame pasaulyje? Tik tiek, kad dauguma tų avangardistų niekada nebuvo apsilankę Sovietų Sąjungoje, o jei ir buvo, tai buvo rodoma fasadinė jos pusė, ir jie negalėjo žinoti, kad jų laisvė, avangardas ir nesibaigiantys meno ieškojimai Sovietų Sąjungoje būtų buvę uždrausti tą pačią minutę.

Šiemet sukanka 60 metų šiam judėjimui – kaip jį minėsime Lietuvoje?

Esame sumanę keletą parodų ir įvykių šios datos paminėjimui, bet kaip „Fluxus“ meno atstovai neatmetame ir spontaniškumo faktoriaus. Be to, pernai startavo projektas „Non Budget Art“ (NBA), skelbiantis, kad tikras menas nebūtinai turi remtis biudžetu, taigi paliekame atvirą galimybę idėjoms iš šalies ir kviečiame jungtis visus, kurie nori prisidėti minint judėjimo jubiliejų.

Vienas iš projektų, kurį Lietuvos kultūros tarybos paramos dėka galime pristatyti jau šiandien, yra mūsų sukurta mobilioji programėlė „Flux Lab'as“, leidžianti nustatyti žmogaus ir jo pasirinkto meno kūrinio suderinamumą. Parsisiuntus programėlę į savo telefoną, į ją reikia įkelti savo nuotrauką arba asmenukę ir nuskenuoti meno kūrinį – jau įsigytą, norimą įsigyti ar tiesiog bet kokį meno kūrinį, kuris įdomus. Tuomet įvyksta abiejų šių subjektų – programėlės naudotojo ir meno kūrinio – kontekstinės auros analizė. Programėlė, išanalizavusi šių dviejų subjektų santykį, pateikia išvadą apie jūsų ir jus dominančio meno kūrinio suderinamumą.

Šios programėlės prototipą, tuomet didelę laboratoriją, pristatėme dar 2015 metais „ArtVilnius“ mugėje ir tada išsikėlėme uždavinį „Fluxus“ jubiliejiniams metams ją perkelti į kiekvieno iš mūsų kišenę. Džiaugiamės, kad tą padaryti pavyko ir šiandien nemokamą programėlę gali atsisiųsti kiekvienas, norintis „Fluxus“ būdu išanalizuoti savo santykį su meno kūriniu. Tuo pačiu ji leidžia plačiajai visuomenei pasidomėti ne tik moderniuoju ar „Fluxus“ menu, bet ir menu apskritai, ypač šiuo laikotarpiu, kai tą padaryti turime daug fizinių apribojimų.

Ar galima sakyti, kad ši aplikacija padės ir kiekvienam, svarstančiam įsigyti meno kūrinį, nes iš dalies nusakys meno kūrinio vertę konkrečiam žmogui?

Taip, tik jokiu būdu nereikėtų suprasti, kad programėlė parodys kainą eurais – ji yra apie tai, ką konkretus kūrinys reiškia konkrečiam asmeniui. Tai labai individualu ir mes manome, kad meno kūrinio ir meno mėgėjo santykis yra labai svarbus dalykas. Juolab, kad visi mes kasdien keičiamės ir tokie, kokie buvome vakar, šiandien jau nesame – vadinasi, tas pats meno kūrinys jums rytoj gali reikšti ką kita, nei reiškia šiandien. Apie tai ir yra ši programėlė.

O kadangi „Fluxus“, kaip jau minėjau interviu pradžioje, dažnai siejamas pirmiausiai su muzika, tai ir ši programėlė, nuskenavus asmenį ir meno kūrinį, analizės metu generuoja unikalius garsus, kuriuos kuria šių dviejų subjektų santykis – tai irgi įdomi ir atraktyvi detalė, kurią džiaugiamės sukūrę.

Ar šventinės nuotaikos netemdo vis besitęsianti pasaulinė pandemija? Kaip ją išgyvena JMVMC ir kokios ateities perspektyvos?

Iš tiesų praėję metai mums nebuvo labai blogi, nes prarasta galimybė gyvai priimti lankytojus sutelkė rasti visiškai naujų būdų komunikacijai su žiūrovu. Pavyzdžiui, ėmėme parodas rengti tokiu būdu, kad lankytojas neužeidamas į galeriją, tiesiog iš gatvės, galėtų matyti ekspoziciją pro langus. Aišku, tai padaryti leidžia ir mūsų geografinė padėtis, ir tai, kad esame pirmame aukšte, kad mūsų langai akių lygyje. Kadangi dažnai mūsų ekspozicijos yra su garsu, tai ant langų priklijavome QR kodų lipdukus, kuriuos nuskaitę mobiliaisiais įrenginiais parodos lankytojai galėjo girdėti garso takelį, susietą su meno kūriniu. Bandėme tokias parodas daryti ir visą parą, kad net naktį vaikštant Užupyje būtų galimybė pamatyti meno kūrinius.

Dar viena praėjusių metų naujovė – mūsų galerija ėmė veikti kaip teatro aikštelė. 2020–ųjų spalį tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ metu JMVMC buvo sukurta moderni teatrinė instaliacija „fabrica“, režisuota Nauberto Jasinsko su dailininku Tadu Černiausku. Šis projektas pateko tarp praėjusių metų „Auksinių scenos kryžių“ nominantų „Pandemijai atsparaus teatro“ kategorijoje, o mes tapome teatrine erdve, pristačiusia tokį projektą.

Didelis ir svarbus įvykis centrui yra ir balandį prasidedanti dalies JMVMC kolekcijos paroda Seule, Pietų Korėjoje. Taigi, nežiūrint pandemijos, meno kūriniai keliauja, mūsų kolekcija domimasi ir galerinis gyvenimas tikrai nėra sustojęs.