„Foals“ vokalisto perliukai – apie festivalius, muzikantus ir rožių auginimą

Per daugiau nei 10 metų scenoje Y. Philippakis tapo žmogumi, kuris visada atstovauja naują muzikantų kartą ir rokenroliškas vertybes. Jis nebijo pasakyti, kad „Coachella“ festivalis yra „dezinfekuotas“, o Davido Guettos kuriama šokių muzika – šlamštas.

Oksfordo universitetą vardan grupės metęs gitaristas, vokalistas ir dainų tekstų autorius yra išmintingas menininkas, bet taip pat – bebaimis kovotojas, kurio interviu klausytis dažnai ne mažiau įdomu nei „Foals“ įrašų.

Štai ką „Foals“ lyderis turi pasakyti apie muziką, gyvenimą ture ir... sodininkystę.

Apie senas grupes, kurioms vis patikimos didžiosios festivalių scenos: „30-mečiai atvažiuoja į festivalius su pora vaikų ir bando išgyventi savo paauglystę. Jie įsivaizduoja, kad yra kieti, nes scenoje mato „The Stone Roses“. Bet jie neturi ryšio su tuo, kas vyksta muzikoje dabar. Man nusibodo matyti kokį nors bičą iš 90-ųjų pagrindinėje festivalio scenoje. Man tai nieko nereiškia.“

Apie „Foals“, kaip „rokenrolo išsaugotojus“: „Galiu jus užtikrinti, kad mūsų grupė nesiruošia pildyti kitų žmonių įnorių. Turime savą planą, kuris nebūtinai sutaps su tuo, ko kiti iš mūsų tikisi. Nėra jokių „rokenrolo išsaugotojų“. Muzikos industrija tiesiog sukuria didžiulį muzikinį apetitą, kuris niekada nebus patenkintas. Jie kuria mitus apie grupes, kad žmonės pirktų jų įrašus.“

Apie kultinį „Coachella“ festivalį Kolorado dykumoje Amerikoje: „Coachella“ man neatrodo geras festivalis. Žinoma, ir į „Glastonbury“ festivalį (svarbiausias muzikos festivalis Jungtinėje Karalysėje) susirenka daug įžymybių, bet publika ten eina ne dėl jų. Be to, visos įžymybės „Glastonbury“ turi eiti per tą patį purvą, kaip ir visi. Tuo tarpu „Coachelloje“ žvaigždės klausia: „Kur mano asmeninis džipas?“ Šio festivalio lankytojai labiau nori pasidaryti selfį užsidėję gėlių karūną ant galvos nei šėlti pagal muziką. Nėra taip, kad nekęsčiau „Coachellos“. Tiesiog manau, kad ji truputį „dezinfekuota“. Kaip ir Los Andželas.“

Apie britų muzikos festivalius: „Jungtinės Karalystės festivaliai yra patys geriausi. „Glastonbury“ yra laukinis. Kasdienis gyvenimas čia visiškai pasitraukia į šalį. Niekur kitur taip neišeinu iš proto.“

Apie elektroninę šokių muziką arba EDM: „Davido Guettos muzika net neužvirina mano kraujo pykti. Ji tiesiog yra šūdas. Muzika, kelianti pasibjaurėjimą. Bet pasaulyje turi būti ir blogos muzikos. Kai kuriems žmonėms ji patinka.“

Apie skrydžius privačiu lėktuvu: „Esame skridę privačiu lėktuvu, bet likome kiek nusivylę. Didžiausias pliusas – kad nereikėjo pereiti per oro uosto apsaugą. Pats skrydis jautėsi, tarsi būtume mažame lėktuve. Aplink tave kiti grupės nariai, tie patys žmonės kaip visada. Jokių siurprizų.“

Apie gyvenimą ture: „Turo pabaigoje autobusas grįžta į Londoną, o jame – tiek gėrimų, kad galėtum surengti 40 vakarėlių ir porą vestuvių. Šampaną išgeriame greitai, bet alaus ir burbono lieka labai daug. Galvojome, gal pradėti vestuvių maitinimo versliuką.“

Apie aukščio baimę: „Siaubingai bijau aukščio. Per koncertus šoku nuo scenos, bet tai kitoks jausmas. Pagauna momentas ir negalvoji, kad šoki iš aukštai. Jei nueičiau ant scenos ne koncerto metu ir pažiūrėčiau žemyn, mane ištiktų panika. Bet aš pasitikiu žmonėmis. Šoku, ir žinau, kad jie pagaus.“

Apie buvimą menininku: „Kuo daugiau kuri, tuo daugiau savęs atiduodi. Galiausiai iš tavęs telieka kiautas, kuris per 10 metų užsidegs. Kai jau patenki į šį kelią, jis tave nuveda į skirtingiausias vietas. Vietas, kurios tavo išvalo – bet ir nužudo.“

Apie bites: „Bičių skleidžiamas garsas yra įspūdingas akustiškai. Jis tikrai nuostabus.“

Apie rožių auginimą: „Kai buvau jaunesnis, mama man buvo paruošusi sodą. Vėliau nustojau juo rūpintis. Bet kažkada pajutau, kad noriu vėl padaryti ką nors, kas mane sujungtų su žeme. Pradėjau sodinti rožes. Man patinka, kad jas prižiūrėti gan sunku. Dėl to jos suteikia džiaugsmo.“