Masiškiausio koncerto rekordas Lietuvoje vis dar priklauso prieš 26 metus išsiskirsčiusiai grupei FOJE. Į muzikinį jos atsisveikinimą, 1997-ųjų gegužę surengtą Vilniaus Vingio parke, susirinko apie 60 tūkstančių žiūrovų. Ir kol kas nė vienam lietuvių atlikėjui nepavyko mūsų šalyje pritraukti tiek ištikimų gerbėjų – lietuviškos muzikos istorijoje „Foje“ iš tiesų liko kaip įsimintinas reiškinys.
Kviečiame atiduoti savo balsą už šią legendinę asmenybę bei kitus nominantus „Mylimiausios Legendos“ rinkimuose ČIA.
Dauguma „Foje“ grojusių atlikėjų šiam savo gyvenimo etapui jaučia tam tikrą nostalgiją, ypač ilgiausiai grupės pagrindu laikytas ketvertukas: Andrius Mamontovas, Arnoldas Lukošius, Darius Burokas ir Algis Kriščiūnas. Buvo laikas, kai „Foje“ pasirodydavo tik Andrius, pasikvietęs profesionalių muzikantų komandą; buvo etapų, kai grupėje su Andriumi koncertuodavo tai vienas, tai kitas iš senųjų narių. Tačiau su „Foje“ labiausiai tapatinama būtent ši kompanija, prieš 25 metus atsisveikinusi nuo Vingio parko scenos.
Kiekvienas turi savo istoriją
Grupės įkūrėjas Andrius MAMONTOVAS „Foje“ gyvavimo pradžią skaičiuoja nuo 1983-iųjų spalio, kai trys klasės draugai pirmąsyk užlipo į sceną ir tuometinės Vilniaus 18-osios vidurinės mokyklos minėjime sugrojo kelias dainas. Iš pradžių grupė vadinosi „Sunki muzika“ – „Foje“ atsirado gerokai vėliau. „Be taškiuko, – pavadinimo rašymo ypatumą pabrėžia Andrius. – Man patiko, kad jis gramatiškai netaisyklingas.“ Beveik 14 metų gyvavusi grupė išleido 18 albumų.
Kaip jums pavyko į „Foje“ atsisveikinimo koncertą sutraukti tokią gausybę publikos?
Manau, suveikė tam tikras netikėtumo momentas. Nes grupė, tuo metu buvusi ant bangos, staiga pareiškė: viskas, paskutinis koncertas. Apie jį paskelbėme maždaug prieš pusmetį, per tą laiką dar surengėme paskutinį turą po Lietuvą. Visi tiesiog buvo pripratę, kad mes egzistuojame, aišku, prisidėjo mūsų populiarumas ir galbūt pats laikmetis.
Kai tavęs nelieka, sugeneruoji tam tikrą interesą. Man teko sutikti daug žmonių, kurie sakė: „Aš pirmą kartą „Foje“ koncerte buvau per paskutinį grupės koncertą.“, nes, ilgai ruošęsi, prisiruošė nueiti tik tada. Be to, bilietus pardavinėjome išties nebrangiai, kadangi organizatoriai – koncertinė agentūra „Tigris“ – pasirašė labai gerą sutartį su rėmėjais. Bilieto kaina net ir tais laikais atrodė juokinga – 10 litų, o koncerto dieną paskutinės sekundės įėjimą mūsų vadybininkas padarė dar pigesnį.
Po atsisveikinimo koncerto netgi gavote Kultūros ministerijos premiją – 50 tūkstančių litų. Kur ją išleidote?
Mums tai buvo visiškai netikėta ir sukėlė nemažai diskusijų spaudoje – garsūs žmonės buvo apklausiami, ar tikrai grupė jos verta. O premiją pasidalijome visi penki (penktasis – mūsų vadybininkas Artūras Butkevičius). 1997-aisiais 10 tūkstančių litų atrodė labai neblogi pinigai. Dalį aš paaukojau fondui „Muzikantai – vaikams“, dalį pasilikau sau; nežinau, ką su jais darė kiti. Pagal tuos laikus, mes ir iš bilietų uždirbome visai neblogai, nes susirinko daug žmonių: išėjo gana padorios sumos naujo gyvenimo pradžiai.
Suprantama, kai grupė išsiskirsto, nes jos niekas nebeklauso ir ji niekam nebeįdomi. Jūs nutraukėte savo veiklą pačiame jėgų žydėjime! Kodėl?
Tai pats geriausias sprendimas, kokį tik galėjome priimti: viską nutraukti patiems, kol netapome kažkokiu vegetuojančiu būreliu. Tarp mūsų po truputį didėjo įtampa, matėsi, kad santykiai nebėra konstruktyvūs. Kol grupėje vyksta ginčai, kyla pykčiai, bet iš to gimsta kūrybinis rezultatas – tol viskas gerai. Mes bandėme iš naujo atrasti kūrybinį santykį, bet jis darėsi vis destruktyvesnis. Iš kitų narių jaučiau nuolatinį nepasitenkinimą manimi, galiausiai supratau, kad pavargau kovoti, noriu viską pradėti iš naujo, susikurti savo muzikinę aplinką, susirinkti naują grupę ir tapti solo atlikėju. Juolab tiek dabartinis, tiek „Foje“ repertuaras yra daugiausia mano kūrybos dainos.
Nors kurį laiką ir bandėme likti kartu, visi jau turėjome savo atskirus gyvenimus: atsirado papildomų interesų, skirtingi darbai, šeimos. Paauglystėje, ankstyvoje jaunystėje visi gyvename daugmaž panašiai, o paskui keliai pradeda skirtis. Kai kam pavyksta tuos skirtumus suderinti – mums nepavyko.
Galėjote „pagyventi“ atskirai, kol santykiai susitvarkys...
... Arba nueiti pas psichologą (juokiasi). Dokumentiniame filme „Some Kind of Monster“ apie grupę „Metallica“ yra epizodas, kaip ji įrašinėja albumą, o studijoje sėdi psichoterapeutas ir su atlikėjais kalbasi: „Ką tu apie tai galvoji?“ – „Eik tu...“ – „O ką tu dabar galvoji apie tai, ką jis pasakė?“
Ar psichoterapeutas padėjo išlikti grupei „Metallica“?
Kažkiek, matyt, padėjo.
Gal ir jums būtų užtekę tiesiog susėsti prie vieno stalo ir išsiaiškinti santykius?
Pavargau aiškintis, nes mes tai darėme nuolat. Tiesiog supratau, kad santykių nėra, jeigu juos nuolat aiškiniesi. Be to, norėjosi išsaugoti gerą prisiminimą ir sau pačiam, ir visiems nariams.
Pavyko?
Iš dalies, taip, nes laikui bėgant imi prisiminti tik gerus dalykus. Kiekvienas turbūt turi savo istoriją, kodėl iširo „Foje“. Aš jaučiausi išstumtas, jie visi trys buvo prieš mane vieną. Taigi supratau, kad turiu pasitraukti. O be manęs jau tos grupės nebebūtų. Taip ir išėjo. Aišku, nenorėjau, kad „Foje“ iširtų, norėjau, kad grotume toliau, bet, matyt, jau buvome išnaudoję tam tikrą arsenalą, kurį kiekvienas turime, išsėmę idėjas, kurias kartu galėjome generuoti. Chemija tarp mūsų buvo. Ir dabar atsirastų, jeigu visi kartu išeitume į sceną – neabejoju, jausmas būtų panašus. Bet to jau tiesiog nebėra.
2013-aisiais vėl grojote kartu...
Tada, švęsdamas savo 30-metį scenoje, pakviečiau visus buvusius „Foje“ narius, su kuriais kada nors esu koncertavęs. Aišku, dauguma atsimena paskutinius atlikėjus, bet grupėje grojo ir būgnininkas Eugenijus Pugačiukas, ir saksofonistas Saulius Valikonis, ir gitaristas Romas Rainys, ir bosistas Gediminas Simniškis, ir amžinatilsį Jaunius Beinortas, ir amžinatilsį Robertas Griškevičius, ir Darius Tarasevičius, dalyvavęs pačioje grupės pradžioje, ir iš Vokietijos atvykdavusi padainuoti Loretta Petereit. Tame koncerte pagrojome įvairia sudėtimi įvairias dainas, kelias jų atlikome keturiese. Skambėjo taip pat puikiai.
Tai kodėl to skambesio nebenorėjote pratęsti?
Kol repetavome, atrodė, kad viskas vėl kaip senais gerais laikais. Pusmetį ruošėmės tiems koncertams. Pasakodavome visokias istorijas, žvengdavome iš senų bajerių ir panašiai. Aišku, ne vien keturiese – repetuodavo ir daugiau žmonių. Bet kai prasidėjo koncertai, seni skeletai išlindo iš spintų. Vėl prasidėjo kažkokie kaltinimai, aiškinimaisi, kodėl taip padariau ar anaip... Supratau, kad tai buvo tik trumpas prisiminimas, gražus momentas, galutinai patvirtinęs, jog nebegalime likti kartu.
Pasaulyje ne viena muzikos grupė iširo dėl to, kad grupės lyderis atsidėjo solo projektui. Jūs irgi išleidote albumą „Pabėgimas“. Ar tai neprisidėjo prie grupės subyrėjimo?
Yra ir tokių grupių, kurių nariai įrašo atskirus solo albumus ir toliau groja kartu. Aš irgi maniau, kad esame būtent tokia grupė. Jeigu, tarkim, Lukošius ar bet kuris kitas grupės narys tuo metu būtų įrašinėjęs savo solo albumą, būčiau tik pasidžiaugęs, paklausęs, ar nereikia pagelbėti. Visada norėjau pabandyti viską įrašyti vienas, pats viską sugroti: būgnų, klavišų, kitų instrumentų partijas. Tad surinkau senas dainas, kurias turėjau – kai kurias dar nuo tarnybos armijoje laikų, ir sudėjau į tą albumą. Jis, tiesą sakant, išėjo visai neblogas. Maniau, savaime suprantama: jeigu nori padaryti ką nors savo, tai ir padarai. Tai niekaip nepakenkia grupei „Foje“.
Bet juk pakenkė?
Po šiai dienai nežinau. Kai išleidau tą albumą, apie jį nė vienas grupės narys nepasakė nė žodžio. Nors jo pristatymas įvyko Vilniaus oro uoste 1995-ųjų rugsėjo pradžioje – prieš pat mums išskrendant koncertuoti į Londoną: spaudos konferenciją surengiau prieš pat skrydį. Jei tavo grupės narys daro albumo pristatymą, tai tu ką nors vis tiek pasakai, tarkim, „fainai pašnekėjai“ ar „be ryšio buvo“. Bet iš jų nesulaukiau jokios reakcijos. Kadangi jie nieko nesakė, tai ir aš apie tai kalbos nepradėjau. Tokie visiškai vaikiški dalykai, bet nemačiau reikalo varžyti savo laisvės.
Kaip manote, kodėl „Foje“ labai didelei daliai žmonių tapo išskirtinai garbinama grupe? Jūsų gerbėjų klubai buvo išsibarstę po visą Lietuvą. Ir jus daug kas iki šiol prisimena su meile.
Žmonėms mes esame jaunystės prisiminimas, kuris siejasi ne tik su grupe. Tai ir pirmieji suaugusiųjų patyrimai, besikeičiantis laikmetis, visi atgimstančios Lietuvos mitingai, roko maršai. Tai buvo momentas, kai populiarioji kultūra, iki tol buvusi užspausta, atsivėrė. Mes tapome viena iš kelių grupių, kurios išėjo į tas atsidariusias scenas ir sales, – iki to laiko juk net nebuvo galima šokti koncertuose! Manau, žmonėms vis dar atgimsta emocijos, kurias tuo metu išgyveno. Galbūt svarbios ir pačios dainos, jų tekstai – jaunuolio dainos apie dalykus, kurie kitiems jaunuoliams yra suprantami ir juos paliečia.
Žmonėms mes esame jaunystės prisiminimas, kuris siejasi ne tik su grupe. Tai ir pirmieji suaugusiųjų patyrimai, besikeičiantis laikmetis, visi atgimstančios Lietuvos mitingai.
Visada savo dainose palieku erdvės, kad galėtum jas traktuoti taip, kaip nori. Kartais žmogus prieina ir sako: šitą dainą apie mane parašei – kaip tu žinojai? Nors matau jį pirmąkart gyvenime. Mūsų koncertai visada būdavo smagūs, su daug energijos ir tokio lengvo, bet neperlenkto pankizmo. Nenoriu skambėti nekukliai, bet publiką veikė ir bendras kolektyvo šarmas: Burokas – visiškai tylus, nekalbus bičas, rūkantis cigaretę ir geriantis kavą; Lukošius, kuris negali sustoti kalbėjęs ir judėjęs; Kriščiūnas, visiškas menininkas, turintis savitą požiūrį į dalykus ir pats atrodantis savitai. Manau, mes vienas kitą papildėme ir leidome reikštis vienas kito geriausioms savybėms, tinkančioms scenai.
Kadangi dainose paliekate daug vietos interpretacijai, „Laužo šviesa“, sukurta dar 1995-aisiais apie asmeninius lyrinio herojaus išgyvenimus, tapo viena populiariausių Sąjūdžio dainų. Staiga visa tauta pamatė šviesą nakty!
„Laužo šviesa“ – viena pagrindinių ir mano, ir „Foje“ dainų; turiu kelias tokias savo diskografijoje. Nežinia, kiek žmonių persirašė ją iš kasetės į kasetę, bet kad dainavo visa Lietuva – faktas.
Ar savo muzikinę karjerą po „Foje“ pavadintumėte ne mažiau sėkminga?
Beveik dešimt metų jaučiau, kad žiūrovai mane lygina su „Foje“. Iki tol, kol išleidau albumą „Geltona. Žalia. Raudona“. Užtruko šiek tiek laiko, kol klausytojų sąmonėje įsitvirtinau ne kaip „Foje“ narys, o kaip solo atlikėjas. Aišku, nebenorėjau daryti to paties, ganėtinai ilgai ieškojau savo skambesio – mano albumai labai skiriasi vienas nuo kito. Dabar stilius jau nusistovėjo, bet pastaruoju metu jaučiu, kad visas savo dainas jau sukūriau, – nebežinau, ar daugiau reikia. Nesinori rašyti iš inercijos, norisi jau esamas dainas dažniau atlikti koncertuose. O muzikos įrašai man dabar įdomesni kaip garsų eksperimentai.
Buvę „Foje“ nariai prieš penkerius metus įkūrė grupę „Kiti kambariai“ – ką apie tai manote?
Manau, jie groja savo malonumui, jiems tai patinka ir gerai, kad tai daro. Apie grupės turinį, muziką nešnekėsiu – kaip kad jie nešnekėjo apie mano „Pabėgimą“ (juokiasi).
Kas jums pačiam buvo grupė „Foje“?
Nuostabus gyvenimo etapas, įprasminęs jaunystę. Visi tie koncertai, emocijos, įvykiai, kurių dalyviais tapome per didžiausius mūsų šalies pokyčius, man sutelpa į kažkokį labai gražų laikmetį, pilną nuostabių nutikimų, juoko, humoro, draugystės, kelionių. Buvimas toje grupėje mane galutinai suformavo kaip asmenybę.
Tai – neįveikiama
Buvęs „Foje“ ir dabartinis grupės „Kiti kambariai“ klavišininkas Arnoldas LUKOŠIUS tapo telekomunikacijų bendrovės veidu, dirba inovacijų srityje ir viešojoje erdvėje plačiai nesireiškia. Tačiau jį vis dar traukia muzikos scena.
Nuo rekordinio „Foje“ atsisveikinimo koncerto Vingio parke praėjo 25 metai. Kokį prisimenate tą laiką?
Du priešingi pojūčiai. Paskutinį koncertą prisimenu kaip vieną liūdniausių gyvenimo dienų. Kažkas iš sapno, kai viskas krinta iš rankų, kojos klimpsta smėlyje, o tu juokauji ir šoki per savo laidotuves, nes taip sutarta, taip reikia, tai ne dėl tavęs, tai dėl muzikos, ji svarbesnė. Sykiu prisimenu jį kaip skrydį ir euforiją, nes jausti tiek žmonių, tokią jų energiją, dosnumą dalijantis ir priimant, svarbiau net už etapo pabaigą. Tai paliko žinojimą, kad darėme kažką gerai, kad mūsų muziką girdi, tad skrydis tęsis.
Na, o „Foje“ buvo draugystė, augimas, sugebėjimas atsiverti ir tikėti vienas kitu, periodas, kai geriausiai jautėme kuriančius šalia. Tam tikra prasme tai buvo visas gyvenimas – nuo naivių svajonių iki išbandymo sėkme, skyrybų depresijos, sugrįžimo triumfo ir, galiausiai, logiškos pabaigos.
Jūsų versija: kodėl iširo grupė?
Dėl kontakto praradimo. Atsirado neaiškumo pojūtis, nežinojimas, kur judam ir ar vis dar judam kartu. Manau, Andrius jautėsi išaugęs iš grupės, jam, gal ir pagrįstai, nebesinorėjo kompromisų. Tai pasijuto nuo albumo „Pabėgimas“. Kažkas skilo ne dėl to, kad jis ėmėsi solinio projekto, o dėl to, ką mes apie jį žinojome ar, tiksliau – nežinojome. Atsirado nepasitikėjimas, abejonė dėl draugystės. Ir nors tuomet dar atrodė, kad viskas praeis, dar buvo du geri turai, kelionių užsienyje, albumas „1982“, bet santykiai šalo. Jau paskutiniais grupės metais kartu su Andriumi dirbau įrašų studijoje, daug apie tai kalbėjome, jis siūlė daryti pertrauką, aš netikėjau, kad tokie dalykai veikia... Konkretaus atsakymo tarsi nėra, o emociniai argumentai atrodo juokingi – tiesiog grupė pasibaigė, gal atidavė viską, ką galėjo? Ir dabar žinau, kad tai įvyko laiku, – grupės mirtis nuo senatvės būtų graudi.
Kaip manote, kodėl „Foje“ Lietuvoje tapo ypatingu reiškiniu?
Buvome viena tų tikrai retų grupių, kurios kreipėsi ne į žiūrovą, minią, liaudį, paauglį ar progą, o į TAVE. Nemėginome linksminti – mėginome suprasti, būti draugu tų, kurie jaučiasi nesuprasti. Neišvengiamai kiekvienas patiria akimirkų, kai nesinori riksmų „neliūdėk, varom!“, kai svarbiau išgirsti „tau ne vienam taip“, – „Foje“ buvo apie tai. Ir dabar mažai kas varginasi kreiptis į individą, tad nors muzikinė forma sensta, tam tikras procentas žmonių tikriausiai vis tiek atras „Foje“ tada, kai jiems to trūks.
Kas buvo jūsų stiprybė?
Mes nieko neišmanėme, nesitikėjome iš to uždirbti, neturėjome šansų iš to gyventi. Net nesupratome, kad galima būtų prisitaikyti, įtikti publikos norams, tad buvome arogantiški ir įžūliai reikalavome, kad žmonės mėgtų tai, ką mes norime groti. Mes darėme pirmiausia sau, nes mus tai džiugino. Tai – neįveikiama. Be to, ši grupė buvo sulydyta iš nesuderinamų komponentų. Kiekvienas pernelyg ryškus, kad slėptųsi už kito, todėl visi tempė pirmyn – tokia branduolio skilimo reakcija truko netikėtai ilgai.
Ar norėtumėte sugrįžti atgal?
Taigi tas laikas neišvengiamai artėja? Juk susenę daug kas suvaikėja... O iš tiesų – ne. Kam gadinti praeitį savo patirties „išmintimi“? Be to, neįdomu kartoti filmą, kai pabaigą jau žinai. Ar norėčiau dar pagroti „Foje“ dainų? Tikriausiai norėčiau. Bet Andrius jas ir taip nuolat groja, kartais nebepažįstu skambesio, tad lyg ir nėra tikslo. O jei yra poreikis pajusti muziką pirštais – prisėdu pagroti.
Kodėl susikūrė „Kiti kambariai“?
Nes tai filmas, kurio pabaigos dar nežinome. 2013-aisiais vėl susitikę pagrojome kartu ir kilo toks noras. Mes vėl prie seno: nesitikime iš to uždirbti, neturime šansų iš to gyventi, darome tai, ką mėgstame, taip, kaip mėgstame, kada mums patinka ir pirmiausia sau, nes džiugina... Taigi, sekasi. Dabar, va, baigiam antrą albumą, jo kūryba kažkaip netyčia užtruko ketverius metus, ir man tikrai patinka tai, ką padarėm.
Gražiausi jaunystės metai
Buvusiam „Foje“ boso gitaristui, finansininku dirbančiam ir laisvalaikiu grupėje „Kiti kambariai“ muzikuojančiam Dariui BUROKUI po garsiojo atsisveikinimo renginio teko pamažu pratintis prie minties, kad vienas gyvenimo etapas baigėsi.
Nuo rekordinio „Foje“ atsisveikinimo koncerto Vingio parke praėjo 25 metai. Kokį prisimenate tą laiką?
Prieš atsisveikindami su grupe ir gerbėjais grojome trijuose koncertuose, važinėjome po Lietuvą, šalia to prisidėjau prie visų koncertų organizacijos – turėjau daug darbo, tad nebuvo kada galvoti, kas vyksta. Tai pradėjau suvokti tik paskutinėmis koncerto minutėmis. Kai atlikome paskutinę dainą „Laužo šviesa“, kai viskas nurimo, pajutau didžiulį nuovargį ir tik tuomet galvoje ėmė krebždėti mintis, kas gi įvyko. Grįžus namo jau tą patį vakarą prislėgė jausmas, kad štai viskas baigėsi ir neaišku, kas bus rytoj. Andrius gal ir planavo savo tolesnį kūrybinį kelią, o aš, pabudęs kitą rytą, supratau, kad dalis mano buvusio gyvenimo išnyko. Nelabai buvau pasirengęs priimti tą būseną, teko po truputį su ja susitaikyti.
Man tai buvo patys gražiausi metai, jaunystė, kūrybos laikas, kelionės, bendravimas. Mums labai patiko, ką darėme. Esu dėkingas Andriui, kad sugebėjo mus suburti, likimui, kad su juo suvedė. Tuos laikus prisimenu su didžiule nostalgija ir šviesiu liūdesiu.
Jūsų versija: kodėl iširo grupė?
Žmonės gyvena, bręsta, formuojasi charakteriai, nori nenori atsiranda nesutarimų, prieštaravimų, jie palaipsniui aštrėja. Panašiai kaip šeimoje – ir viena, ir kita pusė dėl bendro reikalo turi ką nors aukoti, daryti tam tikrų nuolaidų. Tarp mūsų įtampa vis stiprėjo ir ne visi norėjo tų nuolaidų daryti. Šiaip stebiuosi, kad taip ilgai grojant su „Foje“ tarp mūsų nebuvo jokių ryškių kūrybinių konfliktų – tik į pabaigą išlindo vienas kitas. Kai grupė susikūrė, visi nariai jautė tą patį dažnį, Andrius tolerantiškai priėmė mūsų pasiūlymus. Bet gal su amžiumi ėmė išsiskirti vizijos, galbūt nesutarimus didino ir tam tikri finansiniai prieskoniai, kiekvieno požiūris į savo asmenybę, kad „aš irgi kažko vertas“. Puikiai suprantu Andrių, kad jam norėjosi save realizuoti, kurti individualiai, kai niekas netrukdo ir prie nieko nereikia derintis, – jis suvokė, kad puikiai gali koncertuoti ir vienas.
Kaip manote, kodėl „Foje“ Lietuvoje tapo ypatingu reiškiniu?
Lietuvoje nebuvo daug grojančių naujosios bangos stiliumi, be to, su tokiais tekstais, kurie ir mane užkabino, – pirmiausia tapau „Foje“ fanu, tik paskui pakvietė prisijungti. Jei mane jų muzika ir tekstai palietė, matyt, kitus irgi. O tada jau kaip tas sniego kamuolys: kuo toliau rieda, tuo labiau didėja. Panašiai nutiko ir su „Foje“ populiarumu.
Kas buvo jūsų stiprybė?
Pradėjome groti savo bendraamžiams ir pataikėme. Matyt, ir mes jų akyse gerai atrodėme, ir Andrius patiko, ir laikmetis buvo tinkamas tokiai muzikai – viskas susidėjo.
Ar norėtumėte, kad „Foje“ atgimtų?
Jeigu nuoširdžiai – taip. Būtų įdomu. Betgi žinau, kad atgal niekas negrįžta.
Kodėl susikūrė „Kiti kambariai“?
Kai visi užlipome į sceną 2013-aisiais, buvo gana smagu – pamatėme, kad po tiek metų vėl galime groti, geras jausmas išliko, tad nusprendėme dar kartą pabandyti. Vienu metu prisijungiau prie kelių grupių, bet kitoje nepritapau, o su Lukošiumi ir Algeliu pavyko. Dar pasikvietėme Žilviną ir dabar mums „Kiti kambariai“ yra visai įdomi veikla.
Skausminga pabaiga
„Foje“ būgnais grojęs Algis KRIŠČIŪNAS dabar juos daužo grupėje „Kiti kambariai“, kai tik grįžta į Lietuvą. Didžiąją metų dalį jis su šeima praleidžia Ispanijos saloje Fuerteventūroje, tapo paveikslus, dirba fotografu ir spaudos dizaineriu.
Nuo rekordinio „Foje“ atsisveikinimo koncerto Vingio parke praėjo 25 metai. Kokį prisimenate tą laiką?
Tada viskas buvo nuostabu, gyvenimas atrodė pilnas galimybių ir ateities. Tik proto buvo per mažai. Prieš atsisveikinimo koncertą ir per jį dar nejaučiau ypatingo nerimo ar liūdesio, dar nenujaučiau, kad šita pabaiga bus tokia skausminga. Ir skausmas atėjo ne iš karto. Panašiai į stiprius fizinius sužalojimus reaguoja organizmas: tarsi trauminis šokas, kai dar neskauda, tačiau matai, kad nutiko bėda, ir jau baisu, apima kaustantis siaubas, bukas abejingumas. Gal tik po pusės metų ėmiau suprasti, kas nutiko, ką padarėme.
Jūsų versija: kodėl iširo grupė?
Anksčiau mes buvome draugai, o paskui nutolome. Nebesikalbėjome, nutylėdavome svarbius dalykus, užsiauginome ambicijas, įsižeidimus ir tuštybę. Gal suaugome ir tapome storaskūriais. Taip būna ir šeimoj: kai įpranti būti kartu, meilė, atrodo, turėtų gyvuoti savaime. Bet kiekvieniems santykiams išsaugoti reikia pastangų – juk žmonės keičiasi, aplinka keičiasi, ir tai, kas buvo aišku vakar, šiandien jau atrodo kitaip. Jeigu nesistengsime suprasti vienas kito, draugystė pasidarys paviršutiniška ir tai bus jau nebe draugystė, o tik bendras ūkis. Šitaip ir nutiko. Mes pametėme vienas kitą, nes nesistengėme išlaikyti. Buvome kvaili. Šiandien gal būtume kitokie.
Kaip manote, kodėl „Foje“ Lietuvoje tapo ypatingu reiškiniu?
Nežinau, kodėl, nes niekada nebuvau kitoje pusėje. Nebuvau ir nesu toks, kuris galėtų priklausyti fanų klubams, važiuotų į koncertus paskui mylimą grupę, visą gyvenimą klausytų savo jaunystės dainų. Gerbiu tuos žmones, nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jie atranda čia stebuklą, kad ir šiandien laimingi dainuodami „Laužo šviesą“. Žinau, kad „Foje“ dainos jiems sugrąžina tas dienas, tą jausmą, tą svajonę. Bet man ne dainos sugrąžina tai. Man visa tai grąžina raukšlėtos akys veidrodyje, žole kvepiantis pavasaris, jūra liepos viduryje, rugsėjo lapai vėjyje, pasaulio begalybė ir gyvenimo trumpumas – šitie dalykai yra geriausia muzika. Ir kelias dainas iš šitos muzikos kažkada yra sugrojusi „Foje“.
Kas buvo jūsų stiprybė?
Jautrumas, nuogas atvirumas ir žmogiškas silpnumas. Dalykai, kuriuos kiekvienas nešiojamės savyje už dešimties durų, slapčiausiame kambarėlyje.
Ar norėtumėte sugrįžti atgal?
Jeigu galėčiau sugrįžti atgal su dabartine širdimi – labai norėčiau. Tikiu, kad tas koncertas Vingio parke tikrai nebūtų paskutinis.
Kodėl susikūrė „Kiti kambariai“?
Mes vėl norėjome groti. Tas jausmas, kai iš nieko atsiranda muzika, ir ta aistra, kuri išjungia pasaulį, – tokie dalykai nepraeina. Bet taip jau atsitiko, kad gyvenu toli, mes susitinkame tik vasaromis, todėl ir grupė yra vasarinė, tarsi atostogų romanas. Nors štai jau baigiame įrašyti antrąjį albumą, galbūt šią vasarą jį išgirsite.
