„Foje“ dainas atgaivinsiantis Andrius Mamontovas – apie kovą su savimi ir sentimentais: „Daugelį metų jaučiau tai“

Festivalyje „Midsummer Vilnius“ dalyvaujate jau ne pirmą kartą. Šiemet – savo koncertu vainikuosite jo uždarymą. Ką jums reiškia dalyvavimas šiame didžiuliame sostinės muzikos renginyje?

Vasarą dažniausiai lieku sostinėje ir niekur iš jos nevažiuoju, nebent darbo reikalas. Priežastis viena – be galo myliu vasarišką Vilnių. Savam mieste jautiesi lyg svetur, visi išvažiuoja, o turistai plūsta. Todėl man „Midsummer“ festivalis yra tarsi pamiltos vasaros Vilniuje puošmena, kuomet miesto širdis skamba gyva muzika.

Kuo šiemet žadate nustebinti žiūrovus?

Tiesa sakant, visai neseniai baigiau įrašinėti savo naują albumą, tačiau dar nesu pasiruošęs jo atlikti scenoje. Albumas pavadinimu „Paleisk“ turėtų išeiti tik vasaros gale. Todėl šiemet noriu padaryti specialių pasirodymą, kuriame skambės mano atrinktos senos grupės „Foje“ dainos. Tai bus tikriausiai daugeliui nostalgiją kelianti kūryba iš 80-ųjų – 90-ųjų.

Pripažinsiu, tas pačias dainas groti atsibosta, juk jos skamba jau ne vieną dešimtmetį. Būna dainų, kurių jau visai nebegali groti, nes jų nebejauti. Tačiau su „Foje“ dainomis buvau padaręs gana ilgą pertrauką, jų negrojau. Per tą laiką jų pasiilgo ne tik publika, bet ir aš.

„Foje“ muzikos vis dar klauso ne tik vyresnioji karta, kuri su ja užaugo, bet ir jaunimas. Grupės dainos turi nemirštančią dvasią... Kur slypi paslaptis?

Kai gyvavo grupė „Foje“, buvau labai jaunas žmogus. Pirmąsias dainas parašiau būdamas paauglys. Tikriausiai jose yra užsifiksavę tie dalykai, kuriais iki šiol gyvena jaunas žmogus. Klausydamas senų dainų jis jaučia tai, ką tuo metu jautėme mes, dabar jau suaugę. Na, o mano dabartines dainas, jaunimas tikriausiai priims, kai bus 50-ties! (juokiasi).

Sunku naujomis dainomis sužavėti publiką?

Ilgamečio buvimo scenoje problema, kad žmonės tave tapatina su tam tikro laikotarpio kūryba. Jau daugelį metų jaučiu tai. Kai sukuri naują dainą, tiesiog turi už ją kovoti, kad žmonės ją priimtų. Tai tarsi kova ir konkurencija su pačiu savimi ir su žmonių sentimentais. Tačiau šiemet nusprendžiau nebekovoti ir surengti tokį koncertą, kuris žmonėms atneštų džiaugsmą, prisiminimus ir jausmus.

O ar yra daina, kuri jums – viena svarbiausių, mieliausių širdžiai?

Sunkus klausimas. Kiekvieną rytą atsikėlus man gali rezonuoti vis kita daina, tuo metu labiausiai man artima. Tačiau ne paslaptis, kad yra daina, kuri nulėmė mano gyvenimą – „Laužo šviesa“. Kai rašiau, nesitikėjau, kad ji turės tokį pasisekimą, tačiau kai ją išleidome, buvo aišku, kad ji atrado kelią į daugelio širdį. Nesakau, kad ji yra viena svarbiausių, tačiau būtent ši daina man atidarė duris į muzikos, o vėliau ir į platųjį pasaulį.

Stebint paskutines tendencijas, panašu, kad roko muzika tampa vis populiaresnė tarp pradedančiųjų. Kaip pats vertinate jaunuosius muzikantus?

To neįmanoma nepastebėti ir dėlto labai džiaugiuosi. Jei kalbėčiau apie muzikuojantį jaunimą, akivaizdu, kad jie turi pranašumą – internetą. Būtent čia dažniausiai prasideda jų populiarumas. Visgi, yra labai daug talentingų jaunų muzikantų, tačiau jie vis dar yra užspausti kažkokių kompleksų arba vis dar bando įlipti į tam tikrus rėmus, neleidžia sau eksperimentuoti, būti laisvam. Pastebiu, kad dažnai Lietuvos scenoje tiek jauni, tiek vyresni atlikėjai bando atitikti, į kažką lygiuotis ir galiausiai padaryti taip, kaip jau buvo. Man vis dar norėtųsi matyti daugiau laisvės...

Nutolstant nuo muzikos... Šiemet su menininke Jolita Vaitkute pristatėte jau antrą meninę instaliaciją. Kaip vienas kitą atradote? Ar jums visada buvo artimas modernus menas?

Jolita kažkada padarė mano plakatą Gatvės muzikos dienai ir nuo to laiko mes palaikome ryšį. Praeitais metais ji mane pakvietė sukurti instaliaciją Nacionalinei dailės galerijai ir taip mes atradome meną apjungiantį garso ir vaizdo derinį. Kartu turime panašų estetinį supratimą, puikiai sutariame kūryboje. Antra mūsų instaliacija „Anglies miškas“, šiemet pristatyta Nidoje, taip pat sulaukė netikėtų reakcijų, netrūko ir ašarų. Taigi, matydami, kad galime dirbti komandoje ir per meną paliesti žmonės, tikriausiai kursime ir ateityje.

Abstraktus ir modernus menas man visada buvo artimas. Kai keliauju, visada atvykęs į naują miestą pasiteirauju, kur yra modernaus meno galerija. 

Daugeliui menininkui karantinas buvo pražūtingas. Kaip tą laiką išgyvenote jūs?

Suprantu, kad daugeliui tai buvo sunkus metas, tačiau man tai buvo atradimų laikas. Visą karantiną praleidau įrašų studijoje, tvarkiau savo senus archyvus, klausiau kasetes. Atradau labai daug senos medžiagos, pamirštų dainų, kurias galėsiu atgaminti ateityje. Taip pat su šeima persikėlėme iš miesto į mišką, o tai buvo puikus laikas viską persidėlioti, prisiminti ir atsirinkti.

Aš manau, kad po šio laikotarpio vis dėlto menas ir kultūra išgyvens aukso amžių. Panašiai kaip ir buvo per garsųjį ispaniškąjį marą 1918-1920 metais. Jis tęsėsi kelis metus, tačiau po jo sužydėjo menai, muzika, teatrai, mada. Per tą laiką žmonės prikaupė tiek daug naujų idėjų, ieškojo, eksperimentavo.  Todėl ir dabar prognozuojama – kai galutinai baigsis ši pandemija, turėsime išties daug ką parodyti ir pamatyti.

Jei akies krašteliu galėtume žvilgtelėti į jūsų įrašų studiją, ką ten rastume?

28 sintezatorius, dvi elektrinės gitaras, graikišką bouzouki, su kuriuo 2006 m. pasirodžiau „Eurovizijoje“, mandoliną ir kitų įvairiausių egzotiškų instrumentų (šypsosi).

Ko palinktumėte savo klausytojams, su kuriais visai netrukus susitiksite Vilniaus širdyje?

Išdrįsti šokti. Statiškai vertinant mano paskutiniųjų 7-8 metų koncertus, pastebiu, kad greičiausiai išperkami bilietai su sėdimomis vietomis. Aišku, tai priklauso nuo programos, tačiau šįkart pažadu energiją ir muziką, nuo kurios tikrai nesinorės sėdėti. Tad nusiteikite!