„Formulės 1“ užkulisiuose dirbanti Dominyka Kukurytė: „Retas tikėjo, kad man pavyks čia patekti“

„Čia per keturis mėnesius patyriau tiek daug, kad atrodo, jog prabėgo metai, o gal net pusantrų“, – kalbėdama su portalu Žmonės.lt nusijuokia šiaurės Italijoje namus susikūrusi pašnekovė.

Didžiausios svajonės pasiekusi D.Kukurytė portalui Žmonės.lt atskleidžia, kad iš pradžių niekas netikėjo, jog jai pavyks atsidurti „Formulės 1“ veiksmo sūkuryje. Galbūt todėl Dominyka mielai pasakoja ne tik apie „Formulės 1“ lenktynių užkulisius, bet ir atkaklų žingsniavimą didžiausios svajonės link. Šis pokalbis tikrai paragins siekti net tokių norų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo patys beprotiškiausi.

Dominyka, jau daugiau nei keturis mėnesius dirbate „Scuderia AlphaTauri“  F1 komandoje. Ar patekti į „Formulės 1“ pasaulį visuomet buvo jūsų svajonė?

Visada buvau ambicinga asmenybė, ieškanti iššūkių ir naujų patirčių. Gal nebuvau įvardijus „F1“ savo vizijose, bet tikrai žinojau, kad noriu darbo, kuris leistų nenuobodžiauti, tobulėti, keliauti, pažinti pasaulį ir naujus žmones. Tikriausiai kažkur giliai širdyje visada norėjau, bet tai supratau tik atvykusi į Italiją. Šioje šalyje gyvenu jau aštuonerius metus (šypsosi). 

O kaip supratote, kad norite dirbti būtent  „Formulėje 1“? 

Tas kelias buvo ilgas. Savo, kaip sporto marketingo ir renginių specialistės, karjeros kelią pradėjau Turine įsikūrusioje M.I.C.E renginių organizavimo agentūroje „Ventana Group“ (dabar „YEG Your Event Group“). Vienas iš projektų, už kuriuos buvau atsakinga, buvo „GC32 Racing Tour“ – Europos skraidančių katamaranų būriavimo čempionatas. Dirbdama su šiuo renginiu supratau, kad būtent šioje srityje noriu puoselėti savo karjerą.

Tuomet ir pradėjau rimčiau domėtis sporto verslo pasauliu, pasidariau sau planą, kokius žingsnius turėčiau žengti, kad priartėčiau prie kurio nors iš aukščiausio lygio sporto renginių – NBA, Olimpinių Žaidynių, FIFA ar F1. Tarpinė stotelė buvo specializuota sporto marketingo agentūra „AWE Sport“, kur susipažinau su sporto partnerystėmis, dirbdama su „Jeep“ (Stellantis Group) ir „Juventus Football Club“ tarptautinėse rinkose.

Bet tada prasidėjo pandemija ir viską sujaukė – privertė apmąstyti esamą situaciją, atnaujinti planą ir paspartinti pokyčius. O per karantiną peržiūrėtos dokumentinės serijos „Drive to Survive“ įkvėpė atkakliai svajonės siekti būtent „Formulėje 1“ (šypsosi).

Jei būčiau anksčiau pažinusi šį pasaulį, darbui būčiau pradėjusi ruoštis dar mokyklos laikais.

Tikiu, kad konkurencija  „Formulės 1“ pasaulyje yra didžiulė. Ar buvo sunku patekti į italų komandą?

Čia tikrai labai didelė konkurencija (šypsosi). Į vieną poziciją pretenduoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žmonių. Todėl sunkiausia dalis buvo būti pastebėtai ir atkakliai siekti savo tikslo, nepasiduoti net ir po dešimties nevykusių bandymų. Reikėjo įdėti daug pastangų į patį pasiruošimą – gyvenimo aprašymą, motyvacinį laišką, „LinkedIn“ paskyros sutvarkymą, pokalbių simuliacijas...

Tiesa, tikrasis pasiruošimas prasidėjo daug anksčiau – ilgus metus kaupiau įgūdžių ir patirčių bagažą, kuris puikiai atitiko norimai pozicijai. Džiaugiuosi, kad sunkus darbas atsipirko ir gana sklandžiai praėjau keturis atrankos etapus.

O kaip sužinojote kokių įgūdžių reikia su „Formule 1“ norinčiam dirbti  marketingo specialistui? Dažnas jaunuolis net nežinotų, nuo ko pradėti…

Aš ir pati nežinojau (šypsosi). Tai buvo nesibaigiantis augimo procesas. Eksperimentavau, ėjau ten, kur vedė širdis, bandžiau, klydau, analizavau nesekmes ir ieškojau tobulėjimo būdų. Manau, kad darbo kontekste svarbiausia pusiausvyra tarp nespecializuotų („soft skills“) ir specializuotų („hard skills“) gebėjimų. Juk mokėti spręsti konfliktus, dirbti komandoje, komunikuoti, organizuotis yra lygiai taip pat svarbu, kaip turėti specializuotų rinkodaros ar socialinių medijų žinių.

Man asmeniškai padėjo studentų asociacija „AIESEC“, kur įgijau marketingo, lyderystės, socialinių medijų, vaizdo įrašų kūrimo ir grafinio dizaino patirties. Taip pat padėjo darbo patirtis sporto marketingo agentūroje. Ten iš arčiau susipažinau su sporto verslo pasauliu iš įvairių perspektyvų. Dabar, kai pagalvoju, jei būčiau anksčiau pažinusi šį pasaulį, tikriausiai darbui būčiau pradėjusi ruoštis kur kas anksčiau, dar mokyklos laikais. O ir studijavusi būčiau ne turizmą, o sporto verslą ar vadybą.

Manau, žmogui svarbiausia smalsumas, domėjimasis ir dalyvavimas. Anglai sako: „You can't be what you can't see“ (liet. „Negali būti tuo, ko nematai“). Kuo daugiau jaunuolis domisi aplinkiniu pasauliu, skaito, dalyvauja renginiuose, konferencijose ar savanoriauja, tuo daugiau jis turi šansų susipažinti su jam labiausiai tinkančia ir patinkančia sritimi ar net su žmonėmis, kurie padėtų priartėti prie svajonės.

O ar sporto pasaulis jums nuo vaikystės buvo artimas?

Taip. Sportas visada buvo svarbi mano gyvenimo dalis. Nuo pat vaikystės išbandžiau įvairias sporto šakas – tenisą, tinklinį, futbolą, boulingą, plaukimą, dailųjį čiuožimą, slidinėjau… Aš vis juokiuosi, kad esu vienintelė lietuvė, kuri yra per žema žaisti krepšinį, tad galiu sakyti, jog išbandžiau viską, išskyrus šią sporto šaką. Dabar labai smagu, kad mano aistra sportui tapo rutinos dalis.

O kaip „Formulė 1“? Ar domėjotės šiuo sportu anksčiau?

Vaikystėje žiūrėdavau lenktynes su tėčiu. Buvau fanė, o ir mano aplinkoje šios sporto šakos gerbėjų nestigo (šypsosi). 

Tai – dar ne sėkmės istorija, o tik jos pradžia.

Kaip artimieji reagavo kai užsiminėte apie svajonę patekti į „Formulę 1“? Ar jie nesuabejojo, kad jums pavyks? Juk nedaug tokių sėkmės istorijų girdime.

Išties retas tikėjo, kad man pavyks čia patekti (šypsosi). Mums, lietuviams, šis pasaulis vis dar atrodo sunkiai pasiekiamas. Net ir dabar, kai pasakoju artimiesiems, kur pavyko įsidarbinti, jie nustemba, kad lietuvė pateko į „Formulę 1“. Todėl jaučiu ne tik garbę, bet ir didžią atsakomybę atstovauti „F1“ ir plėsti lietuviškumą sporto pasaulyje. Bet tai – dar ne sėkmės istorija, o tik jos pradžia (šypsosi).

O ar „Formulės 1“ užkulisiuose sutikote lietuvių?

Žinau tik kelis. Mūsų įmonėje yra 600 žmonių – 500 žmonių Italijoje ir 100 žmonių Didžiojoje Britanijoje. Vienas lietuvis yra mūsų komandoje Anglijoje, kitas – Italijoje, bet dar neteko jų sutikti. Iš kitų komandų sutikau vieną seną pažįstamą dirbanti „McLaren Racing“ komandoje ir žinau kitą, dirbantį „Alfa Romeo Racing Orlen“ Šveicarijoje.

Vaikystėje stebėdavote „Formulės 1“ lenktynes, o dabar pamatėte visa tai savo akimis. Kiek turėtų iliuzijų apie šio sporto pasaulį sugriuvo?

Nesugriuvo nė kiek! Kai viską pamatai iš vidaus, stebėti varžybas tampa dar įdomiau. Galiu pasakyti, kad ta realybė kur kas įspūdingesnė, nei galime pamatyti per televizorių (šypsosi).

Kaip atrodo jūsų darbo diena?

Pats darbas – tikrai nenuobodus. Tenka susidurti su skirtingais remėjais, projektais, strategijomis, dirbti su kolegomis iš įvairių skyrių, dalyvauti skirtingose lenktynėse vis kitame pasaulio krašte.

Nors, kai nekeliaujame į lenktynes, biuro kasdienybė, manau, niekuo nesiskiria nuo kitų darbų. Vyksta susirinkimai su klientais ar komandos nariais, pasiruošimai lenktynėms ir renginiams, strategijų, koncepcijų kūrimas, dokumentų tvarkymas... Tos romantikos ne tiek ir daug – būna paprasta darbo diena prie kompiuterio (šypsosi).

O man, be viso to, darbe kol kas tenka ir mokytis – apie F1 pasaulį, bolidus ir inžineriją. Bet tai – labai malonus mokymasis.

Minėjote, kad su komanda keliaujate po pasaulį. Kaip F1 lenktynės atrodo jūsų akimis?

Man jau teko būti keliose lenktynėse. Tai – tikrai nuostabi patirtis, o ypač tokiai sporto fanei, kaip aš. Būdamas čia, pamatai, koks sudėtingas šis pasaulis ir kiek daug darbo čia vyksta. Komandos vos per kelias dienas iš tūkstančio detalių surenka garažus ir bolidus, ir lygiai taip pat greitai viską supakuoja lenktynėms pasibaigus. Čia kiekviena sekundė yra svarbi ir kiekvienas komandos narys prisideda prie galutinio rezultato. Ta meistrystė tikrai matosi. O pati trasa dūzgia nuo žurnalistų, įtakingų svečių, komandos narių, ir pilotų.

Galbūt jau jums teko vairuoti bolidą?

Oi, ne (juokiasi). Bolidui reikia visiškai kitokių vairavimo teisių, o ir pilotuoti jį yra labai sudėtinga. Teko jį liesti, teko būti šalia, teko matyti, kaip viskas gaminama, bet vairuoti – ne. Bijočiau.

Italija yra tiesiog apsėsta „Formulės 1“. Šioje šalyje lenktynės tikriausiai turi tokią pat reikšmę, kokią turi krepšinis Lietuvoje. Kaip italai reaguoja, kai pasakote, kad dirbate „Scuderia AlphaTauri“ komandoje?

Nors „Formulė 1“ išties yra itin svarbi, ypač šioje Italijos zonoje, kuri net vadinama „Motor Valley“, vietiniai darbo šioje srityje tiek nesureikšmina. Žinoma, konkurencija didelė ir čia patekti yra rimtas pasiekimas, bet manau, kad, palyginus su mumis, lietuviais, jie turi daugiau galimybių anksčiau susipažininti su šiuo sportu, kaupti įgūdžius ir priartėti prie savo tikslo skirtingais keliais – čia gali bandyti patekti po mokyklos, universiteto, praktikos ar marketingo ir konsultantų agentūrų.

Bandau garsinti Lietuvos vardą, įkalbinėdama kolegas aplankyti mano gimtąjį kraštą.

Italijoje esate aštuonerius metus. Ar šią šalį jau laikote savo namais?

Taip, Italija yra mano antrieji namai. Prieš tai gyvenau Turine, Pjemonto regione, o dabar persikrauščiau į šiaurės rytus – į Emilia-Romagna. Kol kas viską tyrinėju ir stengiuosi kuo daugiau pamatyti – nauja vieta, nauji miestai… Po truputį bandau prisijaukinti naują aplinką.

Kuo jus žavi Italija?

Man daug kas patinka (šypsosi). Italija yra turtinga tiek kūlturiniu, tiek istoriniu paveldu, kiekvienas regionas ir miestelis gali pasiūlyti savitą maistą bei tradicijas. Laisvai kalbu itališkai, todėl turiu galimybę iš arčiau pažinti ir italų literatūrą, kiną, muziką, o gal net ir žmones.

Čia tikrai nenuobodžiausi. Visada bus, kur nuvažiuoti, ką pamatyti. Štai, valanda kelio į vieną pusę ir jau gali slidinėti ar kopti į kalnų viršūnes, į kitą pusę – mėgaujiesi vyno taure vynuogynuose, būriuoji jūroje, aplankai istorinius miestelius, vaikščioji po Romos ar Florencijos gatveles. Visa kultūra man yra artima, bet labiausiai kvapą gniaužia gamta – kalnai, jūra, vynuogynai, uolos, miškai…

Ar dažnai pavyksta grįžti į Lietuvą?

Prieš pandemiją grįždavau gana dažnai – 3 ar 4 kartus per metus. Nuo pat išvažiavimo iš Lietuvos niekada nenustojau palaikyti ryšio su namais ir ten likusiais artimais žmonėmis. Taip pat vis prisidėdavau prie lietuviškumo puosėlėjimo užsienyje.

Kai savanoriavau Urugvajuje, dirbau su Lietuvos Garbės Konsulatu ir lietuvių kultūros centru, ten mokiau urugvajiečius lietuvių kalbos. Čia Italijoje prieš dvejus metus įkūrėmė ILP – Italijos Lietuvių Profesionalų klubą, priklausantį „Global Lithuanian Leaders“, kuris vienija lietuvius, dirbančius Italijoje. Kitais metais būtent čia Emilia-Romagna regione turėsime ir visos Italijos lietuvių bendruomenės susitikimą. Vis bandau garsinti Lietuvos vardą, įkalbinėdama kolegas kada nors aplankyti mano gimtąjį kraštą (šypsosi).

Fotogalerija: