Fotografas Matas Vaišnoras: „Akyse – autentiškumo židinys“

Matai, kada ėmeisi fotografijos?

Baigęs mokyklą nenorėjau niekur stoti tik tam, kad studijuočiau. Turėjau rinktis, į kurią pusę gyvenimas suksis, nenorėjau, kad spaudimas iš aplinkos darytų įtaką mano pasirinkimui. Vienerius metus aš dirbau įvairiausius darbus, mėgavausi trapia jaunyste, jaučiausi kaip Charlesas Bukowski – ilgos naktys, dar ilgesnės dienos. Gyvenimas per  daug įdomus, jog galėtum sau leisti miegoti.

Nuo paauglystės mane žavėjo kariuomenė, ir štai, prabėgus truputį daugiau nei metams, atsirado galimybė ten tarnauti. Buvo dvejonių, bet užsirašiau savanoriu su pirmąja banga šauktinių. Deja, dėl širdies problemų, į kariuomenę manęs nepriėmė.

Ir taip jau likimas susiklostė, kad mano rankose atsidūrė tėčio nutrintas veidrodinis fotoaparatas. Galvojau, parduoti jį ar pasilikti, nes už kažką reikėjo mokėti buto nuomą. Taip jau susiklostė, kad netrukus atsirado papildomų darbų ir nusprendžiau fotoaparatą pasilikti. Prasidėjo didžiausias mano gyvenimo nuotykis. Laikas – trapus ir nepažabojamas, o aš radau įrankį, su kuriuo turiu galimybę jį sustabdyti.

Be šio pomėgio tavo gyvenime liko vietos kitoms veikloms, jei taip – ką dažniausiai darai?

Dabar, pasibaigus karantinui, fotografijos darbai vėl įsibėgėja, užsakymų daugėja. Labai daug laiko praleidžiu mokindamasis videografijos, kinematografijos. Visad ieškau, kur patobulėti, įdomių projektų ar žmonių su vizijomis, kurie galbūt nori susikurti vaizdo klipą, bet nenori mokėti absurdiškų pinigų už tai.

Taip pat trinu Vilniaus šaligatvius, miško takelius, paupes ir pievas sportuodamas. Mano protas ir kūnas yra vieninteliai dalykai, kurie man šiam pasauly priklauso, tad stengiuosi juos išlaikyti sveikus.

Kai dienos aprimsta, vėl susikuriu chaosą. Štai per karantiną naujo projekto ėmiausi siekdamas atskleisti žmonių unikalumą ir autentiškumą.

Kaip per karantiną kilo idėja įamžinti žmones su apsauginėmis kaukėmis?

Prasidėjus karantinui, visus užsakymus, kuriuos turėjau, teko atšaukti. Projektų produkcija sustojo. Tačiau gyventi iš kažko juk reikia.  Nuo jaunų dienų nesu svetimas statyboms ir fiziniam darbui, taigi, ėmiausi vidaus apdailos. Nesu pats stropiausias meistras, bet darbus padarydavau.

Praėjus savaitei ar dviems, gavau žinutę, kad gali būti, jog turėjau kontaktą su koronavirusu sergančiu žmogumi. Iškart paskambinau į darbą, pasakiau, kad iš namų nekelsiu kojos, kol tas žmogus sužinos, ar turi virusą ar tai tik paprastas peršalimas. Po poros dienų gavau žinutę, jog viskas gerai, niekas neserga, bet dar pasilikau saviizoliacijoje porą dienų.

Po visos savaitės saviizoliacijos išėjau į parduotuvę. Turbūt tuo momentu ir atsirado projekto užuomazgos galvoje, nes vaizdas, kurį pamačiau, buvo siurrealus. Žmonės dreifavo gatvėmis nuleidę galvas, parduotuvėje stovėjo sukaustyti baimės ir nežinios. Pagavau tik porą sunerimusių žvilgsnių iš praeivių. Atrodo, prasidėjo visuotinis masių supilkėjimas. Grįžus dar ilgai apie tai mąsčiau. Toptelėjo, jog mes matom tik siluetą su kauke, tačiau už tos kaukės slepiasi visas pasaulis. Ten yra unikalus žmogus, su savo emocijomis ir idėjomis, savo skausmu ir džiaugsmu. Tą patį savaitgalį ir pradėjau fotografuoti, ieškojau, kas norėtų dalyvauti mano projekte. Ilgai netruko, kol atsirado didelis susidomėjimas iš draugų, pažįstamų ir nepažįstamų.

Kokius reikalavimus kėlei savo modeliams?

Vienintelis reikalavimas buvo, kad fotografavimo metu žiūrėtų tiesiai į objektyvą. Projektas yra visiškai savanoriškas. Žmogus pats pasirinkdavo, kas už jo bus, kokią emociją jis nori transliuoti per savo akis.

Kur krenta pagrindinis akcentas? Į akis ar kaukes? Kodėl?

Nors kaukė kadre iškart pastebima, tačiau pagrindinis dėmesys yra skirtas akims. Nors didžioji dalis veido paslėpta, bet kol matysis akys, emocijų nepaslėpsi. Jose – visas autentiškumo židinys.

Nebuvo baisu prieiti prie tiek skirtingų žmonių? Juk visi baiminosi viruso...

Baimės nebuvo, nes su kiekvienu žmogumi susitikdavau kažkur atviroje erdvėje, abu dėvėdavome kaukes. Susitikimas trukdavo neilgiau 15 minučių. Paradoksalu, bet džiaugiausi, nes pagaliau galima buvo pakalbėti ne tik apie virusą, bet ir apie kultūrą, susipažinti su naujais žmonėmis. Trumpam pasimiršta tas juodas debesis, pakibęs virš viso pasaulio.

Kas tavo nuotraukų herojai?

Patys įvairiausi ir nuostabiausi žmonės – draugai, pažįstami, nauji pažįstami ar netgi nauji draugai. Labai smagu yra susipažinti su žmonėmis. Pasidalinti istorijomis, idėjomis, juokais, gal net išgirsti projektui pasiulymą, pagalbą, ar truputį konstruktyvios kritikos. Visiems vietos atsiranda.

Kiek iš viso jų yra?

Jau turiu virš 60 unikalių veidų ir virš 120 akių.

Daug savo laiko skyrei šiam projektui?

Iš pradžių skyriau beveik visą laisvalaikį, nes reikėjo prisiderint prie kiekvieno žmogaus. Atrodo labai paprasta. Susitari laiką ir atvažiuoji nufotografuot, taip? Tačiau tik po savaitės ar dviejų, pastebėjau, kad portretų ne taip jau ir greitai daugėja, su kai kuriais žmonėmis tariamės begalę kartų.

Ką derėtų žinoti tiems, kas nuspręs fotografuoti būtent konkrečią žmogaus veido dalį? Gal gali papasakoti, kada išeina išraiškingiausios nuotraukos, pasidalyti triukais?

Aš ne tas fotografas, kuris seka visas fotografijos taisykles ar turi daug įrangos. Patarimas būtų pasirinkti gerą apšvietimą ir mokėti naudotis savo įrankiu. Visa kita priklauso nuo individualaus žmogaus supratimo. Kaip jis įsivaizduoja nuotrauką, prieš užfiksuojant ją fotoaparate. Mano fotografijos procesas prasideda galvoje ir didelis šansas, kad aš jau žinau, kaip galutinė nuotrauka atrodys prieš sufokusuojant kadrą. Aišku labai svarbu yra fotografo ryšys su jo fotografuojamu asmeniu. Manau, geriausi kadrai gimsta, kai abi pusės jaučiasi patogiai prieš ir už objektyvo.